Naujienos

Žinia, kad Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO ambasadorė 45-erių Ina Marčiulionytė paskelbta Baltijos šalių kandidate į šios organizacijos generalinio direktoriaus postą 2009–2013 metų kadencijai, – dar viena puiki galimybė atkreipti pasaulio dėmesį į nedidelę mūsų valstybę. Tai aukščiausias tarptautinės organizacijos postas, į kurį Lietuva yra kandidatavusi.

Kaip vertinate UNESCO generalinio direktoriaus postą? Kaip matote save, einančią šias pareigas?

Juokaujame, kad generalinis direktorius yra vadybininkas didelės organizacijos, kurią turi sustyguoti geram darbui. Tada valstybės narės, į šios organizacijos biudžetą sunešančios po kruopelę, pasitikės ja, matys nuveiktus naudingus darbus, skirs daugiau pinigų. Gerai žinau, ką norėčiau pakeisti ir kaip tai padaryti, bet mūsų strategija oficialiai bus pateikta vėliau – šiuo metu vyksta rinkiminė kampanija, tad dėl konkurencijos stengiuosi kuo mažiau apie tai kalbėti. 

Kaip ir kiti kandidatai, rengiate dviejų tūkstančių žodžių apimties viziją – kokią UNESCO norėtumėte matyti, jei ateitumėte vadovauti. Gal kai ką jau galėtumėte atskleisti?

Išleidžiama mano reklaminė brošiūra „New beginning“ („Nauja pradžia“), kur surašyti kai kurie mano įsipareigojimai. Tai nėra programa, tai tik matymas krypčių: ką  darytume švietimo, spaudos teisės bei kitose srityse, kaip keistume UNESCO vadybą ir t. t. Šiuo metu UNESCO nėra gerai matoma (kai  kurie žmonės painioja ją su UNICEF), dėl to apgailestaujame. Nėra lengva, bet įmanoma sugalvoti pagrindinę žinią, pagal kurią UNESCO būtų atpažįstama.

Ar, laimėjusi rinkimus, nepamiršite tautinių sentimentų, ar tada Lietuva netaps Jums kaip bet kuri kita šalis?

Neįsivaizduočiau, kad man bet kuri kita valstybė būtų tokia pati kaip Lietuva. Kad ir kokias pareigas eisiu, vis tiek jausiuosi lietuve. Yra šaknys, jos giliausios ir labiausiai skauda. Išvengti tautiškumo sudėtinga, net ir nereikia. Generalinis direktorius turi būti vienodai teisingas visoms valstybėms, bet nenuneigsime, kad, pavyzdžiui, dabartinis UNESCO vadovas yra japonas, prieš tai buvęs – ispanas.  Kiekvienam žmogui svarbu tautybė, kalba, gimtinė…

Kuo Jums įdomus ambasadorės darbas, kas tas „vežantis arkliukas“?

Ambasadoriaus pareigos turbūt yra vienodos visur, tik šiek tiek skiriasi kalbant apie dvišalius ir daugiašalius santykius. Kadangi UNESCO organizacijoje yra 193 narės, bendrauti turime su visomis 193 valstybėmis arba bent jau su pasaulio dalimi, turinčia nacionalines atstovybes prie UNESCO. Ambasadorius yra pareigūnas, atstovaujantis savo valstybei. Pasakojimas, ką jis daro, truktų ilgai. Smagiausia matyti spalvingą publiką. Tiek ryškių nacionalinių drabužių kaip UNESCO būstinėje turbūt niekur kitur neišvysite. Vieną dieną gali pasijusti esanti Karibuose, kitą – Afrikoje. Daug renginių, plačiai, itin kokybiškai pristatomos valstybės. Vyksta įvairūs koncertai, parodos, jas lanko ne tik UNESCO darbuotojai ir čia esančių atstovybių žmonės, bet ir bendruomenės nariai, šiaip prancūzai. Rytoj atidarome parodą „Nematomi kultūrų tiltai. Afrika ir Lietuva“. Kalbame ir apie tai, kad Lietuvos bei Afrikos žemyno kontūrai panašūs (praktiškai turime savo Madagaskarą), vienodai suprantame spalvų reikšmes.

