Naujienos

Istoriniame Lietuvos valstybės pastate šiandien, kovo 10-ąją, laukia įspūdingos įkurtuvės. Į Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga rengiamą priėmimą šalies ambasadoje Vašingtone atvykęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pamatys dvigubai didesnę atstovybę nei savo ambasadoriavimo JAV laikais. Prie šimtamečio namo prilipdytas modernus penkių aukštų priestatas, bet senosiose patalpose, kuriose Lietuvos pasiuntinybė dirbo ir per visą sovietų okupacijos laikotarpį, istorijos kvapas nedingo.

Dar 1924-aisiais Lietuva įsigijo šį namą Vašingtono 16-ojoje gatvėje už 90 tūks. dolerių. Tai tuo metu buvo didžiuliai pinigai. Nuo kalno matyti 169 metrų aukščio marmurinis Washingtono monumentas, gatvės gale - Baltieji rūmai. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje šis JAV sostinės rajonas priminė Paryžiaus Eliziejaus laukus - šalikelėje dygo prabangios vilos, parkai, o 1909-aisiais baigtas statyti itališko stiliaus pastatas, vėliau tapęs Lietuvos ambasada.

Šalia kūrėsi ir daugybė kitų šalių atstovybių. Dabar kaimynystėje liko Lenkijos ir Meksikos ambasados, visai šalia - Kubos atstovybė, globojama šveicarų. Kiti persikėlė į ambasadų eilę Masačusetso aveniu, bet lietuviai liko ištikimi savo istorinei vietai, kuri tapo šalies valstybingumo simboliu.

JAV nepripažino Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, tad nesutiko atiduoti Maskvai šalies ambasados. Todėl Lietuvos ambasada niekada nenustojo dirbusi šiame pastate.

„Kadaise kažkas nusipirko vieną pastato dalį ir lietuviams siūlė parduoti ambasadą. Bet to meto Lietuvos laikinasis reikalų patikėtinis Kazys Kajeckas nesutiko“, - „Lietuvos rytui“ pasakojo Vašingtone gyvenantis architektas Arvydas Barzdukas.

74 metų Amerikos lietuvis prisimena, kaip ambasada atrodė prieš penkiasdešimt metų.

Jis nuolat padėdavo už nedideles lėšas ją tvarkyti, prisidėjo ir prie dabartinio atnaujinimo.

„Senosios patalpos dabar atrodo panašiai kaip ir senais laikais. Pinigų pirkti naujus baldus niekada nebuvo. Man atrodo, kad dauguma baldų pirkti tuo pačiu metu kaip ir ambasados pastatas“, - sakė A.Barzdukas.

Įėjęs pro pagrindinį įėjimą patenki į prieškambarį, kuriame - židinys ir mediniai laiptai į viršų. Jie restauruoti, tačiau raižiniai ir medis nesikeitė beveik šimtą metų.

Iš čia galima patekti tiesiai į naująjį penkių aukštų priestatą dideliais langais, sujungtą su senuoju namu. Jis išaugo ambasados kieme vietoj pievos ir krepšinio aikštelės. Dabar patalpos užima 2600 kvadratinių metrų plotą.

„Norėjau, kad atsirastų istorinis ir architektūrinis senos ir naujos ambasados vientisumas“, - aiškino projekto autorius, architektas Saulius Gečas.

Prieš penkerius metus buvo paskelbtas rekonstrukcijos projekto konkursas, kurį laimėjo vieni, bet statė - kiti.

„Mes užėmėme antrąją vietą, bet po to vyko ilgos derybos ir mūsų kompanija pasiūlė geresnes sąlygas“, - sakė S.Gečas.

Jis dirba Niujorke, amerikiečių bendrovėje „TPG Architecture“, kuri vadovavo rekonstrukcijai, užtrukusiai ilgiau nei turėjo. Daugiau nei pusės metų reikėjo parengti galutinį projektą, paskui teko rengti du konkursus, kol buvo atrinktas statybų rangovas.

Senoviško pastato fasadas gatvėje, kuri veda į Baltuosius rūmus, nepasikeitė. O kieme atsirado naujas įėjimas į priestatą. Projekto autorius stengėsi natūraliai sukabinti sena ir nauja. Priestate S.Gečas bandė atkurti net tarpukario modernios architektūros, būdingos Kaunui, motyvų.

