Naujienos

Tvyranti įtampa. Nesusikalbėjimas. Kaltinimai. Kitaip tariant, blogiausi dvišaliai santykiai per istoriją. Taip pastaruoju metu vis dažniau apibūdinami Lietuvos ir Lenkijos ryšiai. Girdi, meilė baigėsi, jausmai atšalo. Tačiau ar tikrai tai tiesa?

Profesorius Alvydas Jokubaitis Lietuvos ir Lenkijos santykius yra pavadinęs siurrealizmu. Viena vertus, viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie kaimynų nesutarimus ir stiprėjantį priešiškumą, kita vertus, kasdienis tarpvalstybinis bendradarbiavimas brandina gana sultingus vaisius.

Didieji projektai

Tiesa, politinės batalijos neretai nustelbia dvišalius pasiekimus. Todėl pastarieji lieka žiniasklaidos paraštėse arba paskęsta informaciniame triukšme. Tačiau objektyvūs skaičiai rodo, kad dialogas ne tik vyksta sklandžiai, bet ir duoda abipusės naudos.

Pavyzdžiui, dvišalė prekybos apyvarta praėjusiais metais išaugo 50 proc. ir pasiekė neregėtas aukštumas – 12 mlrd. litų.

Apie tai, kad šlyjant draugiškiems santykiams gali iškilti grėsmė energetiniams projektams, postringauja nebent tie, kurie visiškai nesuvokia realios padėties.

Štai šių metų gegužės 30-31 dienomis Štrazlunde (Vokietijoje) vykusio Baltijos Jūros Valstybių Tarybos valstybių vadovų susitikime Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas akcentavo ypatingą regioninių energetikos projektų svarbą ir gerą Baltijos valstybių pavyzdį finansų krizės akivaizdoje.

Elektros tinklų projektas į priekį juda visu greičiu. Iš susitikimo Lenkijoje grįžęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas prasitarė apie lenkų entuziazmą, žvelgiant į ateitį – jau svarstoma apie LitPol Link elektros jungties antros linijos tiesimą 2020 metais.

Prieš penkerius metus dujotiekio sujungimo projektas skambėjo kaip pasaka ar priminė fantastinį filmą, o šiuo metu jau parengta Lenkijos – Lietuvos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė, atliekama jo techninių galimybių studija.

Maža to, Lenkija – didžiausia investuotoja Lietuvoje. Lenkų turistų skaičius kasmet auga, kultūrinis bendradarbiavimas tvirtėja – kasmet abiejose šalyse surengiama šimtai renginių.

Galų gale bendražmogiški Lenkijos ir Lietuvos piliečių santykiai labiau primena giminystę nei nepakantumą vieni kitiems.

Liovėsi žvalgytis į Rytus

Žinoma, problemų tarp Lenkijos ir Lietuvos iškyla. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo kasmet vis geriau klostęsi dvišaliai santykiai ėmė keistis 2007 metais – po rinkimų Lenkijoje pasikeitus valdžiai. Aukščiausius šalies postus užėmus Pilietinės platformos atstovams, Lenkijos užsienio politikos vizija pakeitė kursą.

Lenkija vis labiau ėmė pozicionuoti save kaip didžiąją Europos valstybę, sustiprino dvišalius santykius su Senojo žemyno galingaisiais – Vokietija, Prancūzija. Lenkija, būdama ekonomiškai pajėgi valstybė, nustojo žvalgytis į Rytus ir nusprendė išsikovoti deramą vietą didžiųjų ES narių šešetuke. Dėl šios priežasties ėmė silpnėti Lenkijos dėmesys jos tradicinėmis sąjungininkėmis ir strateginėmis partnerėmis Vidurio ir Rytų Europos regione.

Tačiau kol buvo gyvas prezidentas Lechas Kaczynskis, buvo juntama atsvara naujajai Pilietinės platformos politikos krypčiai. L.Kaczynskio žūties lėktuvo katastrofoje 2010 metų balandį pasekmes Lietuva pajuto greitai. Tame pačiame lėktuve su prezidentu skrido daugybė Lietuvos draugų ir bendražygių: parlamentarų, politikų, karininkų, visuomenės veikėjų. Kartų kaita prie valstybės institucijų vairo praretino Lietuvos bičiulių Lenkijoje gretas.

Tiesą sakant, nereikia nė katastrofų – visos netektys daro savotišką įtaką: Czesławo Miłoszo, Jerzy Giedroyco, Mareko Karpo ir kitų iškilių visuomenės veikėjų.

Tačiau, nepaisant vieno kito nesusikalbėjimo atvejo dvišaliuose santykiuose, Lietuvos atstovai ES institucijose sutartinai tvirtina, kad bendradarbiaujant su lenkais jokių problemų nekyla.