Mažos valstybės atstovas, regis, visada kiek kuklesnis už didžiųjų gretoje esančioms šalims atstovaujančius kolegas. Ar postas išmoko būti „nekuklią“, tai yra, jaustis pareigų verta vadove?  

Niekad negalvojau apie Lietuvą kaip apie valstybę, kuri turėtų ko nors bijoti. Aišku, negalime skirti tiek pinigų, kiek, pavyzdžiui, Italija ar Norvegija – nors ir nedidelės, tačiau turtingos šalys. Galime būti naudingi ekspertizės, intelektinės veiklos bei daugelyje kitų sričių. Mūsų žmonės čia atvyksta rengti dokumentų, skirtų ne vienai, o daugeliui pasaulio valstybių. Galime būti dideli kitaip. Svarbiausia pačiam nenutarti, kad esi labai mažas ir nieko nesugebi padaryti.

Nuo 2003 m., kai buvote paskirta Lietuvos nuolatine atstove prie UNESCO, Lietuva pateko į Vykdomąją tarybą ir į šešis UNESCO  komitetus. Buvote išrinkta į Pasaulio paveldo komitetą, vėliau vienus metus šiam pirmininkavote. Dabar esate UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkė, Būstinės komiteto pirmininkė, Tarpvalstybinio konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo komiteto vicepirmininkė, įvairių UNESCO darbo grupių vadovė ir narė. Oho, kiek pareigų! Ką Jums pačiai reiškia šie nemaži įpareigojimai, ryškios personos statusas?

Tikrai, pareigų daug. Gerai dirbame, mumis pasitiki. Nesvarbu, kad esam iš mažos valstybės. Žinoma, nėra ko lygintis su Amerika, Meksika ar Rusija, tačiau nereikia ir savęs nuvertinti. Beje, yra ir mažesnių – salų – valstybių, kuriose yra, tarkim, 40 tūkstančių gyventojų. Per daugiašales institucijas galime parodyti, kad svarbu ne valstybės dydis, o valstybės ir žmonių, kurie jai atstovauja, aktyvumas, argumentų svoris. UNESCO vertina žmogaus kompetenciją. Pavyzdžiui, Sent Lusijoje – mažutėje saloje – yra itin aktyvi ambasadoriaus pavaduotoja, jos nuomonė labai svarbi: jei ši moteris prieštaraus, sprendimai nebus priimti. Lietuva – ne mažiau už kitas įtakinga valstybė, mūsų nuomonės paisoma.

Kokia Jūsų kompanija?

Esam trise: mano pavaduotoja pirmoji sekretorė Nida Liubertienė ir sekretorė Rūta Dapkūnaitė-Passot. Ši – raštvedė, sekretorė, buhalterė ir kas tik norite. Kartais klausia: „Kiek ten jūsų yra?“ Sužinoję, kad tik dvi diplomatės, stebisi: „O pagal nuveiktus darbus atrodo, kad dvidešimt.“

Įdomu tai, kad UNESCO – vienas iš globalizacijos įrankių – puikiai suderina globalizaciją ir kultūrų įvairovę. Džiaugiamės, kad į pasaulinės svarbos paveldo sąrašą UNESCO įtraukė Vilniaus senamiestį, Kuršių neriją, Kernavės archeologinę vietovę ir G. F. W. Struvės dienovidinio lanko geodezinius punktus. Kodėl mums tai svarbu? Kokias matote mūsų šalies paveldo apsaugos problemas?

Įrašymas į pasaulio paveldo sąrašą reiškia pripažinimą, kad vienas ar kitas valstybės objektas yra išskirtinės visuotinės vertės. Kuo daugiau tokių objektų valstybė turi, tuo ji įdomesnė, patrauklesnė turizmui. Daugelis kelionių agentūrų maršrutus sudarinėja pagal šiuos sąrašus, tad susidomėjimas pasaulio paveldo objektais – didžiulis, dėl to net kovojama.

