Naujienos

Europos Sąjunga gimė, kai prieš 50 metų kelios valstybės sugalvojo, kaip išspręsti savo svarbiausią saugumo problemą. Viršvalstybinei kompetencijai - Europos anglies ir plieno bendrijai ir Euratomui - buvo pavesta tvarkyti svarbiausius to meto energijos išteklius.

Šiandien energetikoje anglis nebeturi tokios reikšmės kaip prieš 50 metų. Nafta ir dujos ne tik garantuoja ekonomikos stabilumą, bet ir pradeda diktuoti didžiosios politikos madas. Šie energijos šaltiniai prieinami ne visiems ir ne po lygiai. Padėtį komplikuoja tai, kad branduolinė energetika nepelnytai ignoruojama, o atsinaujinančiųjų „žaliosios” energijos šaltinių revoliucija tik prasideda.

Jei dabartinės tendencijos išliks, 2030 m. Europos Sąjungos šalys importuos daugiau kaip 80 proc. dujų ir daugiau kaip 90 proc. naftos. Didžioji dalis šių išteklių bus perkama iš nestabilių regionų. Augant energetinių išteklių paklausai, pradedame jausti tokio netolygaus pasiskirstymo pasekmes. Šalys, turinčios kelis kartus mažiau gyventojų nei Europos Sąjunga bei besiblaškančios tarp esminių demokratijos vertybių ir diktatūros pagundų, ima diktuoti savo sąlygas: elgsiesi gerai – gausi tavo ekonomikai reikalingų naftos ir dujų, elgsiesi blogai – gali pradėti strigti tavo pramonės įmonių darbas.

Kol kas Europos Sąjungos šalys šias problemas bando spręsti pavieniui, dvišališkai, individualiai ieškodamos kelio į „benzino kolonėlę“. Ir dėl to pralaimi. Galingi pardavėjai skaldo ir nervina pirkėjus, jie ima stumdytis eilėje.

Europos Sąjungos šalys kol kas nesugeba rasti bendros kalbos su kitais stabiliais ir įtakingais vartotojais, tokiais kaip JAV. Mums nepavyksta užmegzti stipraus ir perspektyvaus transatlantinio energetinio dialogo, kuris kadaise padėjo sukurti tvirtais įsipareigojimais stiprią NATO transatlantinę bendriją. Pagrindinės pasaulio demokratijos kol kas yra savo pačių egoizmo ir nesusikalbėjimo įkaitės.

Iš visų energijos išteklių tiekėjų artimiausia Europai šiandien yra Rusija. Tačiau anksčiau komunistinio jungo atsikračiusi Rusija sparčiai žengė reformų keliu, o pastaruosius septynerius metus nematome nei verslo aplinkos Rusijoje gerėjimo, nei prielaidų energetikos rinkų integracijai. Vakarų investuotojai vis dažniau „paprašomi“ parduoti savo turtą, komerciniai ginčai tampa politiniu instrumentu. Neguodžiančios tendencijos Vakarų pasaulį pasiekia ir iš Irano, Alžyro, su nerimu žvelgiame į sudėtingą padėtį Vidurio Azijoje.

Europos Sąjunga nuėjo ilgą ir sunkų kelią, kurdama laisvosios rinkos pagrindus. Tačiau ES energetikos politikoje vienybės ir solidarumo nėra. Paradoksalu, tačiau bendrąją ES energetikos rinką dar tik siekiame sukurti. Vartotojas Lietuvoje negali pirkti elektros, tarkim, Vokietijoje, nes nėra ne tik tokias paslaugas teikiančių kompanijų, bet ir techninių jungčių tarp Europos Sąjungos šalių. Paribio valstybės dažnai gyvuoja kaip izoliuotos salos, energiją perkančios iš vienintelio šaltinio.

Trečiųjų šalių monopolijos pamažu užvaldo Europos Sąjungos šalių rinkas, net atskiras šalis, beje, aiškiai pažeisdamos ES konkurencijos politikos taisykles. Be to, Europos Komisijai nesuteikiama pakankamai galios veikti visų mūsų vardu.

Tiesa, ledai pajudėjo, ir, visų pirma, dėl pakilusių naftos ir dujų kainų. Nejau vėl pasikartos tendencija, kad tik krizės, tiekimo sutrikimai, konfliktai ar nesusikalbėjimai išjudina Europos Sąjungos šalis? Po Gruzijos ar Ukrainos energetikos krizių galime padaryti išvadą, kad mes patys turime aktyviai kurti savo ateitį, nelaukdami, kol pasikeis išorinės aplinkybės.

Europos Sąjunga šiandien turi keletą esminių uždavinių. Pirma, sukurti realiai veikiančią bendrą energetikos rinką. Antra, suvienyti pastangas bendradarbiaujant su svarbiausiais išoriniais energijos išteklių tiekėjais, kad Europa nebūtų dirbtinai skaldoma ir silpninama. Bendradarbiavimas su JAV šioje srityje yra neišvengiamas. Trečia, puoselėti savo vertybes ir orientuoti savo politiką taip, kad naftos ir dujų turtingos šalys nesijaustų išnaudojamas, kad kurdami abipusiškai naudingą dialogą padėtume ir šioms šalims investuoti į socialinę pažangą skatinančias reformas ir demokratinės sistemos kūrimą. To reikia, kad ilgainiui būtų galima sukurti tvirtus tarpusavio priklausomybės ryšius, nustatyti aiškias žaidimo taisykles energijos išteklių rinkoje. Šiuos tris uždavinius vienija bendra vertybė – solidarumas. Būtent nuo jos pradėta kurti Europos Sąjunga.

Svarbu, kad Didžiosios Britanijos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikotarpiu, 2005 m. rudenį, buvo pradėtos diskusijos apie energetinį saugumą ir kad Vokietija savo pirmininkavimo laikotarpiu įtvirtino bendruosius ES energetikos politikos principus. Dabar atėjo laikas sukurti aiškų ir ambicingą ES energetikos politikos veiksmų planą, kuris apimtų ne tik vidinę, bet ir išorinę energetikos politikos dimensiją.

Tikiu, kad Vilniaus energetikos saugumo konferencijoje šią savaitę galėsime apie tai padiskutuoti plačiai ir produktyviai. Manau, kad šios diskusijos padės mums 2008 m. pavasarį vyksiančiame Europos Sąjungos viršūnių susitikime priimti ryžtingus sprendimus, kurie pavers ES energetikos politiką ne tik pilka teorija, bet ir praktika.