Naujienos

Pasaulio politikoje daug organizacijų egzistuoja tam, kad egzistuotų. Ir tik pavienės jų yra sukurtos tam, kad pačios kurtų istoriją. Nuo pat užgimimo Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją lydėjo kritika, anekdotai apie nevykusią JAV ir Europos santuoką bei greitos griūties pažadai. Kaip vėliau paaiškėjo, griuvo ne NATO, o pagrindinė priežastis, dėl kurios ji buvo įkurta  Sovietų Sąjunga.

Tiesa, net ir Šaltojo karo baigtis nepakeitė daugelio nuomonės dėl NATO ateities. Oponentai kalbėjo bei tebekalba, esą NATO nemiršta tik dėl biurokratų ir kad ateity iš organizacijos beliks parodomoji interneto svetainė. Tokios kalbos verčia klausti: koks šiandien būtų pasaulis be NATO? Kokia šiandien be NATO būtų Lietuva?

Mieli kolegos, kreipiuosi į būrį bendraminčių, atėjusių paliudyti įvykį, įrodantį kitokią NATO prigimtį ir pašaukimą. NATO mums netapo tik dar viena organizacija iš daugelio. Lietuvai ir visam mūsų regionui NATO tapo pagrindine ir vienintele išeitimi iš nesaugios geografinės padėties, nesaugios civilizacinės padėties ir tragedijomis užkeiktos istorijos.

„Aljansas pasiekė didžiausią pergalę per penkis savo gyvenimo dešimtmečius, galutinai ištrindamas Molotovo–Ribentropo pakto ir Jaltos susitarimų pasekmes, kurios pusę amžiaus pančiojo Europą“ – taip prieš 10 metų Prahoje priimtus NATO sprendimus komentavo Wall Street Journal.  NATO Generalinis sekretorius Lordas Robertsonas šį komentarą prisiminė savo kalboje Konrad Adenauer Stiftung ir pabrėžė, jog Prahoje buvo įgyvendintas tikras savanoriškas Europos susivienijamas nuo Baltijos iki Juodosios jūrų.

Prezidentas Adamkus NATO sprendimus Prahoje įvardino kaip „istorijos tašką, kuriame Lietuvos istorinis kelias vėl įsiliejo į Europos vieškelį. Tai nepakeitė mūsų esmės, tačiau gerokai palengvino mūsų kelionę per pasaulio sumaištį“. 

Tikra tiesa. Tapus NATO nariais, įvyko reikšminga geopolitinė slinktis, perkėlusi visą Vidurio Europos regioną iš dominuojančių imperijų periferijos į tarptautinių santykių avansceną. Šiandien Lietuva yra kaip niekad integruota ir visateisė tarptautinės bendruomenės narė, mūsų piliečiai kuria savo bei viso regiono ateitį. To simbolis – jau kitąmet prasidedantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai, taip pat jau sėkmingai pabaigti pirmininkavimai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Demokratijų bendrijoje.

Būtina pabrėžti, kad istorinis kvietimas įsijungti į NATO reiškė ir mūsų regiono šalių diplomatinių pastangų, gynybinio bendradarbiavimo ir demokratinių reformų pripažinimą. Susibūrusios į „Vilniaus dešimtuką“, Vidurio Europos šalys drąsiai parėmė JAV po Rusėjo 11-sios išpuolių ir išvien stojo į kovą prieš tarptautinį terorą.

Tokia pozicija, išreiškusi vertybių vienovę ir pasirengimą jas ginti, manau ir buvo tas lemiamas veiksnys, leidęs NATO priimti istorinį Prahos sprendimą.

Be to, pakvietęs net septynias Europos šalis Aljansas tapo daug svarbesnis globalaus stabilumo garantas. Adekvatus geopolitinių realijų suvokimas ir prisitaikymas prie jų suteikė NATO naują prasmę ir užbaigė spekuliacijas dėl šios organizacijos vertės. 

