Naujienos

Strateginių studijų centro vadovas Egidijus Motieka, kalbinamas Ričardo Čekučio, svarsto apie jo institucijoje sukurtą Didžiąją Lietuvos valstybės strategiją.  – Pristatykite savo sukurtą produktą: kokia yra šio dokumento esmė? Kokie yra tikslai ir uždaviniai? – Toks dokumentas tiesiog negalėjo neatsirasti, kaip ir negalėjo neatsirasti dar dvi strategijos, pateiktos kartu su mūsų darbu. Tai yra a.a. prof. E.Vilko bei prof. Vasiliausko vadovaujamos darbo grupės parašytos ekonominės Lietuvos strategijos gairės, kurios šiek tiek natūraliai išeina už ekonomikos sektoriaus ribų ir pretenduoja į didžiosios (arba bendrosios) Lietuvos strategijos vaidmenį. Strategija, formaliai pavadinta „ateities įžvalgomis“, gali pretenduoti į tokį vaidmenį.

Kitaip sakant, tai yra įžvalgos, kurios būtų svarbios ateityje rengiant jau ne strategiją–tyrimą, o jos pagrindu – valstybės strategiją. Šis darbas taip pat turi labai daug didžiosios strategijos požymių. Mūsų strategija yra visapusiškesnė. Mes pateikiame apibendrintą vaizdą. Tad galime sakyti, kad tai yra didžiosios strategijos projekcija, bet kartu tai yra mokslinis tyrimas. Tai nėra strategija, kurią tuojau pat galima vykdyti sukūrus kontrolės mechanizmus. Šiuo atveju tai turi būti tiesiog pritaikyta prie labai konkrečių valstybės valdymo mechanizmų, o naujoji valstybės raidos strategija turi arba gali būti sukurta būtent tokių strategijų pagrindu. Mes nepretenduojame, kad tik mūsų strategija būtų vienintelė, kuri būtų kaip pagrindas kuriant valstybės strategiją. Ji gali būti viena iš kelių. Tačiau tai turi nuspręsti politikai.

–  Kaip atsirado šis dokumentas ir kodėl būtent dabar?

–  Atsirado natūraliai, nes 2002–ųjų valstybės ilgalaikės raidos strategija išnaudota 2004–aisiais, Lietuvai įstojus į NATO ir ES. Aišku, tam tikri komponentai arba fragmentai liko galioti, bet iš esmės ši strategija yra jau atlikusi savo misiją, nors ir buvo kuriama 15–ai metų. Todėl būtinai reikėjo naujos. Taigi Vyriausybė užsakė tris skirtingas strategijas, kurias rengė trys tyrimų grupės.

–  Tuomet kokie dabar yra nauji iššūkiai? Kodėl ta senoji strategija jau nebetinka? Kas nauja įvyko ir kokie naujieji tikslai gali būti iškelti Lietuvai, kai tie senieji, t.y. narystė ES bei NATO, jau įgyvendinti? Kokį šalies tolesnį raidos kelią Jūs matote?

– Iš esmės tai buvo akstinas, nes po 2004–ųjų atsivėrė tam tikras strateginis plyšys – kur mes einame, ką mes darome, nes minėti tikslai jau pasiekti. Buvo svarbu atsakyti, kaip Lietuva turi planuoti savo ateitį, atsižvelgdama į ES bei NATO interesus. Be to, iškilo klausimas, ar reikia trumpalaikės strategijos, ar vis dėlto būtina planuoti didelį šuolį į priekį visomis kryptimis, pirmiausia, aišku, turint galvoje ekonomiką, kuri ir yra visų problemų raktas. Mūsų strategija yra kompleksinė. Mes ją sukūrėme kaip tam tikrą „žinių piramidę“. Tai nėra užsienio politikos, ekonomikos, socialinių reikalų ir kitų sektorių samplaika. Iš esmės ji telkiasi į vadinamąsias proveržio kryptis.

– Kokios yra tos kryptys?