Nė viena valstybė neišvengia paveldo problemų. Kai objektas įtraukiamas į pasaulinės svarbos paveldo sąrašą, atsiranda papildomas saugumo aspektas. Normalu, kad investuotojams tampa patraukli saugi teritorija. Atsiranda kolizija. Viena vertus, stengiamės išgelbėti ir prižiūrėti savo paveldą, kita vertus, svarstome, kaip čia protingai investuoti. Dabartinė Lietuvos situacija verčia balansuoti, teisingai pažvelgti į plėtrą. Niekas nesako, kad Vilniaus senamiestyje negalima statyti. Klausimas – kaip statyti ir kur. Tas pats ir su Kuršių nerija. Investuotojai norėtų šią vietovę matyti panašią į Palangą, tačiau privalome išsaugoti natūralų gamtos grožį, juk būtent dėl jo ši vieta ir įrašyta į pasaulinės svarbos paveldo sąrašą. Kuršių nerijos vertės aprašyme akcentuojama gamtos ir žmogaus sąveikos darna. Urbanizuoti jos, pažeisti minėtą darną, padaryti dar vieną triukšmingą kurortą, kai žmonės čia ieško ramybės, tiesiog neapsimoka – neatlaikys konkurencijos, praras tai, kuo buvo patraukli, o naujų patrauklumo rodiklių neįgys.

Jums teko įvairiai save išreikšti, kilote laiptelis po laiptelio – nuo rajono laikraščio korespondentės iki Kultūros ministerijos viceministrės ir aukščiau. Kokios charakterio savybės padėjo siekti karjeros? Ar teko užsiimti saviugda, kai kuriuos būdo bruožus išgyvendinti?

Nemanau, kad labai pasikeičiau nuo tada, kai pradėjau dirbti laikraštyje. Norėjau studijuoti žurnalistiką. Mokydamasi vidurinėje, dirbau rajoninio laikraščio jaunąja korespondente, mokiausi „Komjaunimo tiesos“ jaunųjų korespondentų mokykloje, tačiau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasakė, kad žurnalistika nėra profesija, esą reikia įgyti specialybę, išmanyti nors vieną sritį, tada galėsiu rašyti. Pasirinkti buvo sudėtinga, puikiai sekėsi matematika, biologija, kalbos. Kai baigiau filologijos studijas, prasidėjo įdomus šalies lūžio laikotarpis. Dirbau Šalčininkų rajono laikraštyje, buvau Sąjūdžio pirmojoje grupėje. Ypatinga padėtis – juk tas rajonas nėra visai lietuviškas – skatino veikti, negalėjau ramiai stebėti visa, kas vyksta. Iš prigimties esu smalsi, mėgstu bendrauti. Padėjo sutikti žmonės. Pavyzdžiui, profesorė Irena Veisaitė. Ją galiu vadinti savo krikštamote – ji pakvietė mane dirbti į Atviros Lietuvos fondą. O susitikome teatrologijos paskaitose...

Lengvai bendrauju ir prisitaikau prie naujų sąlygų. Dirbant UNESCO, kasdien prisieina kalbėtis su daugybe skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų žmonių. Dirbau daug ir stengiausi darbus atlikti gerai. Kitų ypatingų paslapčių ar užnugarių gyvenime nesu turėjusi. Geriausia keliauti remiantis pačiai į save.

Įdomu tai, kad buvote žurnalo „Harper’s Bazaar“ redaktore.

Gal tik kokį mėnesį. Norėjau leisti intelektinės pakraipos žurnalą, tačiau pamatėme, kad Lietuvai tokio leidinio dar nereikia. Dar per anksti. 

2007 m. buvote apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Kuo Jums reikšmingas šis įvertinimas?

Buvo labai netikėta ir malonu. Išskirtinis įvertinimas, ir kaip tik pasibaigus mūsų Pasaulio paveldo komiteto sesijai Lietuvoje. Renginys puikiai pavyko, gražiai nušvietė mūsų šalį. Gavome padėką iš Pasaulio paveldo komiteto, kad vadybos požiūriu sesija buvo pati geriausia. Sudėtingas išbandymas: aštuonias renginio dienas reikėjo suvaldyti septynis šimtus dalyvių, veikti produktyviai. Parodėm, kad ir mes viską sugebame, tik reikia labai gerai ruoštis ir daug dirbti.

