Europos Sąjungos sutartys

Europos Sąjungos sutartys

Europos Sąjungos institucijų galios ir pagrindiniai veikimo principai apibrėžiami steigimo sutartyse, dėl kurių susitarė ir kurias ratifikavo valstybės narės. Tose politikos srityse, kurios nėra aptartos sutartyse, ES šalys gali laisvai naudotis savo suvereniomis teisėmis.

Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d. dvi sutartys yra laikomos Europos Sąjungos teisiniu pagrindu:

1. Europos Sąjungos sutartis nustato pagrindines nuostatas dėl bendrų Europos Sąjungos vertybių, tikslų, Europos Sąjungos institucijų, glaudesnio bendradarbiavimo ir išorės veiksmų, įskaitant bendrąją užsienio ir saugumo politiką.
2. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo nustato viršnacionalinio  Europos Sąjungos valstybių narių bendradarbiavimo įvairiose politikos srityse gaires. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo formalizuoja bendradarbiavimą tokiose srityse kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė bei Europos Sąjungos išorės veiksmai.

Lisabonos sutartis sujungė anksčiau egzistavusią Europos Bendriją, įsteigtą 1957 metais Romos sutartimi, ir Europos Sąjungą, įsteigtą 1993 metais Mastrichto sutartimi, ir suformavo vienalytę Europos Sąjungą, pagrįstą bendru teisiniu pagrindu. Kaip ir Suvestinis Europos aktas (1987 m.), kuriuo pirmą kartą atlikta nuosekli Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūra, Amsterdamo (1999 m.) ir Nicos (2003 m.) sutartys, Lisabonos sutartis keitė jau esamas sutartis – Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį. Todėl dažnai vartojama frazė „Lisabonos sutartis“ nereferuoja į naują sutartį, o reiškia naujas minėtų sutarčių versijas, kurias Lisabonos sutartis pakeitė.

Šalia šios sutartimis įsteigtos Sąjungos taip pat egzistuoja ir Europos atominės energijos bendrija, kuri yra įsteigta Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartimi (1957 m.).