*alt_site_homepage_image*
lt

Ginklų kontrolė ir neplatinimas

Ginklų kontrolė ir neplatinimas

1. Masinio naikinimo ginklai:

Branduolinis ginklas

Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (NPT)

Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (angl. Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons, NPT) įsigaliojo 1970 m. Lietuva prie sutarties prisijungė 1991 m. rugsėjo 23 d. 1995 m. buvo susitarta sutartį pratęsti neribotam laikui. Šiuo metu sutartį yra pasirašiusi 191 valstybė. Šiaurės Korėja išstojo iš NPT 2003 m. Sutarties nepasirašė Indija, Pakistanas, Izraelis, Pietų Sudanas.

Pasirašydama Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, kiekviena branduolinį ginklą turinti valstybė įsipareigoja jokiam gavėjui neperduoti branduolinių ginklų ar kitų branduolinių sprogstamųjų įtaisų arba tokio ginklo ar sprogstamųjų įtaisų kontrolės nei tiesiogiai, nei netiesiogiai ir jokiu būdu nepadėti, neskatinti arba neversti jokios branduolinio ginklo neturinčios valstybės gaminti ar kitaip įsigyti branduolinius ginklus ar kitus branduolinius sprogstamuosius įtaisus arba įgyti tokių ginklų ar sprogstamųjų įtaisų kontrolę.

NPT yra pagrindas siekiant branduolinio nusiginklavimo ir svarbus elementas plėtojant branduolinės energijos taikymą taikiems tikslams. Laikoma, kad NPT turi tris esmines dedamąsias: ginklų neplatinimas, nusiginklavimas ir taikus branduolinės energijos naudojimas. Šie trys ramsčiai atsispindi ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) darbe.

 

JT ST rezoliucija 1540

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (toliau JT ST) rezoliucija 1540, priimta 2004 m. balandžio 28 d. - pirmas tarptautinis dokumentas, kuriame integruotai ir išsamiai nagrinėjami su masinio naikinimo ginklais, jų siuntimo į taikinį priemonėmis ir atitinkamomis medžiagomis susiję klausimai. JT ST rezoliucija 1540 visoms valstybėms nustatyti saistantys įpareigojimai, kuriais siekiama užkirsti kelią nevalstybiniams subjektams įsigyti tokių ginklų ir su jais susijusių medžiagų bei atgrasyti juos nuo tokio įsigijimo. Taip pat valstybės paragintos šia rezoliucija įsteigtam JT ST komitetui (toliau – JT ST rezoliucijos 1540 komitetas) pateikti ataskaitą dėl veiksmų, kurių jos ėmėsi ar ketina imtis siekdamos įgyvendinti JT ST rezoliuciją 1540. Lietuva pateikė išsamią ataskaitą 2004 metais, o 2005 metais ją atnaujino informacija apie nacionalines priemones apie kovos su masinio naikinimo ginklo platinimu. 2013 metais Lietuva viena iš nedaugelio šalių pateikė papildytą ataskaitą dėl veiksmų, kurių Lietuva ėmėsi 2005-2013 metais, siekdama įgyvendinti JT ST rezoliuciją 1540. Lietuva ragina kitas šalis žengti atitinkamus žingsnius siekiant įgyvendinti JT ST rezoliuciją 1540.

 

Požiūris į Sutartį dėl branduolinio ginklo uždraudimo (TPNW)

Sutartis dėl branduolinio ginklo uždraudimo (angl. „Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons“, TPNW) yra teisiškai įpareigojanti tarptautinė sutartis, visiškai draudžianti branduolinius ginklus. Sutartį pasirašiusios valstybės įsipareigoja nekurti, nebandyti, negaminti, neįsigyti, nedislokuoti, nekaupti branduolinio ginklo ar branduolinių sprogmenų. Galutinis sutarties tikslas – visiškas branduolinių ginklų panaikinimas. TPNW įsigaliojo 2021 m., iki šiol sutartį pasirašė 93 šalys, ratifikavo - 70.

Nė viena iš branduolinį ginklą turinčių valstybių nedalyvavo TPNW sutarties rengime, argumentuodamos, kad jų turimi branduolinio ginklo arsenalai atgraso priešiškas šalis nuo branduolinių atakų. Jos tvirtina liekančios įsipareigojusios palaipsniui nusiginkluoti, kaip tai ir numato Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (NPT).

Pasak Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), branduolinio ginklo uždraudimas gali pakenti NPT, kuri ne tik užkerta kelią branduolinių ginklų platinimui, bet ir įpareigoja branduolines valstybes mažinti savo arsenalus. NATO šalys nepritaria TPNW, NATO politinė pozicija yra suformuluota bendru pareiškimu - https://www.nato.int/cps/en/natohq/news_180087.htm?selectedLocale=en

 

Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartis (CTBT)

Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartis (angl. Comprehensive Nuclear-Test-Ban Treaty, CTBT) draudžia bet kokius branduolinius bandymus nepriklausomai nuo to, ar jie vykdomi kariniais, ar taikiais tikslais. Sutartis pateikta pasirašymui 1996 m., Lietuva ją ratifikavo 1999 m. Ši sutartis iki šiol nėra įsigaliojusi, tačiau XIV sutarties straipsnis numato, kad sutartį pasirašiusių ir ratifikavusių šalių sprendimu, kas dvejus metus bus rengiama konferencija, apžvelgianti problemas, susijusias su branduoliniais bandymais.