Aukšta vadovo pozicija – dažniau vyro nei moters prerogatyva. Be to, vyrai dar ne visada reikiamai pasirengę matyti svarbias pareigas einančią dailiosios lyties atstovę. Ar teko pajusti, kad, konkuruojant dėl pozicijos, moteris turi būti dviem galvomis aukštesnė už vyrą, kad priimtų ją kaip lygiavertę? 

Manau, nerastumėte moters, kuri nebūtų to patyrusi. Konkurencija egzistuoja, ir turime tai pripažinti. Visada sakau: „Moteris – ne profesija.“ Nesutikčiau, kad mane į tam tikrą vietą skirtų vien todėl, kad esu moteris, nors žemesnės už vyrą kvalifikacijos. Tačiau net ir tuo atveju, jei abiejų lyčių žmonių kvalifikacija vienoda, moteriai vis tiek sudėtinga prasimušti mūsų gana vyriškame pasaulyje. 

Ar UNESCO generalinio direktoriaus poste yra buvusi moteris?

Ne.

UNESCO organizacijoje Lietuvai atstovaujate jau šeštus metus. Ar per tą laiką Paryžius tapo toks pat savas, kaip ir Vilnius? Ar galima prisijaukinti svetimą miestą?

Paryžius negali būti toks pat savas kaip Vilnius, nes Vilnius yra mano jaunystės, studijų metų miestas, čia kur kas daugiau draugų nei Paryžiuje. Negalima net lyginti. Prancūzijos sostinė įdomi, verdanti. Nespėju pamatyti visų naujų parodų, aplankyti renginių. Be to, kai būname UNESCO būstinėje, juokiamės, kad į Paryžių visai ir neišeiname. Dieną – posėdžiai, vakare – renginiai.

Ar namų atmosferą galima susikurti bet kokiame pasaulio kampelyje? Ko labiausiai pasiilgstate iš gimtinės?

Keistas jausmas: atrodo, kad turiu ne vienus namus. Parvažiuoju pas tėvus – jaučiuosi namuose. Vilniuje – irgi, bet žinau, kad netrukus išvažiuosiu. Paryžiuje – laikini namai. Visur jie nutvieksti laikinumo atspalvio. Man niekada nebuvo svarbu, kad namai būtų gražūs, išpuoselėti, išblizginti, kad negali net pajudėti. Yra svarbūs kai kurie daiktai. Kadangi daug keliauju, gerai jaučiuosi viešbučiuose. Kartais svarbu susivokti, kurioje pasaulio vietoje esu.

Ar yra koks nors daiktas, kurį visur vežatės? Pavyzdžiui, rudenį gimtinėje nuo žemės pakeltą kaštoną?

Ne. Talismanų neturiu, nelabai tikiu jų galia. Labiausiai man trūksta žmonių, artimųjų, draugų, visa kita – pakeičiama. Liūdniausia, kai išeina artimieji (daug kultūros žmonių netekome), o aš ne visada galiu net į laidotuves nuvykti.

Esate kilusi iš Tauragnų – vienos gražiausių šalies vietovių. Ar, keliaudama po pasaulį, mintimis grįžtate į tėvų namus, į tą su niekuo nepalyginamą širdies kampelį? Ką ten atrandate, ko ilgitės?

Visi mūsų šeimos nariai yra labai artimi. Kai grįžtu į Lietuvą atostogų, bent savaitę ar dvi viešiu pas tėvelius, ir man nieko daugiau nereikia. Darbo reikalais važinėju nemažai, o namų, tėvų, mokytojų, draugų žiauriai pasiilgstu. Miestelis labai gražus,  aplink ežerai...

Esate gera plaukikė?

Plaukti išmokau seniai. Panerti į švarų ežero vandenį vasarą – didžiulis malonumas. 

Gal mėgstate žvejoti? 