Prahos susitikime taip pat buvo padėti pamatai tiems NATO sprendimams, kuriuos įgyvendiname šiandien – lanksčių ir sumanių pajėgumų plėtrai, partnerysčių stiprinimui, energetinio ir kibernetinio saugumo įtvirtinimui NATO darbotvarkėje.

Šiandien Lietuva yra ginama NATO oro policijos skydo, mus saugo kolektyvinės gynybos garantijos ir drąsina Sąjungininkų solidarumas. Išsiplėtęs NATO atsivėrė plačiam bendradarbiavimui su šalimis Partnerėms.

Galime didžiuotis, kad bendromis pastangomis užsitikrinome NATO gynybos planus Baltijos valstybėms. Be to, prisidėjome, kad pirmą kartą NATO krizių valdymo pratybų istorijoje būtų praktiškai išbandytas 5 Vašingtono sutarties straipsnis – kolektyvinės gynybos principas. Tai atkirtis NATO oponentams Lietuvoje, kurie nesuvokia ar nenori suvokti gyvybinės NATO svarbos mūsų valstybės saugumui.

Gegužę Čikagoje vykęs NATO vadovų susitikimas perėmė „Prahos deglą“ ir išmaniosios gynybos srityje. Sąjungininkai telkiasi bendriems projektams, tokiems kaip Priešraketinė gynyba, Antžeminio stebėjimo sistema, kibernetinė gynyba ir Oro policija. Svarbus vaidmuo čia tenka ir glaudesniam bendradarbiavimui su Europos Sąjunga, kuri gali pasiūlyti konkrečius pajėgumus tokiose srityse kaip degalų papildymas ore, jūrų stebėjimas, medikų parama ir apmokymai.

Tačiau Prahos paveldas ne tik džiugina bet ir įpareigoja. Mus, NATO narius, jis skatina nepriimti laisvės už duotybę, primena, kad už ją reikia pakovoti. Išliekantys taip vadinami „užšaldyti konfliktai“, neprognozuojami autoritariniai režimai ir neišgydytos imperinės ambicijos dar neišnyko iš rūpestį keliančių reiškinių sąrašo. Laisvos ir vieningos Europos misija dar nebaigta. Turime bent 4 šalis, kurios taip pat trokšta prisijungti prie Aljanso. Su mumis čia yra ir vienos jų (Gruzijos) ministras, kuriam linkiu ištvermės, atkaklumo ir nuoseklumo siekiant užsibrėžto tikslo. Gruzija, Bosnija-Hercegovina, Juodkalnija, paskutinė Vilniaus 10-uko dalyvė Makedonija, ir, manau, Ukraina, šiandien yra ten, kur mes buvome iki Prahos susitikimo.

Šios svarbios NATO partnerės yra vertos tokios pačios Prahos perspektyvos, kurios sulaukėme mes. Parama jų euroatlantiniams siekiams šiandien yra NATO patikimumo, geopolitinio adekvatumo matas. Juo grįstas mūsų visų pasitikėjimas Aljansu, tikėjimas sėkminga Prahos misijos pabaiga, suvienijant visą Europą.

To linkėdamas, dėkoju konferencijos dalyviams, svečiams ir organizatoriams Lietuvos Atlanto sutarties asociacijai. Ypatinga padėka visų Lietuvos piliečių vardu tenka mūsų istoriniams draugams Čekijai, Čekijos ambasadoriaus asmenyje, už Prahos susitikimo metu puikiai atliktą NATO kontaktinės ambasados Lietuvoje vaidmenį.  Tuomet Čekijos ambasadoriais dirbo Stefan Fule ir Petr Voznica.

Išties simboliška, kad Stefan Fule šiuo metu eina Europos komisaro Europos Sąjungos plėtrai pareigas. Nuoširdžiai dėkoju jam, kaip ir ambasadoriui Voznicai, ir linkiu visokeriopos sėkmės!