ES kaimynystės politika

ES kaimynystės politika

Europos kaimynystės politika (EKP, angl. European neighbourhood policy - ENP) – tai 2004 metais pradėta įgyvendinti santykių su Europos Sąjungos išorės partneriais Rytuose ir Pietuose politika, kuria siekiama gerovės, saugumo ir stabilumo ES kaimynystėje per įgyvendinamus specifinius politinius ir ekonominius susitarimus, plėtojamą daugiašalį bendradarbiavimą.

Įgyvendindama EKP priemonę ES siūlo kaimyninėms šalims išskirtinius santykius, kurie grindžiami abipusiu įsipareigojimu puoselėti bendras vertybes - demokratiją ir žmogaus teises, teisės viršenybę, gero valdymo, rinkos ekonomikos principus ir darnų vystymąsi.

Europos kaimynystės politika apima 16 valstybių kaimynių: 10 pietinių valstybių (Alžyrą, Egiptą, Izraelį, Jordaniją, Libaną, Libiją, Maroką, Palestinos Autonomiją, Siriją, Tunisą) ir 6 rytines valstybes (Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Sakartvelą, Moldovą, Ukrainą).

2011 m. buvo įgyvendinta EKP peržiūra, po kurios ES santykiuose su kaimynėmis pritaikė diferenciacijos ir daugiau paramos už daugiau reformų (angl. more-for-more) principus. ES įsipareigojo skirti daugiau dėmesio  toms valstybėms, kurios sėkmingai įgyvendina demokratines, socialines ir ekonomines reformas ar siekia tokias reformas vykdyti, ir siekti su jomis glaudesnių santykių. Kartu diferenciacijos pricipo taikymas leidžia ES kurti unikalius santykius su kiekviena kaimyne, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų specifinę situaciją, pasirinktą santykių su ES ambicijų lygį ir išnaudojant turimus instrumentus ir programas.

 Kita EKP peržiūra įgyvendinta 2015 m. Dėl šios peržiūros Komisija ir Europos išorės veiksmų tarnyba rengė plataus masto viešas konsultacijas. Peržiūros rezultatas – diferenciacijos, lankstumo ir atsakomybės principais grindžiama persvarstyta politika, kurios bendras tikslas – stabilizavimas. Peržiūrėta EKP gerokai daugiau dėmesio skiria saugumo klausimams. Skiriamos 4 svarbiausios naujos EK politikos sritys:

• gero valdymo, demokratijos, teisės viršenybės ir žmogaus teisių;
• darnaus ekonomikos vystymosi;
• saugumo;
• migracijos ir mobilumo.

ES teikia finansinę paramą kaimynystės regiono valstybėms daugiausia per Europos kaimynystės priemonę (angl. European Neighbourhood Instrument), kurios biudžetas 2014-2020 metams yra 15 mlrd. EUR. 

EKP iš principo yra dvišalių ES ir kiekvienos šalies partnerės santykių politika, tačiau, siekiant sustiprinti ir labiau pritaikyti turimus instrumentus šalių poreikiams, buvo sukurtos regioniniu pagrindu pagrįstos daugiašalės platformos: Rytų partnerystė ir Viduržemio jūros partnerystė.

Rytų partnerystė

ES ir rytinių šalių valstybių susitikime, vykusiame 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje,  buvo įsteigta Rytų partnerystė. Jos tikslas – plėtoti  bendromis europinėmis vertybėmis pagrįstą santykių su Rytų Europos šalimis partnerėmis politiką. ES remia plačias demokratines, socialines ir ekonomines reformas šiose šalyse ir siekia sukurti sąlygas glaudesnei politinei ir ekonominei ES bei šalių partnerių integracijai.

Šiandien Rytų partnerystė yra vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Vykdant šią politiką siekiama skatinti ES ir Rytų Europos valstybių politinę asociaciją ir ekonominę integraciją. Lietuva aktyviai palaiko ambicingiausias partneres ir jų siekį ateityje tapti pilnateisėmis ES narėmis.

Daugiau informacijos apie vieną iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų

Pietų kaimynystė

Pietų kaimynystė – sudėtinė Europos kaimynystės politikos dalis. ES ir pietinių Viduržemio jūros šalių regiono partnerystė – tai santykių strategija su kaimyninėmis šalimis ES pietuose (Alžyru, Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Libanu, Libija, Maroku, Palestina, Sirija ir Tunisu), siekiant demokratiškos, stabilios ir taikios kaimynystės. Partnerystė plėtojama atsižvelgiant į kiekvienos valstybės poreikius, galimybes ir apsisprendimą ją gilinti. ES teikia paramą ir gilina partnerystę pagal tai, kiek pažangos pasiekia atitinkama šalis, įgyvendindama reformas demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, socialinio teisingumo, gero valdymo ir teisės viršenybės srityse. Valstybėms, darančioms didesnę pažangą, suteikiama galimybė pasinaudoti didesne parama, gilesne ekonomine integracija ar palengvinant keliones tam tikroms socialinėms grupėms.

Sąjunga Viduržemiui (angl. Union for the Mediterranean - UFM) – skatina ekonominę integraciją su 15 kaimyninių valstybių, esančių ES pietuose - Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Balkanų regione – Albanija, Alžyru, Bosnija ir Hercegovina, Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Libanu, Mauritanija, Monaku, Juodkalnija, Maroku, Palestina, Sirija (suspenduota), Tunisu ir Turkija. Libija turi stebėtojo teises. Ši sąjunga vadovaujasi 1995 m. Barselonos deklaracija (jos tikslais – siekti taikos, stabilumo ir saugumo) ir Barselonos proceso laimėjimais – įtvirtinti daugiašalę partnerystę, sustiprinti integracijos ir regioninės sanglaudos potencialą.