Iki šiol sutartį yra ratifikavusios 177 valstybės, pasirašiusios – 187. Sutartis įsigalios, kai šios devynios šalys pasirašys ir ratifikuos CTBT: Kinija, Egiptas, Iranas, Izraelis, JAV, Šiaurės Korėja, Indija, Pakistanas, Rusija. Tai 9 iš 44 šalių, kurios dėl sutarties derėjosi 1994-1996 m. bei tuo metu turėjo branduolinės energijos arba reaktorius tyrimams, tad jų ratifikacija yra sąlyga sutarties įsigaliojimui.

21 a. tik Šiaurės Korėja yra atlikusi branduolinius bandymus. 2023 m. lapkričio 3 d. Rusija oficialiai atšaukė CTBT ratifikavimą.

 

Skiliųjų medžiagų gamybos nutraukimo sutartis (FMCT)

Skiliųjų medžiagų gamybos nutraukimo sutartis (angl. Fissile Material Cut-Off Treaty, FMCT) yra siūlomas tarptautinis susitarimas, dėl kurio derybos dar nepradėtos. Tokia sutartimi būtų draudžiama gaminti skiliąsias medžiagas branduoliniams ginklams ar kitiems branduoliniams sprogstamiesiems įtaisams. Kalbama apie du pagrindinius branduolinio ginklo komponentus – aukšto sodrinimo uraną ir plutonį.

FMCT numatytų naujus apribojimus penkioms pripažintoms branduolinio ginklo valstybėms (Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Rusijai, Jungtinei Karalystei, Prancūzijai ir Kinijai), taip pat Izraeliui, Indijai, Pakistanui ir Šiaurės Korėjai. Valstybėms, neturinčioms branduolinio ginklo, draudžiama gaminti ar įsigyti skiliųjų medžiagų ginklams pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį.

Kol bus sutarta dėl FMCT, visos valstybės raginamos nedelsiant paskelbti daliųjų medžiagų branduoliniams ginklams arba kitiems branduoliniams įtaisams gamybos moratoriumą ir jo laikytis.

 

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA)

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) buvo įkurta 1957 m. kaip savarankiška Jungtinių Tautų sistemos organizacija. Nors vadovaujasi savo steigimo sutartimi, organizacija atsiskaito ir Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai, ir Saugumo Tarybai, o jos būstinė yra JT biure Vienoje, Austrijoje. Lietuva prie šios organizacijos prisijungė 1993 m. TATENA tikslai – stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, taiką ir saugumą branduolinės energijos naudojimo srityje. Atominės energijos agentūra kontroliuoja, kad neturinčios branduolinio ginklo valstybės jo gamybai nepertvarkytų branduolinių technologijų, skirtų taikiems tikslams. Plačiau - International Atomic Energy Agency | Atoms for Peace and Development (iaea.org)

Lietuva kandidatuoja į TATENA Valdytojų tarybą 2025-2027 m. laikotarpiui. Anksčiau Lietuva Valdytojų tarybos nare buvo išrinkta 2007-2009 m. laikotarpiui.

 

Biologinis ginklas

Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (BTWC)

Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo (angl. Convention on the Prohibition of the Development, Production and Stockpiling of Bacteriological (Biological) and Toxin Weapons and on their Destruction, BTWC) yra teisiškai įpareigojanti tarptautinė sutartis, visiškai uždraudžianti biologinius ginklus. Konvencija įsigaliojo 1975 m., Lietuva BTWC ratifikavo 1997 m., iš viso dokumentą jau ratifikavo 185 šalys. 4 šalys - Egiptas, Haitis, Somalis ir Sirija - pasirašė, bet neratifikavo BTWC, 8 šalys - Čadas, Komorai, Džibutis, Eritrėja, Izraelis, Kiribatis, Mikronezija ir Tuvalu - nepasirašė ir neratifikavo BTWC.

BTWC draudžia kurti, gaminti, įsigyti, perduoti, kaupti ir naudoti biologinius ir toksinius ginklus. Tai buvo pirmoji daugiašalė nusiginklavimo sutartis, uždraudusi visą masinio naikinimo ginklų kategoriją.

Siekiant nuosekliai stiprinti Lietuvos, kaip patikimos nusiginklavimo ir neplatinimo procesų dalyvės įvaizdį, Lietuva prisijungė prie Kanados, Šveicarijos ir Čekijos iniciatyvos pateikti BTWC nacionalinio įgyvendinimo savanoriškas ataskaitas ir nuo 2014 metų teikia šias ataskaitas.

 

Cheminis ginklas

Konvencija dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo (CWC)

Konvencija dėl cheminio ginklo kūrimo, gamybos, kaupimo ir panaudojimo uždraudimo bei jo sunaikinimo (angl. The Convention on the Prohibition of the Development, Production, Stockpiling and Use of Chemical Weapons and on their Destruction, CWC) – tai tarptautinis ginklų kontrolės susitarimas, draudžiantis cheminio ginklo gamybą, kaupimą ir naudojimą. Šį susitarimą kontroliuoja Cheminio ginklo draudimo organizacija (OPCW), prižiūrinti visus cheminių ginklų sunaikinimo faktus.

Konvencija buvo pasirašyta 1993 m., įsigaliojo 1997 m. ir tapo antrąja tarptautine sutartimi (po Biologinio ginklo konvencijos), uždraudusia visą masinio naikinimo ginklų rūšį. Prie šios konvencijos prisijungė 193 šalys. Izraelis susitarimą pasirašė, bet neratifikavo. Egiptas, Šiaurės Korėja ir Pietų Sudanas nėra CWC šalys. Lietuva Konvenciją ratifikavo 1998 m.

