Naujienos

Man, Lietuvos diplomatijos vadovui, yra garbė prisiminti buvusį Lietuvos Užsienio reikalų ministrą, vieną iškiliausių Lietuvos diplomatų, ilgametį Lietuvos diplomatijos šefą Lietuvos okupacijos laikotarpiu - Stasį Lozoraitį.

Gerbiami ponai ir ponios,

Man, Lietuvos diplomatijos vadovui, yra garbė prisiminti buvusį Lietuvos Užsienio reikalų ministrą, vieną iškiliausių Lietuvos diplomatų, ilgametį Lietuvos diplomatijos šefą Lietuvos okupacijos laikotarpiu - Stasį Lozoraitį.

Šiemet minėjome 90 metų kai Lietuvos Nepriklausomybę pripažino Italija. Tuo metu Roma, su kuria taip glaudžiai susijęs Stasio Lozoraičio gyvenimas ir veikla, buvo Lietuvos politikos, kultūros, meno atstovų traukos centru. Ne tik pati istorinė aplinka, bet ir Lozoraičio šeima turėjo ypatingą trauką ir mokėjimą įkvėpti ir sustiprinti. To šiandien mokomės ir mes – jauna Lietuvos diplomatija.

Galime daug ir pilni susižavėjimo kalbėti apie visus tris diplomatus Lozoraičius ir jų šeimas, tačiau šiandien noriu tarti kelis šiltus žodžius būtent apie Stasį Lozoraitį.

Nuoširdžiu ir sunkiu darbu Stasys Lozoraitis siekė,  kad mūsų okupuotos, bet nerezignavusios, užsienyje išlaikiusios kai kuriuos nepriklausomos valstybės institutus, o svarbiausia – laisvės dvasią ir siekį -  šalies vardas nedingtų iš pasaulio žemėlapio ir šventai tikėjo, jog vieną dieną vėl būsime laisva valstybė.

Netausodamas laiko ir jėgų, iki pat savo mirties 1983 metais Romoje, Stasys Lozoraitis ėjo Lietuvos diplomatijos šefo pareigas – siekė Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir jos piliečių teisėtų interesų apgynimo, organizavo Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą užsienyje bei rūpinosi jos veikos tęstinumu, palaikė ryšius su užsienio valstybių vyriausybėmis, skelbė pareiškimus, dirbo su lietuvių išeivijos organizacijomis, pasaulio visuomenei teikė informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, rūpinosi lietuviais pabėgėliais, išeivijos švietimo, kultūros reikalais.

Tai tik trumpas jo darbų sąrašas. Tarsi konstitucija XXI amžiaus pradžios pasaulio lietuviams, dirbantiems čia, laisvoje šalyje ar  bet kur kitur –meilės tėvynei, laisvei ir žmogui – priesakai.

Didžiuojuosi, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos glaudaus bendradarbiavimo su Lozoraičių didžiosios lietuviškai-itališkos šeimos nariais dėka Stasio Lozoraičio veikla, dokumentuota šeimos archyve ir sugrąžinta į Lietuvą: Lozoraičių šeimos archyvas, dviejų diplomatų kartų bibliotekos, asmeniniai daiktai, žemėlapių kolekcija. Tai – neįkainojamas valstybės ir diplomatijos istorijos paveldas, liudijantis nuoseklų laisvės siekį - ypatingai svarbus jaunosios lietuvių kartos vertybių kūrimui ir įtvirtinimui, taip pat ir puikus ilgamečių ir gerų Lietuvos ir Italijos santykių įrodymas.

Todėl norėčiau pareikšti pagarbą Italų kultūros institutui, kurio dėka šiandien prisimename Stasio Lozoraičio ir visos Lozoraičių šeimos nuopelnus mūsų kraštui, istorijai, kultūrai.  Jų gyvenimo įkvepiantis pavyzdys mums visiems teikia stiprios vidinės motyvacijos, niekada neprarandant valios ir jėgų, tarnauti žmogui, laisvei ir savo Tėvynei.

Dėkoju už dėmesį.