Naujienos

Kaune įsikūrusio Vengrijos Respublikos konsulato konsulė Ilona Jočionisnė-Mesaroš (Ilona Jocionisne Meszaros) teigia, kad apie trisdešimt metų gyvendama toli nuo savo gimtinės Vengrijos įsitikino, jog Lietuva - palankus svetimšaliams kraštas. O pavieniai chuliganiški nacionalistiniai išpuoliai, jei tokių kada pasitaiko, yra ne kas kita, kaip nestabilios ekonominės padėties reiškinys, Eltai sakė konsulė.

- Pastaruoju metu chuliganų, sakyčiau, padaugėjo visoje Europoje, - teigia konsulė. - Kitaip šnekantys ar atrodantys žmonės užpuldinėjami ir Vokietijoje, ir Švedijoje, o ypač - Rusijoje. To paprastai galima tikėtis vadinamaisiais lūžio metais, taip būdavo visais laikais: kai gyvenimas blogėja, prieš santvarkos keitimąsi ar kokią pribrendusią revoliucinę situaciją. Neieškant giluminių reiškinio priežasčių, ieškoma kaltų ir lengviausia jais "paversti" kitataučius, atvykėlius. Panašiai kildavo ir pogromai, nebūtinai prieš žydus. Buvo rietenų tarp katalikų ir protestantų, o dabar, pavyzdžiui, netgi tokioje kultūringoje šalyje, kaip Austrija, priešinamasi prieš musulmonus, sumaniusius viename austrų kaimelyje pasistatyti mečetę.

Dabar - irgi sunkūs laikai: nauja dar neįsitvirtino, o sena - nepasibaigė. Bet lietuviai į tai pernelyg smarkiai nereaguoja. Lietuviai - tolerantiški. Vežasi žmonas net iš Tailando, ir nemanau, kad tos moterys kuo nors rizikuoja, gyvendamos Lietuvoje.

- Tačiau savo tėvynės vis tiek čia būdamos ilgisi. Kaip tą ilgesį numalšinti, gal turite kokių receptų? Paskui savo vyrą lietuvį Jūs kažkada atkeliavote iš Vengrijos. Lietuvoje susilaukėte dviejų vaikų, juos užauginote, išmokslinote ir išleidote į savarankišką gyvenimą. Duktė, kaip prasitarėte, dirba IBM kompanijos padalinyje Vengrijoje, kur baigė studijas, ir toliau studijuoja Oksfordo universitete. Sūnus - vienos stambios firmos padalinio vadovas Vilniuje. Atrodytų, jie turi dvi tėvynes?

- Kaip ir aš. Aišku viena: jei gyveni toli nuo šalies, kurioje gimei, visada turi laikytis vietos tvarkos ir taisyklių. Ne tų, kurias pats susigalvoji, ir gyvenimas bus mielas. Sakyčiau, Vilniuje užsieniečiams iš viso gera gyventi, nes dauguma sostinės gyventojų kalba ne tik lietuviškai. Palyginimui, Vengrijoje dvikalbystė - labai retas reiškinys. Beje, pažįstu vieną italų verslininką, kuris pasirinko verslo plėtrai Marijampolę, sako, gerą terpę ten atradęs, visai puikiai šiame mieste pasijuto.

Aišku, negaliu pasakyti, kokios, pavyzdžiui, Lietuvos kaimo nuostatos užsieniečių atžvilgiu. Kita vertus, ir apie didmiesčių gyventojų neigiamų emocijų proveržius nieko nežinau, nes jų nepatyriau. Nebuvau negrė ir negaliu dar pasakyti, kodėl, pavyzdžiui tamsiaodė Berneen gavo smūgį į veidą. Ar kad tamsi, ar dėl kitos priežasties.

- Kada įkurtas Vengrijos konsulatas Kaune ir ką čia veikia konsulė?

- Konsulatas įkurtas 1996 metais, nes tuomet Lietuvoje dar nebuvo Vengrijos ambasados, bet mano tėvynainiams retkarčiais reikėjo pagalbos. Kai prieš kelerius metus Lietuvoje atsidarė Vengrijos ambasada, visa teisinė ir kitokia pagalba pradėta teikti Vilniuje. Konsulatui darbo stipriai sumažėjo. Dabar aptarnauju tik Kauno regioną, buvusias problemas nuo mano pečių nuėmė ambasada. Tačiau kultūros atašė Vilniuje nedirba. Taline veikia Vengrų kultūros institutas, su juo mėginame kartu organizuoti įvairius renginius. Deja, sumažėjus instituto biudžetui, jo veikla Lietuvoje menkiau matoma.