– Jos yra kelios. Pirmiausia nurodome bendrąsias proveržio kryptis. Mūsų konstruojamos žinių piramidės požiūriu tai visuotinė valstybės integracija į pasaulinius ekonominius bei politinius tinklus. Tai natūraliai turi sudaryti kuo palankesnes sąlygas konkurencingumui. Kita kryptis yra mokslo visuomenė ir žinių ekonomika. Tai yra tarsi įprastiniai dalykai, apie kuriuos daug kalbama. Bet mes siūlome ne tik  apie tai svarstyti, o remiant valstybei organizuoti galingą kokybišką šuolį nesteigiant dar 15 žinių komisijų, sprendžiančių ekonomikos problemas. Tiesiog valios sprendimais vyriausybė turi organizuoti šitą procesą. Į jį turi būti įtraukti visi svarbiausi strategijų bei žinių ekonomikos projektų konstruotojai. Tai – mokslininkai, politikai ir biurokratai. Tai turi būti viena komisija arba viena darbo grupė, kurios veikla būtų griežtai reglamentuota. Taigi turime du tokius pagrindinius blokus, kuriuos mes įvardijame kaip bendrąsias proveržio kryptis. Ši strategija šių dviejų proveržio krypčių požiūriu gali pasirodyti kiek pretenzinga iškėlus klausimą, ar maža valstybė gali sau leisti taip sąlygiškai centralizuotai organizuoti tokį galingą dalyką? Vis dėlto manau, kad tai ne tik galima, bet ir būtina.  Reikalingas aukščiausių valstybės pareigūnų susitarimas, bendra politinė valia, kad būtų galima tuos veiksmus vykdyti. Toliau būtų specifinės proveržio kryptys: pirma, tai energetika, transportas ir informacinė komunikacinė infrastruktūra, antra, informacinė visuomenė. Mūsų tranzitinei valstybei tai yra gyvybiškai svarbūs veiksniai, o jų pagrindas iš esmės yra sukurti informacinę komunikacinę infrastruktūrą.

– Štai ir konkretizuokime. Kas tą infrastruktūrą turėtų kurti?

– Pirmiausia valstybė turėtų tam sudaryti sąlygas. Šiuo atveju kalbame apie specifinius sektorius – e.diplomatiją, e.sveikatos apsaugą, e.socialinę integraciją ir t.t., t.y. apie visų sektorių pertvarkymą žinių ekonomikos arba žinių visuomenės pagrindu. Informacinę komunikacinę infrastruktūrą yra sukūrę, pavyzdžiui, suomiai, estai ir kt.

– Kalbame apie ekonomines proveržio kryptis arba ekonominį sektorių, bet negalime neatsižvelgti į tai, kad beveik visas Lietuvos verslas yra privačiose rankose. Tokiu atveju kaip Jūs tikitės gamyklos ar tinklų savininką priversti laikytis tos strategijos? Kaip Jūs planuojate tą savininką ir jo verslą integruoti į kuriamą žinių visuomenę ar žinių ekonomiką? Įsivaizduoju, kad daugelis tokių savininkų tiesiog pasakys – man tokia integracija yra nuostolinga, reikia daug investuoti,  o dabar štai turiu daugiau ar mažiau pelningą verslą ir nieko nenoriu girdėti...

–  Šiuo atveju daugelis taip galvoja ir pasako. Tačiau nebūtinai visi ir nebūtinai didžiausi. Vis dėlto didžiosios įmonės yra konkurencingos tarptautiniu mastu, vadinasi, jos vienaip ar kitaip kuria žinių ekonomiką. Strategijos vykdymas yra privalomas valstybės institucijų lygmeniu. Tuo tarpu valstybė visiems, kurie pageidauja kurti žinių ekonomiką ir naudotis jo privalumais, turi suteikti visokeriopą pagalbą. Tai yra valstybė tiesiog sudaro sąlygas ir netiesiogiai primeta visiems konkurencingumo plėtros modelį. Taigi tas, kuris tarptautiniu mastu nesugebės konkuruoti, paprasčiausia iškris iš kovos, todėl jis bus priverstas integruotis į tą žinių ekonomikos ir apskritai žinių visuomenės kūrimą. Pavyzdžiui, mūsų įmonė „Penki kontinentai“ sugeba konkuruoti ir yra vertinama užsienyje, bet tai yra tik nedidelė dalis sektoriaus, susijusio su žinių ekonomika. Ateityje tokiai įmonei  valstybės pagalba  būtų dar svarbesnė.

– Kitaip sakant, visi kiti, pamatę, kad kito kelio iš principo nėra, tiesiog įsitrauks natūraliai?