„Kai ambasada įsikraustė į Vašingtoną, Lietuvos sostinė buvo Kaunas, - aiškino S.Gečas. - Matyti, kad naujasis pastatas statytas beveik šimtu metų vėliau, nes naudotos kitos medžiagos, nėra ornamentikos. Bet tūriu, spalva stengiausi nauja susieti su sena“.

Statybos prasidėjo 2006-ųjų rugsėjį. Rekonstrukcija turėjo kainuoti 23 mln. 600 tūkst. litų, bet valstybė paklos ne vienu milijonu daugiau.

„Pradėjus rekonstrukciją paaiškėjo, kad senajame pastate reikia daugiau darbo. Brangiau kainavo ir užsitęsusios statybos, - sakė Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Audrius Brūzga. - Tai gana didelė Lietuvos investicija. Bet atsinaujinti - privalu. Reikia išsaugoti tai, ką turime“.

Ambasadoriaus kabinetas perkeltas į naująjį priestatą. Šalia jo kabineto - priimamasis su didžiuliais langais ir moderniais baldais.

Šviesią patalpą puošia garsaus lietuvių dailininko Kazimierio Žoromskio darbas „Vilnius“.

A.Brūzga jau baigia tvarkyti savo darbo vietą su vaizdu į kiemą. O senąjį ambasadoriaus kabinetą su židiniu ir pusapvaliu balkonėliu į gatvę užėmė misijos vadovo pavaduotojas.

Nuo čia visai šalia medinė laiptinė, vedanti į pastato puošmeną - virš namo iškilusį bokštą su karūna. Jame esanti nedidelė patalpa seniau būdavo vadinama Balučio kortų kambariu, nes 1928-1934 metais ambasadorius Bronius Kazys Balutis laisvalaikiu čia su savo bičiuliais pliekdavo kortomis.

„Ten susirinkdavo ponai palošti, nors kambarys nebuvo labai patogus, ilgai nebuvo jokios vėdinimo sistemos, o vasarą Vašingtone neapsakomai karšta, - pasakojo A.Barzdukas. - Vėliau jau įtaisėme kondicionierius, tuomet ten rinkdavosi darbuotojai posėdžiauti. Tik gaila, kad dėl drėgmės palubėje visą laiką gedo sienos. Šio remonto metu buvo nuluptas stogas, padaryti pagražinimai“.

Dabar planuojama „karūnoje“ įrengti biblioteką.

„Norėtume paskirti kambarį ambasados muziejui, jos istorijai“, - sakė A.Brūzga.

Lietuvos ambasadoriai su šeimomis nebegyvena atstovybės patalpose, kaip būdavo anksčiau. Iki rekonstrukcijos gyvenamosioms patalpoms nebuvo vietos. Anksčiau ambasados viršutiniuose aukštuose būdavo įrengiami ir miegamieji.

Savo kambarį ketvirtajame aukšte iki šiol gerai prisimena Gabrielius Kajeckas, buvusio reikalų patikėtinio K.Kajecko sūnus.

„Tai buvo labai įsimintinas metas, - pasakojo 69 metų Amerikos lietuvis, gyvenęs ambasadoje 1957-1960 m. - Gerai prisimenu, kaip su vizitu į Vašingtoną atvažiavo Kubos vadovas Fidelis Castro ir apsistojo Kubos ambasadoje greta mūsų. Važinėjo limuzinai, buvo daugybė apsaugininkų“.

Komunistinės Kubos kaimynystė reiškė ir pavojų. Vieną dieną devintajame dešimtmetyje ten įvyko sprogimas. Išbyrėjo ir Lietuvos ambasados langai. Bet tuo metu lietuviai neturėjo lėšų remontui, kol apie 20 tūkst. dolerių paaukojo išeiviai. Netrukus jie pradėjo rinkti piniginį fondą apleisto pastato remontui ir 1983-iaisiais kasoje atsirado daugiau nei 130 tūkst. dolerių, skirtų ambasadai tvarkyti.

Senajame pastate reikėjo keisti ar dažyti visus 31 kambarį, 96 langus ir 93 duris. Reikėjo naujomis medžiagomis aptraukti antikvarinius baldus.

