Naujienos

Prieš 15 metų – 1991 m. spalio 5 d. – buvo atkurti Latvijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, šio jubiliejaus išvakarėse Vilniuje davęs interviu „Latvijos laikraščiui“, buvo įsitikinęs: „Jeigu mes laiku prisimename tai, kas prasidėjo prieš 15 metų, tikiu, kad sulauksime ir 150 mūsų diplomatinių santykių atkūrimo metinių.“

Apie mūsų valstybių santykius Prezidentas sako: „Darbo santykiai tarp mūsų vyriausybių yra geri. Tačiau norisi tikėti, kad mūsų bendradarbiavimas bus glaudesnis, geriau koordinuotas ir bus daugiau tarpusavio pasitikėjimo tuomet, kai užmezgame ryšius su kitomis Europos valstybėmis, nes, kad ir ką sakytume, į mus žiūrima kaip į tris Baltijos valstybes, dabar priklausančias ES ir NATO būriui. Taigi mums kartu reikia atstovauti naujam Europos identitetui tarp kitų panašių Europos valstybių. Šioje srityje turime daug galimybių dirbti kartu.“

– Pone Prezidente, mūsų susitikimo priežastis – 15-osios Latvijos ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo metinės. Palyginus su žmogaus amžiumi, tai yra labai įdomus laikas, nes paauglys stengiasi paneigti tas vertybes, kurios svarbios jo tėvams, tačiau dar nėra įsitikinęs, ko norėtų sulaukti ateityje. Kaip Jūs šia prasme apibūdintumėte mūsų šalių dvišalius santykius?

Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus: – Mūsų santykiai turi kur kas ilgesnę istoriją. Tai tikrai nėra tik pastarieji 15 metų. Palyginus su žmogaus gyvenimu, tai, žinoma, laikas, kai jaunuoliai keičia savo pažiūras ir neigia ankstesnes vertybes. Be abejo, to negalima pasakyti apie mūsų valstybes – Lietuvą ir Latviją. Mes esame dvi šalys, turinčios savitą istoriją, turtingą praeitį ir daug patirties, kaip mūsų tautos kūrė savo valstybes ir plėtojo tarpusavio ryšius daug ilgiau, ne 15 metų. Tiesa, mes esame atsilikę nuo Vakarų valstybių, nes nuo jų mus atskyrė 50 metų trukęs SSRS diktatoriškais režimas. Be abejo, tai nereiškia, kad mūsų santykiai turėtų būti siejami tik su tuo laikmečiu. Ir prieš karą buvo glaudžiai bendradarbiaujama, puikūs santykiai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo išaugę į klubą, kurį pavadinčiau Baltijos valstybių sąjunga. Tai buvo platus bendradarbiavimas politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais. Norėtųsi, kad mūsų bendradarbiavimas atspindėtų ir tą patirtį, kuri buvo sukaupta prieš 50 metų.

–  Kokie yra svarbiausi iššūkiai, su kuriais Lietuvai teko susidurti per pastaruosius 15 nepriklausomybės metų, ko kitos Europos šalys galėtų pasimokyti iš šios patirties?

– Pirmiausiai, per minėtus 15 metų mūsų valstybė pasikeitė: buvusi visiškai uždara, ji tapo atviros visuomenės šalimi, kurioje svarbiausios yra idėjos, paremtos laisva žmogaus valia. Tai buvo noras tapti demokratinių vertybių sistemos, kuri galioja daugelį metų pasaulyje,  dalimi. Tai buvo mūsų noras ir siekiai pakeisti įstatymų sistemą, ekonomiką ir švietimą,  kad ateityje viskas būtų paremta būtent demokratinėmis vertybėmis. Labai gerai, kad mes gebame tai padaryti labai greitai, nes mums buvo aišku, kokio rezultato laukiame, t. y. tapti atvira visuomene. Žmonės remia šį siekį ir mūsų darbus.

– Dabar mes, Baltijos šalys, esame ES narės, mus saugo NATO skėtis. Ar labai savarankiški esame, kai reikia priimti savo įstatymus?

– Visiškai įsitikinęs galiu sakyti, kad mes esame tokie laisvi, kokie norime būti. Nė vienas negali priversti daryti ko nors, kas prieštarautų mūsų interesams arba kenktų mūsų tautiniam identitetui ir kultūrai. Stodami į ES pakeitėme savo vidaus įstatymus, kad juose  būtų išreikšta bendra idėja ir svarbiausios nuostatos, jungiančios laisvos Europos visuomenę. Tačiau tos nuostatos neprieštaravo mūsų norui būti laisviems ir nepriklausomiems, galvoti ir elgtis taip, kaip mes patys norime. Taigi, manau, kad buvimas ES niekaip nėra susiję su tarptautiniu spaudimu mūsų teisėkūrai ir tautiniam identitetui.

Be abejo, pati narystė, tarkim NATO, kuri iš esmės užtikrina mūsų saugumą ir leidžia mums kurti drąsesnius ateities planus, leidžia atsakingai bendradarbiauti kuriant saugesnį pasaulį. Nemanau, kad Lietuvos noras dalyvauti, pavyzdžiui, Afganistano atkūrimo procese, kilo tik todėl, kad mes priklausome NATO. Būtent todėl, kad mes priklausome tai tarptautinės bendruomenės daliai, kuri gali prisidėti prie gerų darbų, kad regionuose, kur šiuo metu vyksta karas, ateityje būtų taika, demokratinės vertybės ir gerovė, esame atsakingi už ateitį. Tai nėra tik deklaracijos ar pamąstymai, kokia yra kaina, kurią mes mokame už priklausomybę šiai pasaulio bendruomenės daliai, tai yra mūsų laisvesnio pasaulio tarptautinės bendruomenės narių pareiga ir laisvas pasirinkimas. Negali būti nė kalbos, kad mes esame kažką praradę. Veikiau tai yra patvirtinimas, kad tarptautinė bendruomenė mus laiko visateisiais nariais.

