Naujienos

Vokiečių leidėjas ir žurnalistas Peteris Finkbeineris įsitikinęs, kad Guggenheimo muziejus Vilniuje būtų puiki miesto reklama ir pritrauktų daug turistų. Berlyno bei Čikagos universitetuose dėsčiusių medicinos profesorių sūnus P.Finkbeineris – turistinę literatūrą leidžiančios leidybos bendrovės „Peter Finkbeiner Publishing“ savininkas.

Drauge su žmona jis dar valdo prekybos prabangaus interjero reikmenimis įmonę. Be to, verčiasi viešbučių ir rezidencijų įrengimu.Bet verslas – tik dalis šio vokiečio veiklos. Jis užsiima žurnalistine veikla, rašo kelionių vadovus, straipsnius žurnalams.

„Keliauju po pasaulį maždaug pusmetį per metus. Esu gyvenęs daugelyje šalių ir miestų – Honkonge, Bankoke, Limoje, Oksforde, Los Andžele, Niujorke, Čikagoje, Madride, Romoje, Berlyne, dar keliose vietose“,- apie savo aistrą keliauti pasakojo B.Finkbeineris. Vokiečių ir anglų kalbas jis vadina gimtosiomis. Be to, laisvai kalba prancūziškai.

- Kas paskatino jus atvykti į Vilnių? - tokiu klausimu prasidėjo pokalbis apie P.Finkbeinerio viešnagę mūsų šalyje.

- Į Vilnių atvykau todėl, kad susidomėjau, kaip atrodo šis miestas, drauge su Austrijos Lincu tapęs šių metų Europos kultūros sostine.

Atkreipiau dėmesį į tai, kad Vilniaus Senamiestį UNESCO paskelbė pasaulio kultūros paveldu.

Nusprendžiau parašyti straipsnį populiariam daugiau nei 700 tūkst. egzempliorių tiražu leidžiamam vokiečių žurnalui „Bunte“ apie dvi Europos kultūros sostines – Vilnių ir Lincą.

- Kuri šių metų Europos kultūros sostinių jums pasirodė įdomesnė?

- Lincas – gerai žinomas vokiečiams. O Vilnius – labiau jaudinantis miestas.

Vilnius man pasirodė įdomesnis nei maniau. Porą dienų Vilniuje praleidau labai intensyviai apžiūrinėdamas miestą.

Vaikštinėjau Senamiesčio gatvelėmis, lankiausi kavinėse, spėjau pasimelsti nuostabiose Šv.Petro ir Povilo bei Šv.Onos bažnyčiose.

Sužavėjo pastarosios bažnyčios grakštumas. Šv.Petro ir Povilo bažnyčia pavergė begale skulptūrų išpuoštu interjeru. Kai ten lankiausi, įėjo baltais drabužiais vilkinčių vaikų procesija, suskambo vargonai. Nesinorėjo niekur skubėti iš šios bažnyčios.

- Gal Vakarų Europoje žmonės dar per daug stereotipiškai įsivaizduoja Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, laiko jas pilka posovietine teritorija?

- Iš tiesų nemažai daliai vokiečių Baltijos šalys vis dar asocijuojasi su Rusija. Žinome, kad tai buvo rusų kolonizuotos šalys. Tai paliko jose slogų pėdsaką.

Kartu žmonės supranta, kad Baltijos šalys buvo įkalintos ir jų žmonės patyrė skriaudą. O tai kelia simpatijos jausmą. Dar Abrahamas Lincolnas yra pasakęs, kad sunkus likimas atskraidina geresnius angelus.

Be to, labiau išsilavinę vokiečiai žino, kad Ryga, Talinas, Vilnius, kaip ir Vokietijos miestai, turi viduramžius menančius senamiesčius, kad Baltijos šalys remiasi senomis kultūrinėmis tradicijomis.

Vokiečius istorija buvo pavertusi brutaliais žmonėmis. Bet kartu jie linkę į jausmingumą. Vokiečiai palankiai žvelgia į tai, kad dabar lietuviai, latviai ir estai yra bendros europiečių šeimos nariai, ir supranta, kad reikia jiems padėti.

- Ar lietuviai nepasirodė jums per daug niūrūs, nesišypsantys?

- Man labai patiko žmonės Vilniuje. Susidarė įspūdis, kad jie geranoriškai žvelgia į visų tautybių užsieniečius.

Turbūt tam įtakos turi miesto praeities dvasia. Čia susipynusi kelių tautų kultūra, kelios religijos. Vienoje gatvėje šalia matai skirtingų konfesijų maldos namus.