 

Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW)

OPCW misija yra įgyvendinti Cheminių ginklų konvencijos nuostatas, kad būtų pasiektas pagrindinis Konvencijos tikslas - pasaulis, kuriame nėra cheminių ginklų ir jų naudojimo grėsmės, ir kuriame chemija naudojama taikai, pažangai ir klestėjimui. Šiuo tikslu siekiama užtikrinti patikimą ir skaidrią cheminių ginklų sunaikinimo tikrinimo tvarką ir užkirsti kelią jų pakartotiniam panaudojimui, tuo pat metu ginant teisėtus nacionalinio saugumo ir nuosavybės interesus. Kilus įtarimams dėl cheminio ginklo panaudojimo, OPCW ekspertai gali atlikti reikalingus tyrimus cheminio ginklo panaudojimo faktų nustatymui.

Valstybių narių konferencija, į kurią įeina visos 193 šalys narės, yra pagrindinis plenarinis OPCW organas, kuris prižiūri Cheminio ginklo konvencijos įgyvendinimą, skatina jos tikslus ir tikrina, kaip laikomasi Konvencijos nuostatų. Ji taip pat prižiūri vykdomosios tarybos ir techninio sekretoriato veiklą. Vykdomoji taryba, kurią sudaro 41 šalis narė, renkama dvejų metų kadencijai, vaidina pagrindinį vaidmenį sprendžiant klausimus dėl Konvencijos laikymosi. Taip pat Vykdomoji taryba sprendžia klausimus, susijusius su inspekcijomis ir tyrimais dėl įtariamo cheminio ginklo panaudojimo.

Lietuva šiuo metu yra Vykdomosios tarybos narė, kadencija truks iki 2026 m. gegužės mėn. Anksčiau Lietuva yra buvusi Vykdomosios tarybos nare 2020-2022 m. laikotarpiu.

 

Jūroje paskandintas cheminis ginklas

Vien tik Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo galėjo būti paskandinta apie 40 tūkst. tonų cheminio ginklo amunicijos, kurio sudėtyje yra apie 15 tūkst. tonų nuodingų medžiagų. Skirtingose paskandinto cheminio ginklo vietose rasta skirtingų cheminių medžiagų, dominuojančių toje vietoje. Lietuvos ekonominei zonai (Baltijos jūroje Lietuvos ekonominė zona sudaro apie 6 400 km² ir pasiekia Švedijos vandenis) priklausančioje teritorijoje (Gotlando įduboje) rastas vienas objektas, turintis 9,5 mg/kg koncentracijos pavojingos cheminės medžiagos – arseno.

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2010 m. gruodžio 20 d. (II komitete – darnus vystymasis, aplinkosauga, ekonomika, tarptautiniai finansai) vienbalsiai patvirtino Lietuvos inicijuotą rezoliuciją dėl jūroje paskandinto cheminio ginklo (angl. Cooperative measures to assess and increase awareness of environmental effects related to waste originating from chemical munitions dumped at sea, (A/RES/65/149)), kviečiančią visas pasaulio valstybes bendradarbiauti vertinant jūrose paskandintų cheminių ginklų amunicijos keliamos taršos poveikį aplinkai. Ši trimetė rezoliucija yra pirmoji Lietuvos savarankiškai pateikta rezoliucija Jungtinių Tautų Organizacijoje. Kartu su rezoliucija teikiamoje JT Generalinio sekretoriaus ataskaitoje išsamiau atspindimos valstybių iniciatyvos paskandintų cheminių ginklų srityje ir nustatomos tolesnio bendradarbiavimo gairės.

Tai kol kas vienintelis pasaulyje formalizuotas veiksmas dėl bendro poreikio išvalyti išorinius vandenis nuo juose palaidotų cheminių ginklų taršos ir iki šiol buvo periodiškai atnaujinamas vienbalsiu pritarimu.

1997 m. įsigaliojusi Cheminio ginklo konvencija taikoma iki 1985 m. sausio 1 d. jūrose paskandintam cheminiam ginklui, todėl šalys, kurios skandino ar savo teritoriniuose vandenyse turi palaidotos cheminės amunicijos, pagal minėtą konvenciją neprivalo teikti ataskaitų ar imtis kitų priemonių. Tačiau konvencija numato, kad visą atsakomybę už iš jūros iškeltą ar į krantą išplautą cheminį ginklą prisiima šalis, kuri tą ginklą iškėlė ar rado.

Valstybių narių konferencijos metu Hagoje Lietuva kasmet organizuoja informacinį renginį, skirtą jūroje paskandinto cheminio ginklo problematikai, taip siekdama atkreipti dėmesį į poreikį imtis priemonių jūrų ir vandenynų valymui.

Lietuva aktyviai dalyvavo su Baltijos jūros švarinimu užsiimančių organizacijų ir projektų – HELCOM (The Helsinki Commision), CHEMSEA (projekto pabaiga 2014 m. vasario 15 d.), BSAS (Baltic Sea Action Summit), NATO MODUM (Towards the monitoring of dumped munitions threat) ir MUNIMAP (2023-2027 m.) veikloje.

 

2. Konvenciniai (įprastiniai) ginklai:

Konvencija dėl priešpėstinių minų uždraudimo (Otavos konvencija)

1996 m. gruodžio mėn. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją 51/45S, kuri pakvietė valstybes sudaryti naują tarptautinę sutartį, visiškai uždraudžiančią priešpėstines minas. 1997 m. Norvegija surengė konferenciją, kurioje rugsėjo 18 dieną priimta Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo bei sunaikinimo (angl. Convention on the Prohibition of the Use, Stockpiling, Production and Transfer of Anti-Personnel Mines and on their Destruction). Ši tarptautinė sutartis taip pat vadinama Otavos konvencija, nes sutartis buvo atverta pasirašymui Kanados sostinėje.