– Jie bus priversti tai daryti. Išjudinti tikrai nėra paprasta, bet mes ir sukūrėme tam teorinį modelį. Mes to nedarėme tuščioje vietoje. Rėmėmės pirmiausia užsienio praktika, nors padėtis atskirose valstybėse yra skirtinga. Mes tikrai aklai neatkartojome nei Estijos, nei Suomijos pavyzdžio – tiesiog orientavomės į kai kuriuos fragmentus. Pavyzdžiui, e.diplomatija labiausiai yra išplėtota Maltoje, Austrijoje. Tai Lietuvoje dar beveik nežinoma. Lygiai tas pats yra su kitais modeliais.

– Vadinasi, iki šiol per beveik 20 Nepriklausomybės metų, išskyrus nedidelį 2002–2004 m. laikotarpį, Lietuva plėtojosi neturėdama jokios globalesnės strategijos, jokios konkrečios savo būsimų siekių vizijos? Kodėl anksčiau jokių strategijų nebuvo? Ar tiesiog valdžios elite nebuvo tokio strateginio mąstymo, ar kas nors specialiai stabdė tokias iniciatyvas?

– Nesame šiuo požiūriu išskirtiniai. Buvusios vadinamojo Rytų bloko šalys susidūrė su tomis problemomis, netgi Rumunija, kuri šaltojo karo metais buvo beveik nepriklausoma valstybė, savo viešojo sektoriaus plėtrą visada grindė tam tikromis strategijomis. Antra vertus, mes negalime vienareikšmiškai teigti, kad Lietuvoje niekada nebuvo jokių strategijų. Nebuvo tik visuotinės nacionalinės valstybės plėtros strategijos. Formaliai ji atsirado, kaip minėta, 2002–aisiais, bet ir anksčiau buvo priimami panašaus pobūdžio dokumentai. Bendrosios strategijos apraiškų pasirodė tada, kai pas mus išsikristalizavo jau visos visuomenės integruotas siekis stoti į ES. Natūraliai taip buvo sukurta įstojimo strategija, viso šalies ūkio integracija į tas struktūras bei būsimoji adaptacija. Tai jau buvo didžiosios strategijos apraiškos. Iki tol veikė sektorinės strategijos, t.y. ministerijose sukurti veiksmų planai. Ir, reikia pripažinti, veikė sėkmingai, ypač Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijose. Pagaliau bet kokia vyriausybė visada turėdavo bei vykdydavo savo programą, o ateinanti kita vyriausybė užtikrindavo tam tikrą tų programų tęstinumą.

– Čia galima ir nesutikti. Vis dėlto tos vyriausybių programos gerokai skyrėsi viena nuo kitos. Pavyzdžiui, dešiniųjų ir kairiųjų vyriausybių programas būtų netgi sudėtinga lyginti. Todėl belieka konstatuoti, kad jokios bendrosios programos ar strategijos iki šiol nebuvo.

– Taip, nebuvo. Tačiau kairieji negalėjo ignoruoti tų veiksmų, kuriuos iki jų vykdė dešinieji. Todėl visada buvo tęstinumas pašalinant iš programos tik atskirus elementus. Vyriausybės strategija arba programa visada būdavo rengiama ketveriems metams, o tai vertinama kaip vidutinės trukmės laikotarpio strategija. Nebuvo ten tik ilgojo laikotarpio strategijos elementų. Tačiau vyriausybės paprastai išsilaikydavo trumpiau nei ketverius metus, todėl de facto tas programas galima vadinti trumpojo laikotarpio strategijomis, tačiau tęstinumas buvo visada.

– Ką Jūs atsakytumėte įvairiems skeptikams, teigiantiems, jog pati geriausia strategija yra ta, kurią galima suformuluoti vienu sakiniu arba viena fraze, o ne 900 puslapių, kaip kad Jūsų strategijos atveju? Kad tas vienas sakinys būtų lengvai suprantamas ne tik valdžios elitui arba mokslinei visuomenei, bet ir kiekvienam Lietuvos žmogui, bent kiek besidominančiam  valstybės ateitimi. Kad tam žmogui būtų aišku, kur eina jo Lietuva, ką ji darys artimiausioje ar tolesnėje ateityje. Ir jam visiškai neįdomu skaityti tokį storą bei painų veikalą.

