Naujienos

Gerbiamieji diplomatinių atstovybių vadovai,
Mieli kolegos,
Ponios ir ponai,
Sveikinu Jus visus Vilniuje – 34 ambasadų, septynių atstovybių prie tarptautinių organizacijų ir devynių konsulatų vadovus. Per Lietuvą ką tik nuvilnijo šventinis šurmulys, skirtas Valstybės dienai, o po kelių dienų Seime prisieks naujai išrinktas Respublikos Prezidentas. Tikiu, kad šios šventinės nuotaikos pagauti mes taip pat nukreipsime žvilgsnį į ateitį, susitelksime ties strateginiais valstybės klausimais. Lietuva pirmą kartą Valstybės dieną pasitinka kaip visavertė Europos Sąjungos ir NATO narė. Šia proga Jums visiems dėkoju už atkaklų ir nuoseklų darbą, siekiant šių tikslų. Jūsų padedama, Lietuva įsitvirtino vakarietiškų vertybių erdvėje – tikėkimės, kad jau visiems laikams.Tačiau pasaulis, į kurį atvedė euroatlantinė integracija, dar nepažintas iki galo. Jame nuolat kažkas vyksta, keičiasi, nuolat turime į kažką reaguoti. Regis, viskas yra svarbu, viską reikia pasiekti nedelsiant.Šiame fone nelengva išskirti naujus prioritetus. Pasikeitusi dabartis, prezidentinės krizės pamokos kiek apmaldė mūsų valstybės ambicijas. Dar sunku patikėti, kad Lietuva galėtų siekti didesnio vaidmens regione, Europoje ir pasaulyje.Tikiu, kad visa tai greitai praeis. Lietuva auga, Lietuva bręsta, vis aiškiau suvokdama savo geopolitinę būtį, savo „amžinuosius interesus“. Kuo tvirčiau juos apčiuopsime, kuo aiškiau juos įvardysime, tuo tvirtesnė bus mūsų politika – dabar kuriama jau ne dešimčiai, o galbūt dvidešimčiai, trisdešimčiai metų. Ponios ir ponai, Kokie gi būtų tie amžinieji Lietuvos interesai? Valstybės dienos sukaktis duoda tam tikrus orientyrus. Lietuva atsirado iš siekio būti Europoje, būti vieningos vertybių erdvės dalimi. Šis tikslas per amžius beveik nepasikeitė. Jis svarbus ir dabar. Mes jau esame Europos Sąjungoje ir NATO. Tačiau ar europinės vertybės įsitvirtino Lietuvoje?Užduoti šį klausimą verčia ne tik pastarųjų metų įvykiai. Jį nuolat kelia Lietuvos žmonės, lygindami pragyvenimo lygį čia ir Europoje. Jį užduoda politologai, stebėdami socialinius ir politinius procesus Lietuvoje. Regis, Lietuvoje vis dar trūksta Europos. Jos dar nepakanka mūsų sąmonėje, mūsų kasdienėje veikloje. Mes vis dar sakome: „Jie, Europos Sąjunga“; arba – „Jie, NATO“. Nors ir Europos Sąjunga, ir NATO – tai mes. Šis dvilypumas būdingas ne tik Lietuvai. Pažvelkime į savo artimiausius kaimynus – kai kurie iš jų net nepriklauso euroatlanto struktūroms. Už Lietuvos sienų taip pat trūksta Europos. Todėl ir Lietuvos egzistencinė lygtis dar neišspręsta. Kita vertus, vien būti Europoje nepakanka. Prisiminkime praeitį, kai Lietuva buvo Europos dalis, tačiau lyg ir Lietuva, lyg ir ne. Ir dabar girdėti pamokymų: atėjote, prisijungėte, tai geriau patylėkite, apsipraskite, leiskite kalbėti labiau patyrusiems. Lietuva Europoje turi išlikti savimi. Ji turi pelnyti partnerių pagarbą ir pripažinimą, turi būti gerbiamos mūsų tautinės vertybės, paisoma mūsų nacionalinių interesų.Šia prasme Europoje dar maža Lietuvos. Trūksta politikos, kuri priverstų pagarbiai atsigręžti į mūsų valstybę, paklausti jos nuomonės ar patarimo. Trūksta supratimo, jog įvykiai Lietuvoje arba šalia jos turi įtakos visam žemynui. Šį supratimą galime sukurti tik mes patys – savo veikla, savo idėjomis ir iniciatyvomis.Visa tai apibrėžia svarbiausius ilgalaikius Lietuvos tikslus:Pirma – sukurti Europą Lietuvoje, pakelti gerovės lygį, aiškiai įtvirtinti europines vertybes vidaus ir užsienio politikoje. Antra – išplėsti Europos ribas, apsupti Lietuvą iš visų pusių laisvomis, demokratiškomis, europietiškomis valstybėmis. Trečia – didinti Lietuvos tarptautinį autoritetą, stiprinti jos ekonominę, politinę ir kultūrinę įtaką.Ponios ir ponai,Prieš kelias savaites laikinai pareigas einantis Prezidentas Artūras Paulauskas pasiūlė koncepciją, kuri apjungia šiuos tris tikslus. Tai – regiono centro idėja. Lietuva siektų sustiprinti savo vaidmenį regione per narystės Europos Sąjungoje ir NATO kokybę, per aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius. Lietuva taptų savotišku regiono traukos centru, o Vilnius – regiono sostine.