Ne, tėtis mėgsta. Bandžiau drauge su juo meškeres užmesti, bet neturiu kantrybės. Grybauju, uogauju. Uogienės neverdu, nors moku. Gyvenu viena, tad nematau prasmės – pusę vakaro praleisi prie plytos, kad pati suvalgytum? Kai kada valgio pasigaminu, tačiau dažniausiai grįžus po virtuvę suktis nebesinori.

Šviesaus atminimo ambasadorė Ugnė Karvelis Paryžiuje gyveno bohemiškai, savo namuose glaudė ne vieną mūsų šalies menininką. Ar dar gyvas šios nepaprastos asmenybės mitas Paryžiuje? Ar pati mėgstate laisvalaikiu kūrybiškai pašėlti?    

Ugnę Karvelis atsimena, ypač kolegos iš Lotynų Amerikos. Iki šiol ateina jai skirtų laiškų – kvietimų į renginius. Ugnė buvo kitokia nei aš. Aš irgi dažnai su Lietuvos menininkais susitinku, jie man paskambina, kai atvažiuoja, tačiau negalėčiau sakyti, kad mėgstu bohemišką gyvenimo būdą. Džiaugiuosi, kai telefono ragelyje išgirstu: „Labas, aš Paryžiuje, gal galim susitikti?“ Pakviečiu į svečius, pasikalbame. Ši tąsa yra.

Kokios Jūsų atokvėpio minutės?

Nesiuvu, nemezgu. Labai mėgstu skaityti, žiūrėti filmus, lankyti parodas, spektaklius. Mūsų darbas savitas, dažnai painioju tiesioginę ambasadorės veiklą ir laisvalaikį, nes darbas man tapo gyvenimo būdu.

Ar išsipildė bent viena mergaitiška Jūsų svajonė? Buvote kūrybinga. Gal rašėte eiles, apsakymus? O gal sulauksime knygos?

Eilėraščius rimavau tik mokykloje ir tik tada, kai reikėjo. Parašiau nemažai straipsnių. Rašyti man patinka. Nemėgstu braukyti, tekstas turi plaukti švariai. Tad sugalvoju, mintyse atsijoju, o tada sėdu ir parašau. Mane skatina rašyti atsiminimus. Gal kada nors ir imsiuosi?..

Kokį rengimosi stilių mėgstate? Kas Paryžiuje Jums padeda atnaujinti dalykinio, diplomatinio, vakarinio, laisvalaikio stiliaus aprangas?

Dirbti UNESCO gerai todėl, kad nereikia vakarinių drabužių, nes priėmimai vyksta iš karto po darbo. Vyrauja ne visai griežtas dalykinis stilius. Kai kurių tautų atstovai dėvi nacionalinius drabužius. Marga, spalvinga, labai gražiai besirengianti publika. Išsiskiriu tuo, kad dievinu papuošalus. Turiu nemažai originalių, sukurtų garsių dizainerių, taip pat parsivežtų iš skirtingų pasaulio vietų. Kolegės priėjusios net pačiupinėja.

Kokioje Paryžiaus kavinėje Jus dažniausiai galima sutikti?

Nelabai prisirišu prie vienos vietos. Gyvenimas per trumpas, kad atostogautum du kartus toje pačioje šalyje ar rinktumeisi vis tą pačią kavinę. Kartais užsuku į prabangesnę, kartais – į paprastą šeimos kavinukę, kur dirba trys moterys ir priima tave kaip giminę. Prancūzai yra žavūs, nuoširdūs. Jei dažniau užsuki į tą patį restoranėlį, pasijunti lyg grįžusi namo. Tau ranką paduoda, paklausia: „Kodėl taip ilgai nebuvai? Kodėl mes tavęs nematėm?“

Kur, grįžusi į Lietuvą, pirmiausia traukiate?

Man trūksta juodos duonos. Paryžiuje tokios nėra, jos vežuosi iš namų arba atgabena tėvynainiai. Kai grįžtu į Vilnių, vienas pirmųjų mano maršrutų būna į „Žemaičius“. Prancūzų virtuvė puiki, bet kai ilgai valgai jų maistą, pasiilgsti lietuviškų patiekalų. Mėgstu cepelinus, plokštainį, bulvinius blynus. Tik silkės nelabai.

Virginija Majorovienė, žurnalas „Moteris“