„Tie nuostabūs, elegantiški Liudviko XIV laikų krėslai, kurie salone stovi ir dabar, ne kartą buvo pertraukti, - pasakojo G.Kajeckas. - Sienos buvo puoštos tamsaus violetinio atspalvio gobelenais, kol mano tėvas pakeitė juos balkšvais“.

Dabar sienos yra šviesios, išsaugoti visi lipdiniai ant židinio ir veidrodžio valgomajame, ant salono sienų. Kai ambasadoje vyksta kultūriniai renginiai, svečiai gali susėsti ant antikvarinių sofų bei kėdžių. Salone stovi juodas koncertinis fortepijonas, dovanotas vienos lietuvių šeimos.

„Anksčiau čia būdavo paprasti pianinai, tačiau visi suklerę“, - pasakojo A.Barzdukas.

Senojo pastato patalpas puošia ne vienas meno kūrinys: Povilo Puzino, Vytauto Igno, Arūno Rutkaus ir kitų paveikslai. Valgomajame, prie didžiulio veidrodžio, stovi ir sidabrinis arbatinis.

Čia yra ilgas stalas dvylikai žmonių, virš kurio kabo krištolinis šviestuvas. Kartą panašus buvo nukritęs tiesiai ant stalo, kai prie jo pietavo K.Kajeckas.

„Žmogus vos širdies smūgio negavo, - prisiminė A.Barzdukas. - Tas sietynas buvo didžiulis, gražus, čekiško krištolo. Jis subyrėjo į tūkstantį gabalėlių. Sudėjome juos į dėžes ir padėjome į palėpę, o paskui nupirkome naują“.

Iki naujojo priestato atsiradimo valgomasis buvo nadojamas ir kaip patalpa konferencijoms, nes didesnio kambario ambasadoje nebuvo. Dabar įrengta speciali konferencijų salė.

„Būtinai reikėjo vietos, kur galėtume sukviesti bent jau visų Europos Sąjungos šalių atstovus. Dabar naujame pastate bus konferencijų salė, kur galima rengti ir parodas, koncertus“, - sakė A.Brūzga, ambasadoriumi dirbantis nuo 2007-ųjų vasario.

Pirmąjį koncertą vasarį surengė Valstybinis Vilniaus styginių kvartetas. Pirmoji paroda - tautiniais raštais austų juostų. Jas apšviečia šviesa pro didžiulius langus nuo grindų iki lubų, už kurių - sumažėjęs ambasados kiemas.

Atšilus orams galima juos atidaryti ir konferencijas rengti kone lauke.

„Naujasis pastatas sukūrė naują fasadą. Taip pavyko sukurti vidinį gyvenimą kieme, - sakė S.Gečas. - Simboliška, nes senasis įėjimas į ambasadą yra rytų pusėje, o naujasis gyvenimas žvelgia į vakarus“.

Svarbios datos

* Itališko stiliaus pastatas, kuriame įsikūrusi Lietuvos ambasada, baigtas statyti 1909-ųjų balandžio 1 dieną, buvusio JAV senatoriaus Johno B.Hendersono žmonos užsakymu.

* Namą statė „Fuller“ kompanija, Vašingtone pastačiusi ir A.Lincolno memorialą bei Nacionalinę katedrą.

* 1924-aisiais Lietuvos ambasadorius JAV Kazys Bizauskas nupirko pastatą Lietuvai už 90 tūkst. dolerių.

* Nepaisant Sovietų okupacijos 1940-aisiais, ambasadorius Povilas Žadeikis tęsė darbą Vašingtone ir nutrūkus valstybės lėšoms bei paramai.

* Kai devintajame dešimtmetyje sąlygos dirbti dešimtis metų neremontuotame pastate tapo neįmanomos, Lietuvos išeiviai surinko apie 130 tūkst. litų būtiniausiems pataisymams.

* Kondicionavimo sistema ambasadoje įrengta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1994-1995 m. į remontą investuota 375 tūkst. dolerių.

* Išplėsti ambasadą nutarta 2003-iaisiais, bet Lietuvos Vyriausybės projektas Vašingtone baigtas tik 2009-aisiais. Rekonstrukcija turėjo kainuoti 23 600 000 litų, bet ši suma gerokai išaugo.

Rita STANKEVIČIŪTĖ, LR korespondentė Vašingtone