Dar daugiau, sakoma, kad rasti geresnius partnerius, palaikančius Lietuvos poziciją Briuselyje, neįmanoma. Gindami šalių interesus lenkai ir lietuviai labai greitai randa bendrą kalbą ir bendrų sąlyčio taškų bet kuriuo klausimu, ar tai būtų būsimas ES biudžetas, ar energetiniai projektai Baltijos jūros regione ir pan.

Konfliktai – politikų duona

Nepaisant to, kad, skirtingai nei 1991 metais, tautinių mažumų klausimas nebėra įtampos dvišaliuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose šaltinis, klausimai ir problemos, susijusios su tautinėmis mažumomis, vis dažniau iškeliamos politiniame lygmeniu.

Patyrę politikos vilkai žino, kad užimant derybines pozicijas konfliktas tiesiog būtinas. Todėl gyvenimas iš konflikto palietė ne tik Lietuvos ir Lenkijos dvišalius santykius – Europoje daug tokių pavyzdžių. Filosofija paprasta: jei neturi konflikto, vadinasi, rinkėjui neturi ką pasiūlyti.

Pretekstu konfliktui abiejų valstybių politikų rankose vis dažniau tampa tautinių mažumų klausimas, neatsiejamas nuo kelių pagrindinių temų – žemės grąžinimo, švietimo, pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo ir net XX a. istorijos, dėl kurios nėra galutinio sutarimo.

Tačiau visiems žinoma, kad Lietuvoje nuosavybės teisių atkūrimas į turėtą žemę vykdomas bendra tvarka visiems pretendentams.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios gauta apie 800 000 paraiškų žemei atkurti visoje Lietuvoje. Šių metų duomenimis, Vilniaus krašto rajonuose piliečiams sugrąžinta daugiau kaip 90 proc. norimų atgauti žemės plotų, o Šalčininkų rajone – daugiau nei 97 procentai. Kokią nors diskriminaciją šiame procese įžvelgti sunku, vyriausybė yra pritarusi Piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus rajone planui, pagal kurį piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje būtų baigtas iki 2013 metų pabaigos. Taigi, blaiviai vertinant, sunku įžvelgti ne tik problemą, bet ir pretekstą įtampai.

Geresnių sąlygų niekur nėra

Švietimo įstatymo pataisos, kurioms Lietuvos parlamentas pritarė 2011 metų kovą, neabejotinai yra ryškiausias Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių darbotvarkės pokytis per pastaruosius metus. Šios permainos sulaukė tiek Vilniaus krašto lenkų, tiek Varšuvos kritikos.

Lenkija nuogąstauja, kad naujosiomis pataisomis bus ribojamos galimybės mokytis lenkų kalba, o tai gali lemti eventualią prievartinę lenkų bendruomenės Lietuvoje asimiliaciją ir lietuvinimą. Minėti Lenkijos nuogąstavimai grindžiami neva kylančia Lietuvoje veikiančių lenkiškų mokyklų tinklo išardymo grėsme ir pablogėsiančiomis Lietuvos lenkų tautinės mažumos sąlygomis mokytis gimtąja kalba.

Atidžiau panagrinėjus esamą situaciją, rimtesnį pagrindą tokioms baimėms surasti sunku. „Noriu tik pasakyti, kad pasaulyje egzistuoja 160 mokyklų lenkų kalba, per 100 jų yra Lietuvoje. Europoje vienintelėje Lietuvoje lenkų kalba galima baigti nuo darželio iki aukštojo mokslo. Vadovėlių lenkų kalba yra nuo 1 iki 12 klasės“, – neseniai priminė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos švietimo reforma numato, kad mokyklose, kuriose mokomoji kalba yra ne lietuvių, lietuvių kalba bus mokomi tik keli dalykai: Lietuvos istorija, Lietuvos geografija, lietuvių kalba ir pilietiškumo pagrindai. Kai kurių Lenkijos politikų ir apžvalgininkų nuomone, tai – lenkiškų mokyklų lietuvinimo apraiška.

Tačiau priėmus švietimo pataisas proporcijos tarp lenkų ir lietuvių kalbos mokyklose gerokai pranoksta ES praktiką. Vos 19 proc. dalykų mokoma lietuvių ir net 81 proc. lenkų kalba. Europinis standartas tautinių mažumų ugdymo įstaigose apibrėžia 60 proc. valstybinės ir 40 proc. tautinės mažumos kalbos santykį. Be to, lenkiškoms mokykloms numatytas 8 metų pareinamasis laikotarpis valstybiniam lietuvių egzaminui: vertinimo normos raštingumo ir kalbinės raiškos aspektais pereinamuoju laikotarpiu bus skirtingos, o Valstybinių brandos egzaminų vertinimo komitete dirbs ir tautinių mažumų atstovai.