Prie Otavos konvencijos prisijungusios šalys įsipareigoja:

  • nenaudoti priešpėstinių minų;
  • nekurti, negaminti ar kitaip neįsigyti, nekaupti, nelaikyti ir niekam tiesiogiai ar netiesiogiai neperduoti priešpėstinių minų;
  • niekam nepadėti, nieko neskatinti ir neraginti užsiimti veikla, kurią Konvencija draudžia;
  • sunaikinti arba užtikrinti, kad visos priešpėstinės minos bus sunaikintos pagal Konvencijos nuostatas.

 

Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių prisijungė prie Otavos konvencijos. Lietuvoje ji įsigaliojo 2003 m. lapkričio 1 d. 2004 m. birželio mėn. Lietuva baigė naikinti visas priešpėstinių minų atsargas. Dabar Lietuva – teritorija be priešpėstinių minų, o priešpėstinių minų tranzitas leidžiamas tik sunaikinimo tikslais. Lietuvos išminuotojai rengiami galimoms išminavimo misijoms taikos sustiprinimo operacijose, o kariai nedalyvaus jungtinėse karinėse operacijose, kuriose bus naudojamos draudžiamos priešpėstinės minos.

 

Konvencija dėl kasetinių šaudmenų uždraudimo (Oslo konvencija)

2008 m. gegužės mėn. Dubline vykusioje konferencijoje 107 šalys, įskaitant Lietuvą, sutarė dėl Konvencijos dėl kasetinių šaudmenų uždraudimo (angl. Convention on Cluster Munitions). Ši tarptautinė sutartis taip pat vadinama Oslo konvencija, nes sutartis buvo atverta pasirašymui Norvegijos sostinėje. Lietuvos Respublikos Seimas Konvenciją ratifikavo 2010 m. gruodžio 16 d., o 2011 m. kovo 24 d. Lietuva prisijungė prie Konvencijos.

Prie Oslo konvencijos prisijungusios šalys įsipareigoja:

  • nenaudoti kasetinių šaudmenų;
  • nekurti, negaminti, kitaip neįsigyti, nekaupti, nelaikyti ar niekam tiesiogiai ar netiesiogiai neperduoti kasetinių šaudmenų;
  • niekam nepadėti, neskatinti ar neraginti verstis bet kokia veikla, kurią ši Konvencija draudžia;
  • sunaikinti ar užtikrinti, kad būtų sunaikinti kasetiniai šaudmenys (Konvencija leidžia išsaugoti ar įsigyti ribotą kasetinių šaudmenų skaičių aptikimo, pašalinimo ar sunaikinimo metodų tobulinimo bei jų mokymo tikslais, arba prieš kasetinius šaudmenis nukreiptų priemonių kūrimo tikslais).

Ypatingai pabrėžiamas Konvencijos humanitarinis pobūdis – joje įtrauktas įsipareigojimas valstybėms padėti kasetinių sprogmenų aukoms, teikti amžiaus ir lyties požiūriu jautrią pagalbą. Šalys taip pat kviečiamos teikti techninę, materialinę ir finansinę paramą kasetinių šaudmenų paveiktoms valstybėms.

 

Jungtinių Tautų Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų (CCW)

Jungtinių Tautų Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie laikomi pernelyg žalojančiais ar veikia nesirinktinai, naudojimo apribojimo arba uždraudimo (angl. Convention on Prohibitions or Restrictions on the Use of Certain Conventional Weapons Which May Be Deemed to Be Excessively Injurious or to Have Indiscriminate Effects, CCW) buvo priimta 1980 m. spalio 10 d. ir įsigaliojo 1983 m.

CCW susideda iš dviejų dalių: konvencijos ir papildomų protokolų. Konvencijoje pateikiamos bendros nuostatos, įskaitant prisijungimo prie CCW taisykles, derybų dėl naujų protokolų ir jų priėmimo procedūras. Penkiuose Konvencijos protokoluose nustatomi tam tikrų tipų ginklų apribojimai ar draudimai:

  • Protokolas dėl neaptinkamų dalelių (I protokolas), draudžiantis naudoti bet kokius ginklus, kurie paprastai sužeidžia skeveldromis (dalelėmis) ir kurių žmogaus kūne negalima aptikti rentgeno spinduliais;
  • Protokolas dėl minų, minų-spąstų ir kitų įtaisų naudojimo uždraudimo arba apribojimo (II protokolas, pataisytas);
  • Protokolas dėl padegamųjų ginklų naudojimo apribojimo ir uždraudimo (III protokolas);
  • Protokolas dėl apakinančių lazerinių ginklų (IV protokolas), draudžiantis naudoti lazerinius ginklų, kurių funkcija – sukelti visišką apakimą;
  • Protokolas dėl likusių nuo karo sprogmenų (V protokolas).

Lietuvoje ši Konvencija įsigaliojo 1998 m. gruodžio 3 d. Lietuva yra priėmusi visus CCW protokolus, laikosi visų su CCW susijusių įsipareigojimų, remia visuotinį CCW ir jos protokolų taikymą, laikydama ją esmine tarptautinės humanitarinės teisės dalimi. Lietuva Konvenciją dėl tam tikrų įprastinių ginklų laiko unikaliu forumu, leidžiančiu valstybėms suderinti karinius poreikius ir humanitarinius siekius. Lietuva teigia, kad CCW leidžia lanksčiai reaguoti į naujas karines technologijas, įskaitant mirtinas autonomines ginklų sistemas (Lethal Autonomous Weapon Systems, LAWS).

