Naujienos

Vilniaus universiteto docentas Dainius Pūras tapo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto nariu.Iki tol Lietuva neturėjo savo atstovo, kuris rūpintųsi žmogaus teisių apsauga bent viename Jungtinių Tautų komitete.Vaiko teisių konvenciją yra ratifikavusios 193 pasaulio valstybės.Komitetą sudaro 18 nepriklausomų ekspertų, renkamų slaptuoju balsavimu.Rinkimai į šį komitetą vyko vasario 21-ąją Niujorke, kur posėdžiavo 188 šalių atstovai.Dėl devynių laisvų vietų varžėsi kandidatai iš 22 valstybių.Be D.Pūro, naujais Vaiko teisių komiteto nariais tapo ekspertai iš Alžyro, Egipto, Ganos, Italijos, Paragvajaus, Tuniso, Vengrijos ir Vokietijos.Kuo šis laimėjimas yra svarbus Lietuvai? Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Ženevoje (Šveicarija) įsikūrusio Vaiko teisių komiteto nariu D.Pūru.

- Tarptautinėse organizacijose slapti balsavimai nevyksta be išankstinių susitarimų. Ar sunku buvo nugalėti konkurentus?

- Tai, kad tapau ekspertu, rodo mūsų šalies pripažinimą, taip pat mūsų diplomatų atkaklumą.

Be lobizmo šių rinkimų nebūčiau laimėjęs. Prie šios pergalės daug prisidėjo Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos misija prie Jungtinių Tautų.

Likus dešimčiai dienų iki balsavimo atvykau į Niujorką. Per tą laiką susitikau su daugiau kaip 50 valstybių atstovais, vyko ne tiktai trumpi pokalbiai, bet ir pietūs.

Lietuvos misija prie Jungtinių Tautų šia proga netgi surengė specialų priėmimą. Mano tikslas buvo įtikinti kitų valstybių atstovus, kad esu tinkamas.

Konkurencija tarp pretendentų buvo milžiniška, mes net juokavome – kaip per Euroviziją.

Jau pirmajame balsavimo ture už mane balsavo 105 valstybės, daugiau nei aš surinko balsų tik Vokietijos, Egipto, Tuniso bei Italijos atstovai.

- Tapote nepriklausomu ekspertu, turinčiu teisę kritikuoti ir savo tėvynę. Ko trūksta Lietuvos vaikams, kad jie jaustųsi laimingi ir saugūs?

- Vaiko teisių komitetui ataskaitas pateikia ne tik valstybinės institucijos, bet ir nevyriausybinės organizacijos, kurių pozicija būna kur kas kritiškesnė.

Laimė, mūsų vaikai nepatiria bado ir tokio skurdo kaip elgetaujantys vaikai Afrikoje.

Tačiau įvairių apklausų duomenys rodo, kad Lietuvos vaikų itin prasta dvasinė savijauta. Jie jaučiasi nelaimingi. Kasmet šalyje nusižudo tiek moksleivių, kad susidarytų viena klasė.

Lietuvoje dar daug vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose, tokių yra apie 16 tūkst.

Neretai vaikai net savo namuose tampa aukomis – kenčia fizinį, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą.

Pernai nukentėjusių vaikų buvo 5109, o 2005 metais – 4922.

Vaikų skriaudikais tampa ir patėviai, įtėviai, globėjai, giminės.

Nuolat patiriamas smurtas žaloja vaiko asmenybę. Toks vaikas jaučia neteisybę, jis nesupranta, už ką yra baudžiamas, ir kenčia, kad nėra mylimas.

Šiuo metu Lietuvoje be tėvų globos yra likę apie 14,5 tūkst. vaikų, iš jų 6 tūkst. yra globojami įvairiose įstaigose. Tokių vaikų globos įstaigų yra 96, iš jų – 54 valstybinės.

Tuo mūsų vaikai skiriasi, tarkim, nuo Skandinavijos vaikų.

Lietuva atsidūrė pusiaukelėje tarp besivystančių valstybių ir tų šalių, kurios sukūrė visuomenės gerovę, nes išmintingai investavo į vaikystę ir šeimą.

Praėjusiais metais Vaiko teisių komitetas pateikė pasiūlymus mūsų Vyriausybei, tačiau jų neskubama įgyvendinti.

Mes turime, pavyzdžiui, daugybę puikių kardiologų. Tačiau nėra nė vieno valstybės finansuojamo centro, kuris padėtų išsiaiškinti, kodėl tokia prasta mūsų vaikų psichikos sveikata.

- Vaiko teisių apsauga – mėgstama net diktatūrinių režimų tema. Sovietinė valdžia noriai girdavosi, kad vaikams nieko netrūksta. Ar galime ko nors pasimokyti iš istorijos?

- Iš tikrųjų buvo manyta, kad valstybė gali geriau pasirūpinti vaikais nei jų tėvai.

Tačiau toks „rūpinimasis“ vaikais juos tik dvasiškai luošino, nes trikdė jų asmenybės vystymąsi.

Kitas kraštutinumas – perdėta tėvų globa, dėl kurios vaikai negali normaliai vystytis, nes ribojamas jų savarankiškumas.

Būtų puiku rasti aukso vidurį.

- Daugelis tėvų neįsivaizduoja, kaip išauklėti vaiką be fizinių bausmių. Ką apie tai galvoja Jungtinės Tautos?

- Žinau, kad siekiama priimti tokį dokumentą, kuris net draustų tėvams bausti vaikus diržu. Tačiau besivystančių šalių atstovams tokia nuostata nėra priimtina. Jie mano, kad fizinės bausmės yra vaikus disciplinuojanti priemonė.

Aš, kaip vaikų psichiatras, puikiai žinau, kad taip neišspręsi nei vaiko, nei šeimos, nei visuomenės problemų. Tokios bausmės tik žaloja vaikus, jos nėra efektyvios.

Tėvai turi pareigą auklėti savo vaikus. Tačiau jau dabar aišku, kad Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, kuriuos reikia mokyti tėvystės.

Nepaisydama augančios ekonomikos, Lietuva vis delsia investuoti į šią visuomenės raidos sritį.

- Ar darbas Jungtinių Tautų komitete yra apmokamas?

- Esu išrinktas ketverių metų kadencijai. Algos negausiu, tačiau kasmet bent tris kartus po 3-4 savaites dirbsiu Ženevoje.

Komiteto nariams yra skiriami tik dienpinigiai bei apmokamos kelionės išlaidos.

Man svarbu, kad galėsiu įgyti daugiau patirties, nes dirbsiu su teisininkais bei politikais iš įvairių valstybių.

Danutė Jonušienė
„Lietuvos ryto“ korespondentė