Kaip mėgsta sakyti Briuselyje dirbantys pareigūnai, tautinių mažumų klausimas priklauso nuo interpretacijos: stiklinė gali būti pusiau tuščia arba pusiau pilna. Todėl nesutarimai šiuo klausimu neretai vadinami dūmų uždanga, neturinčia nieko bendra su realiu kasdieniu diplomatų darbu, siekiant įgyvendinti dvišalius uždavinius.

Partnerės taikos misijose

Saugumo srityje Lietuvos ir Lenkijos politinis bendradarbiavimas plėtojamas dvišaliu lygiu, per sukurtas bendras institucijas, bei išnaudojant tarptautinių ir regioninių organizacijų mechanizmus.

1999 metais ėmė veikti bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas „Litpolbat“. Šis karinis vienetas dalyvavo NATO vadovaujamoje taikos operacijoje „Joint Guardian“ Kosove Lenkijos KFOR pajėgų bataliono sudėtyje. Be to, Lietuva kartu su Lenkija dalyvavo taikos misijoje Irake.

Lietuva ir Lenkija yra susitariusios kurti integruotą oro erdvės kontrolės sistemą. NATO oro policijos lenkų lakūnų misija šiuo metu saugo Baltijos šalių dangų.

Receptas, kaip gyventi draugiškai

Profesorius poetas Tomas Venclova, skaitęs paskaitą Varšuvos universitete, pateikė išsamų receptą, ką reikia daryti, kad Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai išnyktų.

Jis pažymėjo, kad lenkai turi suprasti, jog Vilniaus klausimas yra išspręstas kartą ir visiems laikams, ir tai yra geriau miestui ir šaliai, taip pat visiems miesto ir šalies gyventojams.

„Jie nėra valdomi svetimos ir nepageidaujamos valdžios, o yra namie kaip senalietuvių, kuriems Lietuva buvo svarbiausias dalykas, palikuonys. Taigi taip pat yra atsakingi už šalies likimą ir neturi telkti dėmesio į įsisenėjusias antipatijas ir nuoskaudas. Lenkija juos turi laikyti ne savo žemiečiais, po istorinės nelaimės atskirtais nuo tėvijos, bet teisėtais kitos šalies piliečiais, taip pat tiltu į tą šalį. Tai irgi reikalauja labai rimtai permąstyti ir atmesti daugelį mitologijų, senus bevaisius mąstymo būdus, pirmiausia daugelyje sluoksnių įsisenėjusią idėją, kad „nuo amžių Vilnius lenkiškas“ ir kad Vilniaus kraštas lietuviams nepriklauso. Be jokios abejonės, priklauso ir turi priklausyti, bet dėl to lietuviams tenka didžiulė atsakomybė ir pareiga kuo griežčiau laikytis demokratinių normų bei procedūrų“, – kalbėjo profesorius.

Lietuviai, anot jo, turi suprasti, kad Vilniaus lenkų asimiliacija nėra privaloma Lietuvos gyvavimo sąlyga. „Jie turi priimti naują tautos apibrėžimą – piliečių bendruomenę, kurioje kilmė ir kalba neatlieka svarbiausio vaidmens, juolab vienintelio. Tai labai sunkus uždavinys, nes reikalauja iš naujo permąstyti visą Lietuvos istoriją ir atmesti tautinę mitologiją, kurią formavo daugybė kartų, taigi veikiančią beveik automatiškai. Bet jeigu manysime, kad to nepavyks padaryti – arba, dar blogiau, kad ši mitologija yra neliečiama šventenybė – liksime anachronišku užkampiu. Kaip tik tai tautai būtų tikra katastrofa“, – neabejojo T.Venclova.

Jo įsitikinimu, abi pusės privalo vengti šovinistinių žaidimų, manipuliacijų mažiau išsilavinusių rinkėjų grupėmis: „Suprantu, kad politikams taip elgtis nelengva, bet reikia mąstyti ne tik apie trumpalaikę naudą, bet ir apie valstybės interesus.“

Lietuvos diplomatai pabrėžia esantys pasirengę protingiems kompromisams, bet kategoriškiems reikalavimams nepasiduos. Neformaliuose pokalbiuose tikinama, kad viešojoje erdvėje eskaluojamos problemos tikrai neužgožia bendrų projektų ir nustatytos šalių darbotvarkės.

Dovilė Jablonskaitė