 

JT Veiksmų programa dėl neteisėtos prekybos šaulių ir lengvaisiais ginklais (PoA)

Jungtinių Tautų Veiksmų programa dėl neteisėtos prekybos šaulių ir lengvaisiais ginklais (angl. Programme of Action to Prevent, Combat and Eradicate the Illicit Trade in Small Arms and Light Weapons in All Its Aspects, PoA) buvo patvirtinta 2001 m. liepos 20 d. Niujorke vykusioje tarptautinėje konferencijoje. 2005 m. gruodžio 8 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinį sekimo instrumentą (angl. International Tracing Instrument, ITI), kuriame keliamas reikalavimas valstybėms užtikrinti, kad šaulių ir lengvieji ginklai (SALW) yra tinkamai žymimi ir registruojami. Kartu Veiksmų programa ir Sekimo instrumentas skatina visas valstybes gerinti nacionalinius įstatymus SALW kontekste, importo ir eksporto kontrolę, atsargų valdymą, žymėjimą ir atsekamumą, taip pat bendradarbiauti tarpusavyje ir teikti pagalbą. Lietuva Jungtinėms Tautoms reguliariai (kas 2 metus) teikia informaciją apie sunaikintus šaulių ir lengvuosius ginklus pagal tipus (modelius).

 

3. Konvencinių ginklų kontrolė ir instrumentai:

Pasibaigus Šaltajam karui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) kontekste buvo pasiekta eilė susitarimų dėl konvencinių pajėgų Europoje kontrolės, skaidrumo ir karinio bendradarbiavimo priemonių. Pagrindiniai instrumentai: 1990 m. Vienos dokumentas (paskutinį kartą atnaujintas 2011 m.), 1992 m. Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (angl. Treaty on Conventional Forces in Europe, CFE), 1992 m. Atviros oro erdvės sutartis (angl. Open Skies Treaty, OST).

 

Vienos dokumentas

Vienos dokumentas (angl. Vienna Document) yra politiškai įpareigojantis instrumentas, kuris numato konkrečias ESBO šalių narių karinės veiklos atvirumo ir nuspėjamumo priemones. Jis įpareigoja valstybes kasmet pateikti informaciją apie savo karines pajėgas, gynybinių pajėgumų vystymo planus ir karinį biudžetą, iš anksto informuoti apie planuojamą karinę veiklą. Valstybės įsipareigoja priimti savo teritorijoje nustatytą kiekį kitų šalių karinių ekspertų inspekcijų ir vizitų (vadinamoji verifikacinė veikla).

Vienos dokumentas taip pat numato karinį bendradarbiavimą (naujų ginkluotės rūšių demonstravimas, vizitai į karines bazes ir tam tikros karinės veiklos stebėjimas), valstybių bendrus veiksmus karinio pobūdžio incidentų atveju, bendras pratybas. Valstybė gali pareikalauti kitos šalies pasiaiškinti, jeigu šios vykdoma neįprastinė karinė veikla ima kelti susirūpinimą (pvz., 2022 m. vasario mėn. prieš Rusijai pradedant karinę agresiją prieš Ukrainą, Lietuva, kartu su Estija ir Latvija, kreipėsi į Baltarusiją, prašydama paaiškinti apie neįprastą karinę veiklą jos teritorijoje). Valstybės narės taip pat įsipareigoja bendradarbiauti įvertinant rizikingų karinių incidentų pobūdį, siekiant preventyviai užkirsti kelią galimiems nesusipratimams. Siekiant užtikrinti kuo didesnį skaidrumą karinių veiksmų metu, dokumente numatomas tam tikros karinės veiklos privalomas stebėjimas dalyvaujant kitų valstybių atstovams. Vienos dokumentas yra politiškai, ne teisiškai, įpareigojantis, tad Rusija visada jo laikėsi selektyviai, pvz., tikslingai deklaruodama sumažintus pratybose dalyvaujančių pajėgų skaičius, kad nereikėtų kviesti kitų šalių karinių stebėtojų.

Plačiau apie Vienos dokumentą -  Vienna Document 2011 | OSCE

 

Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (CFE)

Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (angl. Treaty on Conventional Armed Forces in Europe, CFE) nustatė apribojimus NATO ir Varšuvos paktui priklausiusių valstybių įprastinės ginkluotės kiekiams penkiose kategorijose: kovinių tankų, karinio šarvuoto transporto, sunkiųjų artilerijos pabūklų, kovinių sraigtasparnių ir kovinės aviacijos. Sutartyje taip pat buvo įtvirtintos nuostatos dėl informacijos pasikeitimo ir patikrinimų (verifikacijos). Atsižvelgiant į pasikeitusią konfigūraciją Europoje po Varšuvos pakto panaikinimo ir NATO plėtros, 1999 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Adaptuotos įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (toliau A-CFE). Buvo atsisakyta dviejų blokų principo ir nustatyti teritoriniai ir nacionaliniai įprastinės ginkluotės apribojimai, numatyta galimybė prisijungti naujoms narėms. 1999 m. ESBO Stambulo viršūnių susitikime Lietuva kartu su Slovėnija bei Makedonija pareiškė interesą prisijungti prie A-CFE, bet sutarčiai taip ir neįsigaliojus, to padaryti buvo neįmanoma.