– Kai mus pasiekia žinios apie tai, kas vyksta Lietuvoje, tarkim, buvusio politiko Viktoro Uspaskicho istorija arba sujudimas dėl „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklos, bemaž norisi klausti: ar didelės įtakos turi „Maskvos ranka“ Lietuvai, kuri dabar priklauso Vakarų pasauliui?

– Dėl diplomatinių priežasčių nesinorėtų išsamiau nagrinėti šių klausimų. Galiu tik pridurti, kad mes norime geresnių santykių su savo didžiąja Rytų kaimyne, geresnių negu dabar yra. Be to, mes stebime Baltarusiją, kurioje šiuo metu vykstantys įvykiai  prieštarauja žmogaus teisėms ir demokratijos idėjoms.

Galėčiau pasakyti, kad Rusija, siekdama užtikrinti savo įtaką politikoje, naudoja ekonominius svertus. Aišku, kad Rusija šimtmečius norėjo turėti ir daryti įtaką šiame geografiniame regione. Lietuva elgiasi taip, kad Konstitucijos ir įstatymų numatytomis priemonėmis apsaugotų savo politinę sistemą nuo tos įtakos ir galėtų gyventi taip, kaip pati nori. Be to, mes stengiamės konstruktyviai bendradarbiauti su rusų tauta ir vyriausybe taip, kad nekiltų naujų problemų ir mes galėtume išvengti prieštaravimų ir bet kokio spaudimo.

– Jeigu kalbėtume apie mūsų dvišalius santykius, tai ne taip jau seniai Lietuvos vyriausybė išreiškė paramą Latvijos Prezidentei, kai ji nusprendė pretenduoti į JTO generalinio sekretoriaus pareigas. Tuo metu kai kurie lietuvių laikraščiai rašė, kad tai esanti „Lietuvos užsienio politikos didžiausia klaida“, nes neatsižvelgta į Lenkijos nuomonę šiuo klausimu. Be to, buvo prisiminta Prezidentės kelionė į Gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje. Šis žingsnis buvo vadinamas Baltijos vienybės griovimu. Kas slypi už tokių veiksmų?

– Suprantate, mūsų spauda yra laisva, kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę. Taigi šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Oficialioji nuomonė buvo visiškai kitokia. Pavyzdžiui, savo kalboje JTO oficialiai parėmiau jūsų prezidentę ir pasveikinau jos drąsą ir pasirengimą siekiant šių pareigų. Be to, manau, kad taip galvojo didžioji dalis lietuvių. Kita kalba apie abejones, kurias pateikė spauda dėl jos galimybių. Iš Lenkijos neturėjome tvirtų žinių, ar kuris nors Lenkijos valdžios atstovų rimtai ketina kandidatuoti į šį postą. Nebuvo jokių kalbų dėl paramos arba nepalaikymo, susijusio su tuo galimu kandidatu. Apie tai kalbėjau ir su Lenkijos prezidentu Kačinskiu. Jokio nesutarimo tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo. Be to, tai neturi jokio ryšio su mano nevažiavimu į Maskvą pernai gegužės 9-ąją. Tegul pasaulio bendruomenė nusprendžia, kas bus JTO generalinis sekretorius. Aš tik galiu stebėtis ir išreikšti pagarbą Vairos Vykės-Freibergos drąsa.

– Ar Jūs tikite, kad tai - paskutinis kartas, kai mes atkuriame savo diplomatinius santykius?

– Jeigu manote, kad mus ir vėl kas nors galėtų okupuoti kaip prieš 50 metų ir vėliau mums kaip laisvoms valstybėms vėl reiktų atkurti diplomatinius santykius, parodant pasauliui, kad mes vėl esame laisvi, galiu pasakyti, kad pasaulis yra pasikeitęs, kitoks. Jis buvo kitoks tuo metu, kai mes vėl buvome pripažinti kaip laisvos tautos prieš 15 metų. Matote, prieš 20 metų niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kad mes būsime ES narės. Šiuo metu Europoje yra jėga, galinti pasipriešinti bet kuriam imperialistiniam ir diktatoriškam norui  padaryti pasaulį tokį, kokį padarė totalitariniai režimai. Beje, mes minime šią dieną, prieš 15 metų įvykusius įvykius. Manau, sukauksime ir 150 mūsų diplomatinių santykių atkūrimo metinių. Tiesa, aš to laiko nesulauksiu.

– Dabar ir Estijoje yra Vakaruose mokslus baigęs prezidentas. Ar, atsižvelgus į Jūsų patirtį, lengva grįžti į protėvių žemę ir kreiptis į žmones jau kaip valstybės prezidentui?

– Prezidentui Ilvesui bus lengviau negu man prieš dešimtį metų. Žmonės yra kitokie, jie jau turi nuomonę apie tai, kas yra demokratija. Žinoma, daugumai nebuvo lengva priprasti, kad kinta vertybių sistema. Ne tik prezidentas turi nuomonę apie Vakarų šalių vertybes. Estija jau žino, kas yra rinkos ekonomikos sukeltos permainos. Beje, jiems pasisekė daugiau nei mums. Žinoma, ne visuomet bus lengva pasiekti darnaus bendradarbiavimo. Be to, Estijai reikia spręsti tautinių mažumų klausimus. Lietuvoje tokios problemos nėra.