Pastebėjau, kad Vilniuje gana nesunkiai gali susikalbėti angliškai – kavinėse, viešbutyje, gatvėse. Bendraujant man kilo problemų Albanijoje ar Paragvajuje.

Net turistų pamėgtoje Ispanijoje ne visur pavyks susikalbėti angliškai.

Matyti, kad lietuviams būdingas ramus patriotizmas. Tai neturi nieko bendra su tautiniu nepakantumu, nacionalizmu.

Žinau, kad Čikagoje gyvena daug lietuvių, bet jie ir Amerikoje išsaugojo savo lietuviškąjį patriotizmą. Manau, ilgainiui dalis jų grįš į Lietuvą ir savo patirtimi praturtins jūsų šalį.

Aš pats iš Amerikos grįžau į Europą, nors gyvenimas JAV itin patogus. Man reikia senos europinės kultūros dvasios.

Dabar pasaulis – globalus. Aš mokiausi Anglijoje ir Vokietijoje, poilsiavau Prancūzijoje, žmoną sutikau Romoje (bet ji ne italė, o kinė). Nuolat keliauju, bet mirti norėčiau Europoje.

- O ar norėtumėte gyventi Vilniuje?

- Įsitikinau, kad Vilnius – patogus miestas. Čia yra kur apsistoti, gali skaniai pavalgyti, rasti gerų restoranų, kaip antai „Stikliai“, „Domm“. Atvykęs į Vilnių gali čia gyventi neatsisakydamas sau įprastų malonumų, savo gyvenimo stiliaus.

Vilnius turistui teikia atradimo džiaugsmą, nes šis miestas nėra gerai žinomas pasaulyje. Jeigu dabar paskambinčiau kokiam pažįstamam į Meksiką ir pasakyčiau, kad esu Vilniuje, jis, ko gero, pirmiausia paklaustų: „O kur yra šis miestas?

- Turbūt ir Vokietijoje galima būtų išgirsti tokį ar panašų klausimą?

- Tikriausiai. Todėl tikiuosi, kad po mano straipsnio tokių žmonių bent jau Vokietijoje sumažės.

Esu išleidęs trisdešimt kelionių po įvairias pasaulio vietas vadovų, tarp jų ir bendro pobūdžio: „Vadovas po Ameriką“, „Vadovas po Aziją“.

Be to, parengiau vienintelį pasaulyje 1500 puslapių „Vadovą po pasaulį“, kuriame pristatau labiausiai lankytinas viso Žemės rutulio vietas.

Kai leisiu vadovą po Europą, jame atsiras vietos ir Vilniui, nes mane sužavėjo jūsų miestas.

Žinoma, Vilniui reikia ryškiau įsirašyti į pasaulio turistinių vietų žemėlapius.

- Bet kaip tai padaryti?

- Girdėjau, kad yra planų jūsų mieste įkurti Guggenheimo muziejų. Suprantama, krizės sąlygomis nelengva rasti tam pinigų, bet neverta išvis atsisakyti šios puikios idėjos.

Guggenheimo muziejus – būtent toks projektas, kuris įrašytų Vilnių į pasaulio muziejų žemėlapį. Tai būtų nuolatinė jūsų miesto reklama. Mano draugai Meksikoje, Gvadalacharos mieste, rūpinasi pirmojo Guggenheimo muziejaus Lotynų Amerikoje įkūrimu.

Jie tikisi, kad tai išgarsins šį miestą panašiai kaip Ispanijos Bilbao, kuris anksčiau buvo tik pilkas pramonės miestas, o dabar yra milijonus turistų pritraukiantis svarbus kultūros centras. Aš pats prieš dvylika metų su motina nuvykau į Bilbao tik dėl šio muziejaus.

- Jūs Vilnių vis giriate. O kas jums nepatiko?

- Pirmiausia reikėtų pasirūpinti keliu iš oro uosto į miesto centrą. Žvalgantis pro automobilio langą, jis atrodo nykiai. Gali pamanyti, kad atvykai į apleistą provincijos miestą.

Šį kelią galima būtų padaryti kiek gražesnį ir be didelių investicijų, pavyzdžiui, apsodinus medžiais, gėlių želdiniais.

O kai įvažiuoji į Senamiestį, apstulbsti išvydęs gražiai sutvarkytas gatves ir aikštes, puikiai restauruotus namus.

Pridurčiau dar vieną pastabą. Reikėtų iškelti striptizo klubus iš gražiausių Senamiesčio aikščių. Nesu puritonas, nusiteikęs prieš striptizo pramogą, bet šioms linksmybėms labiau tinka kiek nuošalesnės gatvės nei parinktos Vilniuje.

Valdas BARTASEVIČIUS