2007 m. gruodžio mėn. Rusija suspendavo CFE sutarties įgyvendinimą. Nuo 2011 m. NATO šalys priėmė atsakomąsias priemones ir nebeteikė Rusijai CFE sutartyje numatytos karinės informacijos. Nuo 2015 m. kovo 11 d. RF nutraukė savo dalyvavimą CFE Jungtinėje konsultavimosi grupėje (angl. Joint Consultative Group, JCG), ir kreipėsi į Baltarusiją prašydama atstovauti RF interesus CFE. 2023 m. lapkričio 7 d. Rusija oficialiai išstojo iš CFE. Atsakydamos į šį žingsnį, NATO šalys-CFE narės vieningai paskelbė suspenduojančios savo dalyvavimą sutartyje.

Lietuva niekada nebuvo CFE narė, tačiau turėjo CFE pagrindu parengtus dvišalius teisiškai neįpareigojančius susitarimus su Baltarusija ir Rusija. 2007 m. Rusija nutraukė dvišalio susitarimo su Lietuva dėl papildomų pasitikėjimo priemonių įgyvendinimą, o nuo 2022 m. vasario Lietuva suspendavo dvišalį susitarimą su Baltarusija, padedančia Rusijai vykdyti agresiją prieš Ukrainą.

 

Atviros oro erdvės sutartis

Atviros oro erdvės sutartis (angl. Open Skies Treaty, OST) yra skirta didinti karinės veiklos skaidrumą ir pasitikėjimą tarp šalių. Sutarties šalys turi teisę specialiais lėktuvais skristi virš viena kitos teritorijų ir įsitikinti, kad nevykdoma nedeklaruota karinė veikla. Lietuva prie sutarties prisijungė 2005 m. 2020 m. Jungtinės Amerikos Valstijos, motyvuodamos daugkartiniais sutarties pažeidimais iš Rusijos pusės, pasitraukė iš sutarties, o 2021 m. gruodį formaliai iš sutarties išstojo ir Rusija. Šiuo metu sutartyje dalyvauja 32 narės.

 

4. Naujosios technologijos karyboje ir kosmoso erdvė:

Technologijos karyboje reiškia tiek galimybes, tiek rizikas. Jos keičia karinių konfliktų pobūdį, įgauna vis didesnę strateginę svarbą ir tampa tarptautinės konkurencijos tema. Technologinis pranašumas vis labiau daro įtaką sėkmės tikimybę mūšio lauke. 2021 m. vasario mėn. NATO narės priėmė Aljanso strategiją dėl proveržio technologijų (Emerging and Disruptive Technologies - EDTs). Aljansas išskiria 9 prioritetines EDTs sritis:

  • Dirbtinis intelektas (angl. artificial intelligence, AI);
  • Autonomija (angl. autonomy);
  • Kvantinės technologijos (angl. quantum);
  • Biotechnologijos ir žmogaus galimybių didinimas (angl. biotechnologies and human enhancement);
  • Hipergarsinės sistemos (angl. hypersonic systems);
  • Kosmosas (angl. space);
  • Naujos medžiagos ir gamyba (angl. novel materials and manufacturing);
  • Energetika ir varomoji jėga / propulsija (angl. energy and propulsion);
  • Naujos kartos komunikacijos tinklai (angl. next-generation communications networks).

 

Dirbtinis intelektas

Lietuva vadovaujasi NATO Dirbtinio intelekto strategija, kuri buvo patvirtinta 2021 m. spalio 22 d. Strategijoje įvardijami šeši principai dėl atsakingo dirbtinio intelekto panaudojimo (angl. Principles of Responsible Use -  PRUs):

  • Teisėtumas (angl. Lawfulness);
  • Atsakomybė ir atskaitomybė (angl. Responsibility and Accountability);
  • Gebėjimas paaiškinti ir atsekti (angl. Explainability and Traceability);
  • Patikimumas (angl. Reliability);
  • Gebėjimas valdyti (angl. Governability);
  • Šališkumo mažinimas (angl. Bias Mitigation).

2023 m. lapkričio 13 d. Lietuva prisijungė prie JAV inicijuotos Politinės deklaracijos dėl dirbtinio intelekto ir autonomijos atsakingo karinio panaudojimo. Deklaracijoje yra įvardijamos 10 praktikų, kurios skatina saugų, etišką ir atsakingą AI ir autonomijos technologijų vystymą ir karinį panaudojimą, laikantis tarptautinės humanitarinės teisės ir išlaikant žmogaus atsakomybę. Deklaracijos nuostatos visiškai atitinka NATO Dirbtinio intelekto strategijos principus.

Lietuva dalyvavo pirmajame aukšto-lygio susitikime dėl „Responsible AI in the Military Domain“ (REAIM), kuris įvyko Hagoje 2023 m. vasario mėn. Esminiai REAIM formato tikslai: gerinti bendrą supratimą dėl dirbtinio intelekto karyboje keliamų rizikų ir naudų; vystyti atsakingo panaudojimo principus; svarstyti dėl valdysenos, įskaitant tarptautinį bendradarbiavimą.

 

Autonomija

Lietuva yra išreiškusi poziciją, kad JT Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų (CCW) yra tinkamas daugiašalis formatas mirtinų autonominių ginklų sistemų (angl. Lethal Autonomous Weapon Systems – LAWS) klausimams. Lietuva atsižvelgia į tai, kad CCW kontekste svarstant ginklų sistemų klausimus siekiama užtikrinti tinkamą balansą tarp karinių poreikių ir humanitarinių siekių.