– Tie skeptikai yra ir teisūs, ir neteisūs vienu metu. Labai sunku kalbėti su žmonėmis, kurie negali net perskaityti, kas ir kokiu tikslu toje strategijoje parašyta. Mes, parašę strategiją, jau kalbame apie ateitį, mums jau neįdomu tai, kas buvo. Netgi konferencijoje, skirtoje mūsų parengtai strategijai pristatyti buvo uždavinėjami klausimai, kurie mums buvo iškilę prieš ketverius penkerius metus. Kaip bebūtų keista, bet lengviausiai susišnekame su kitų dviejų strategijų kūrėjais, nors iš pirmo žvilgsnio turėtume su jais konkuruoti. Mes nekonkuruojame, o džiaugiamės, galėdami pasidalyti su jais savo mintimis bei vizijomis. Aš esu abiem rankom už tokį vieną visiems suprantamą sakinį. Tokių sakinių Lietuvoje yra. Sakinių, nubrėžiančių viziją ar tikslą. Tiesa, uždaviniai jau negali būti formuluojami vienu sakiniu. Kitas dalykas, kad ta darbo grupė, kuri kurs visos valstybės visuotinę raidos strategiją, turi parašyti tą vieną sakinį kaip įmanoma aiškesnį.

– Na, pavyzdžiui, A.Smetonos laikais visa strategija tilpo į vieną frazę – „mūrinė Lietuva”. Ar galima šiuo atveju sakyti – „žinių visuomenė”?

– Na, anais laikais tokia frazė skambėjo, matyt, dėl to, kad nuo pat viduramžių Lietuvoje tų mūrų labai mažai buvo... O apie mūsų strategiją galima pasakyti, kad tai ne tik „žinių visuomenė“, tačiau žinių visuomenės pagrindu galima sukonstruoti paprastą formulę, išplėstinį sakinį, kuris visiems būtų aiškus. Mes esame sukonstravę mokslinę formuluotę. Žiūrėkime, ką reiškia tie mūsų 900 lapų. Mes turime ir 10 lapų santrauką, ir 40 lapų, ir 160 lapų. Pagaliau tuose 900 puslapių yra 200 tikrai svarbių, be kurių nieko negalima formuluoti. Tai yra bazinis tekstas, kuris ir sudaro svarbiausiąstrategijos dalį. Kiti 700 puslapių yra gana smulkūs moksliniai įrodinėjimo mechanizmai, skirti įvairių sričių specialistams. Šis detalizavimas yra reikalingas siekiant parodyti objektyvius visos strategijos mokslinius pagrindus. Būtent ši dalis bus svarbi žmonėms, kurie rašys globalią vyriausybės strategiją. Jiems nereikės pradėti nuo nulio, mes atiduodame tą medžiagą.

– Kodėl Jūsų užsakovai buvo Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos? Tiesiog potencialiam interesantui gali atrodyti, kad tai yra tik toms dviem žinyboms reikalingas dokumentas ir nieko daugiau. Neskaitant galima pagalvoti, kad tai yra tik žinybinės strategijos, nieko bendra neturinčios su visos Lietuvos plėtros vizija.

– Tiesmukai atsakyti galima taip: Užsienio reikalų ministerija yra tiesiogiai susijusi su bendrąja valstybės strategija, kadangi ji turės ją įgyvendinti viduje ir už šalies ribų bei atsiskaityti visuomenei už atliktus darbus. Krašto apsaugos ministerija kiek periferiškesnė, tačiau ji jau labai seniai veikia pagal europinius ir transatlantinius kriterijus. Jos veikla visą laiką buvo labai susijusi su įvairiomis strategijomis. Visa tai, ką iki šiol padarė Krašto apsaugos ministerija, yra Vakarų reikalavimų mums išpildymas. Tai buvo galima padaryti tik strategiškai formuluojant bei nuosekliai išdėstant tuos reikalavimus. Jie visa tai atliko, tad natūraliai jie nori, kad ir visos valstybės gyvenimas būtų taip reglamentuojamas. Pagaliau šios dvi institucijos yra mūsų centro pagrindiniai steigėjai. Sužinoję, kad Ūkio ministerija pateikė du užsakymus, kilo mintis, ar nereikėtų trečiosios strategijos, kuri būtų visiškai kitokia  nei tos dvi. Taip atsirado idėja parengti visapusišką, kompleksišką dokumentą, nubrėžiantį gaires ateičiai. 

Ričardas Čekutis