- Kaunas atmena labdaros renginius ir prieš kelerius metus vykusį gausios Vengrijos verslininkų delegacijos vizitą, kurio viena iš organizatorių buvote ir Jūs. Tada, pamenu, netgi fantastiško skonio guliašu svečius vaišinote, nes "Kauno" viešbučio restorane dirbo lietuvaitę įsimylėjęs ir paskui ją į Lietuvą atsekęs virėjas vengras. Ar daug iš viso Jūsų tautiečių Lietuvoje dabar gyvena?

- Mano žiniomis, carizmo laikais save vengrais skelbė apie šimtą žmonių. Dabar mėginame suskaičiuoti ir daugiau keturių dešimčių vengrų neatrandame. Yra jaunų žmonių, sukūrusių su Lietuvos piliečiais šeimas. Deja, ne Lietuvoje ir ne Vengrijoje, o kažkur trečiojoje šalyje, Europoje. Ten tos šeimos paprastai ir gyvena.

Lietuvoje, galime pasidžiaugti, turime miestų, kurie bendrauja su Vengrijos miestais. Vyksta giminingų miestų susitikimai tarp Kelmės ir Hodmezovasarelio, mezga ryšius Ukmergė ir Kiskunmajsa, draugystę vėl atnaujina Klaipėda ir Debrecenas.

- O Kaunas? Juk jis turi bene tris dešimtis miestų partnerių Italijoje, JAV ir netgi Japonijoje bei kitose, toliau už Vengriją nuo Lietuvos nutolusiose, šalyse. Kaip Jūs, gyvendama Kaune ir čia dirbdama vengrų įmonėje, Kaunui nieko "nepripiršote"?

- Mėginau. Buvau susitikusi su Kauno miesto meru Andriumi Kupčinsku, esu siuntusi į įvairias institucijas daugybę raštų tuo klausimu, bet reikalas, kaip sakoma, iš vietos nepajudėjo. Norėtųsi, žinoma, daugiau vengriškumo visoje Lietuvoje, bet viskas atsimuša į pinigus. Juo labiau kai pati Vengrija išgyvena daug finansinių sunkumų, dėl kurių kyla protesto akcijų.

- Gal bent vengrų verslas pastaraisiais metais aktyviau į Lietuvą eina?

- Nepasakyčiau. Nors Vengrijoje mokesčiai didesni nei Lietuvoje, vengrų verslui Lietuva - per toli. Vengrai mieliau renkasi kaimynines šalis, kur arčiau. Pastaruoju metu daugiau investuoja Rumunijoje.

Mano žiniomis, Kaune buvo pradėjęs verslą vengras, gaminantis irklus, tačiau, kad jam viskas čia lengvai klojosi, nepasakyčiau. Dar kiti atėjo į Lietuvą su klausos aparatais. Lietuvoje dirba vengrų maisto parduotuvių tinklas CBA, dažnai vengriškų prekių matau "Norfoje". Beje, mažai kas žino, kad "Nokia" telefonai, kuriuos čia perkame, dažniausiai yra surinkti Vengrijoje.

Analizuodami matome, kad ekonominė situacija Vengrijoje panaši į situaciją Lietuvoje. Jau išsilygino nekilnojamojo turto kainos, tiesa, Vengrijoje žemės sklypai netgi pigesni negu čia. Vengrai turi eksporto rezervą žemės ūkyje, nes gamina daug geros produkcijos. Tačiau pagal kainas pirmenybė vis tiek atiduodama ukrainietiškoms maisto prekėms.

Galėtų vengrai daugiau kokybiškų vynų Lietuvai pristatyti, bet jie nėra pigūs. Be to, pati Vengrija menkai remia savo eksportą, todėl kol kas didelių pasikeitimų plečiant verslo ryšius tarp jos ir Lietuvos ankstoka laukti. Nors gerą perspektyvą matau, bet kai šiandien tokia sudėtinga ekonominė situacija daugelyje pasaulio valstybių, prognozuoti, kas bus ateityje, nesu pajėgi.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Birutė Mačienė