Dauguma CCW procese dalyvaujančių valstybių, įskaitant Lietuvą, iš principo galėtų pritarti dviejų lygių (angl. two-tier) potencialiam sprendimui, pagal kurį dalis LAWS būtų uždraustos, o likusios – reglamentuojamos. Visiškai uždraudžiamos būtų LAWS, kurių veikimas nėra suderinamas su tarptautine humanitarine teise.

Lietuva dalyvauja nuo 2017 m. veikiančioje CCW Vyriausybinių ekspertų grupėje dėl mirtinų autonominių ginklų sistemų (GGE LAWS). 2019 m. CCW kontekste buvo sutarta dėl 11-os principų (angl. Guiding Principles) LAWS tema:

  • Tarptautinės humanitarinės teisės taikymo visoms ginklų sistemoms, įskaitant LAWS;
  • Žmogaus vadovavimo ir kontrolės išlaikymo, atsakomybės ir atskaitomybės už veiksmus panaudojant ginklų sistemą;
  • Būtinybės apgalvoti įvairius saugiklius (įskaitant ir kibernetinius), atsižvelgiant į LAWS platinimo ir teroristinių grupių įsigijimo rizikas.

 

Kosmoso erdvė

Lietuva yra įsipareigojusi mažinti grėsmes kosmoso erdvėje ir skatinti taikų kosmoso panaudojimą. Pabrėžtina, kad kosmoso erdvėje yra taikoma tarptautinė teisė, įskaitant Jungtinių Tautų Chartiją ir tarptautinę humanitarinę teisę. Lietuva remia 1967 m. Sutartį dėl valstybių veiklos tyrinėjant ir naudojant kosminę erdvę, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, reguliavimo principų (angl. Outer Space Treaty). Lietuva ragina visas šalis užkirsti kelią ginklavimosi varžyboms kosminėje erdvėje - tai svarbu stiprinant tarptautinį saugumą ir stabilumą bei užtikrinant taikų kosminės erdvės panaudojimą.

2019 m. birželio mėn. NATO patvirtino Aljanso kosmoso politiką (angl. NATO Space Policy), kurioje kosmosas įvardijamas kaip nauja operacinė erdvė (angl. operational domain) greta sausumos, jūros, oro bei kibernetinių sričių. Šiame dokumente yra patvirtinama, kad kosmoso erdvė esmingai svarbi Aljanso atgrasymui ir gynybai. Taip pat pripažįstama kosmoso svarba konkretiems operaciniams veiksmams, įskaitant:

  • padėties nustatymui, navigacijos ir laiko matavimams, siekiant gebėjimų tiksliai smogti, sekti pajėgas, vykdyti paieškos ir gelbėjimo misijas;
  • ankstyvam perspėjimui, norint užtikrinti pajėgų saugumą ir gauti informaciją apie raketų paleidimą;
  • gamtinės aplinkos stebėjimui, leidžiant prognozuoti meteorologines sąlygas ir planuoti misijas;
  • saugiems palydoviniams ryšiams, sudarant sąlygas konsultuotis misijų metu, valdyti ir kontroliuoti misijų eigą;
  • žvalgybai, siekiant užtikrinti bendrą situacijos apžvalgą, planavimą ir sprendimų priėmimą.

 

5. NATO ginklų kontrolės ir neplatinimo politika:

2022 m. NATO Strateginėje koncepcijoje pabrėžiama, kad ginklų kontrolės, nusiginklavimo ir neplatinimo architektūros erozija neigiamai paveikė strateginį stabilumą, o Rusijos ginklų kontrolės įsipareigojimų nesilaikymas ar selektyvus įgyvendinimas prisidėjo prie saugumo aplinkos blogėjimo.

Ginklų kontrolės, nusiginklavimo ir neplatinimo srityje NATO sąjungininkės siekia mažinti rizikas, skatinti saugumą, skaidrumą, verifikavimą ir įsipareigojimų laikymąsi. Šalys narės įsipareigojo toliau siekti visų strateginių rizikos mažinimo elementų, įskaitant pasitikėjimo stiprinimo ir nuspėjamumo skatinimą dialogu, supratimo didinimą ir veiksmingų krizių valdymo ir prevencijos priemonių kūrimą, atsižvelgdamos į kolektyvinės gynybos ir atgrasymo prioritetus. NATO pasitarnauja kaip platforma išsamioms sąjungininkių diskusijoms ir artimoms konsultacijoms  ginklų kontrolės srityje.

NATO ginklų kontrolės ir neplatinimo politikoje galima išskirti tokius aspektus:

  1. pabrėžiama Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (angl. Non-Proliferation Treaty, NPT) reikšmė globalaus branduolinio neplatinimo režimui ir nusiginklavimui;
  2. nepritariama Branduolinio ginklo uždraudimo sutarčiai (angl. Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons, TPNW), įsigaliojusiai 2021 m. sausio 22 d. TPNW neatitinka NPT principų, neapima verifikacijos ir tarptautinio saugumo faktorių, yra deklaracinio pobūdžio ir jungia tik nebranduolines valstybes. NATO politinė pozicija yra suformuluota bendru 2020 m. gruodžio 15 d. pareiškimu (NATO - News: North Atlantic Council Statement as the Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons Enters Into Force, 15-Dec.-2020);
  3. NATO neplatinimo komitete (CP) ir Aukšto lygio darbo grupėje konvencinių ginklų klausimais (HLTF) keičiamasi informacija ir derinamos pozicijos masinio naikinimo ginklo neplatinimo, nusiginklavimo, branduolinių ir konvencinių ginklų kontrolės klausimais;
  4. vykdomos konsultacijos su kitais partneriais ir dialogo šalimis;
  5. aktyviai prisidedama prie šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės atsargų tvarkymo, valstybių narių eksporto kontrolės sistemų tobulinimo, ginklų naikinimo ir taikos palaikymo operacijų rengimo;
  6. pabrėžiamas skaidrumas – organizuojamos diskusijos su nevyriausybinėmis organizacijomis, akademine bendruomene ir plačiąja visuomene;

Esminis NATO branduolinių pajėgumų tikslas (plačiau - 220204-factsheet-nuclear-sharing-arrange.pdf (nato.int)) yra išlaikyti taiką, užkirsti kelią smurtui, atgrasyti nuo agresijos. Tol, kol egzistuos branduoliniai ginklai, NATO išliks branduoliniu aljansu.

Siekdamos garantuoti sąjungininkių saugumą, Jungtinės Amerikos Valstijos dislokavo ribotą skaičių savo branduolinių ginklų Europoje. Šie ginklai yra kontroliuojami JAV, laikantis griežtų procedūrų ir siekiant garantuoti Europoje dislokuotų ginklų saugumą. Kitos NATO sąjungininkės užtikrina reikiamą infrastruktūrą ir konvencinius pajėgumus, reikalingus branduolinės atgrasymo misijos palaikymui.

Šie NATO branduolinio dalijimosi susitarimai (angl. NATO‘s nuclear sharing arrangements) yra svarbi Aljanso atgrasymo ir gynybos dalis. Jie demonstruoja vienybę tarp visų sąjungininkių, dalijantis tiek politine našta, tiek rizikomis, susijusiomis su branduolinio atgrasymo misija. NATO branduolinio dalijimo susitarimai visiškai atitinka Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NPT) nuostatas, nes, derantis dėl šios sutarties, jie jau buvo sutarti, buvo pasiekta, kad jokios NPT nuostatos neprieštarautų NATO branduolinio dalijimosi susitarimams.

 

6. Eksporto kontrolės režimai:

Eksporto kontrolės klausimai yra neatsiejamai susiję su bendrąja Lietuvos saugumo politikos problematika. Lietuva siekia politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią cheminio, biologinio ir branduolinio ginklo bei įprastinės ginkluotės platinimui ir įgyvendinti eksporto kontrolės įsipareigojimus. Nacionaliniu lygiu strateginių prekių eksporto kontrolę per dvejopo naudojimo ir karinės įrangos eksporto, importo ir tarpininkavimo licencijų išdavimą koordinuoja Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

Lietuva nuo 2004 m. gegužės 27 d. yra Branduolinių medžiagų tiekėjų grupės (angl. Nuclear Suppliers Group, NSG) narė, nuo 2004 m. gegužės 26 d. - Australijos grupės (angl. Australia Group, AG) narė, o nuo 2005 m. gegužės 6 d. - Vasenaro susitarimo (angl. Wassenaar Agreement, WA) narė. Lietuva siekia narystės Raketų technologijų kontrolės režime (angl. Missile Technology Control Regime, MTCR), Zanger komitete (angl. Zangger Committee).

Branduolinių medžiagų tiekėjų grupė reguliuoja branduolinių ir su jomis susijusių medžiagų ar technologijų perdavimą, Australijos grupė – cheminių, biologinių ir toksinių medžiagų neplatinimą. Vasenaro susitarimas reguliuoja įprastinės ginkluotės ir dvejopos paskirties prekių bei technologijų perdavimą ir kaupimą. Raketų technologijų kontrolės režimas apima nevaldomų nešėjų sistemas, kurios gali būti panaudotos masinio naikinimo ginklams pernešti.

Hagos elgesio kodeksas prieš balistinių raketų platinimą (angl. The Hague Code of Conduct against Ballistic Missile Proliferation, HCOC) yra politinis šalių narių įsipareigojimas kontroliuoti balistinių raketų, galinčių nešti masinio naikinimo ginklus, plėtrą. Lietuva prie HCOC prisijungė 2002 m., šiuo metu dalyvauja 145 valstybės. Šalys savanoriškai įsipareigoja iš anksto teikti pranešimus apie balistinių raketų ir kosminių raketų paleidimus ir bandomuosius skrydžius, jeigu tokius vykdo. Prisijungusios valstybės taip pat įsipareigoja pateikti metinę deklaraciją apie savo šalies politiką dėl balistinių raketų ir kosmoso paleidimo priemonių.

Lietuva remia 2003 m. JAV inicijuotą Platinimo saugumo iniciatyvą (angl. Proliferation Security Initiative, PSI), kuria siekiama sustabdyti masinio naikinimo ginklų perdavimą, įskaitant valdymo ir nešimo į taikinį priemones bei jų gamybai skirtas medžiagas.

2014 m. gruodžio 18 d. Lietuva įteikė Sutarties dėl prekybos ginklais (angl. Arms Trade Treaty - ATT) ratifikacinius raštus. Sutartis įsigaliojo 2014 m. gruodžio 24 d. Lietuva remia tarptautinių taisyklių, užtikrinančių atsakingą prekybą ginklais, kūrimą ir įgyvendinimą, todėl ragina kitas valstybes pasirašyti sutartį ir ją ratifikuoti, siekia Sutarties visuotinumo.