Ši idėja sutikta nevienareikšmiškai. Kai kas įžvelgė sąsajų su mūsų valstybės istorija, kai kas ieškojo stipresnių europinių ar transatlantinių akcentų.Mūsų dar laukia ilgas kelias, kol susivoksime valstybės poreikiuose ir uždaviniuose. Tačiau šiandien regiono centro koncepcija bene vienintelė sujungia mūsų euroatlantinę dabartį su valstybės ateitimi, suteikia mūsų politikai ambicijos ir solidumo. Ko reikia, kad Lietuva taptų regiono centru?Pirmiausia – vidinių resursų. Reikia stabilios politinės sistemos, konkurencingos ekonomikos, socialinės darnos, profesionalių institucijų. Narystė Europos Sąjungoje ir NATO padės šiuos klausimus spręsti sparčiau ir sėkmingiau. Mūsų tikslas – kad Lietuva kuo greičiau taptų stipria valstybe, kuriančia savo ir Europos ateitį. Antra – pripažinimo. Partneriai ir pirmiausia – regioniniai partneriai turi pripažinti Lietuvos svarbą, siekti bendradarbiavimo su mūsų valstybe. Reikia, kad Lietuva taptų savotišku Europos Sąjungos ir NATO simboliu, į kurį siektų lygiuotis kitos valstybės. Turime veikti konstruktyviai, įžvalgiai, siūlyti partneriams konkrečius sprendimus, vadovautis europinėmis vertybėmis. Regione, Europos Sąjungoje ir NATO turime formuoti aktyvią politiką.Trečia – įtakos. Lietuva turi kurti atvirą ekonomiką, plėsti prekybą su kaimyninėmis valstybėmis, didinti jose investicijas. Taip pat reikia plačiau atverti savo kultūrą, kad kiti ja žavėtųsi, matytų prasmę mokytis lietuvių kalbos, per ją perimti europines vertybes ir europinį paveldą.Ketvirta – geografinės erdvės. Lietuva be didesnių išlygų kol kas priskiriama tik mažyčiam Baltijos regionui. Kadaise patys išskyrę Šiaurės ir Vidurio Europą, iki šiol taip ir neturime platesnės geografinės tapatybės. Todėl privalome išplėsti Baltijos regiono sąveiką su šiauriniais, pietiniais ir rytiniais kaimynais, kad suaktyvėję jų tarpusavio ryšiai didintų ir Lietuvos strateginę reikšmę. Penkta – infrastruktūros. Neturime greitkelių nuo sienos iki sienos, nepakankami krovos ir tranzito pajėgumai. O juk centras – tai pirmiausia susikirtimo, susitikimo taškas. Į Lietuvą turi subėgti keliai iš Šiaurės ir iš Pietų, iš Vakarų ir iš Rytų. Šiuo požiūriu labiausiai apleista laikyčiau Vilniaus jungtį su Varšuva.Šešta – tarptautinių sąlygų. Mums reikia harmonijos JAV ir Europos Sąjungos santykiuose, kuri suteikia Lietuvai galimybę kitos civilizacijos, kitos kultūros akivaizdoje stovėti kaip vakarietiškų vertybių bastionui. Lietuvai reikia stiprios Europos Sąjungos ir stiprios NATO, nes tai padidintų ir jos pačios autoritetą. O demokratinė Rusijos raida, glaudesnė Rusijos partnerystė su Vakarų pasauliu atvertų Lietuvai naujų galimybių didinti įtaką regione ir Europoje.Ponios ir ponai, Regiono centro politika iškelia šiuos artimiausio laikotarpio uždavinius Lietuvos diplomatinei tarnybai:Pirma – išnaudoti visas narystės Europos Sąjungoje ir NATO galimybes Lietuvos valstybei, visuomenei, ekonomikai ir kultūrai sustiprinti. Prisijungimas prie euro ir prie Šengeno, europinių standartų diegimas ir taikymas sienų apsaugos, konkurencijos, valstybės administravimo srityse, NATO standartų taikymas krašto apsaugos sistemoje – visa tai stiprina mūsų valstybę, mažina jos pažeidumą, atveria naujų raidos galimybių. Turime nuolat priminti kitoms Lietuvos institucijoms apie šias galimybes, turime raginti jas kuo greičiau įsilieti į europinį bendradarbiavimą ir pagal galimybes padėti, žengiant pirmuosius žingsnius.Antra – turime kuo sklandžiau įsijungti į Europos Sąjungos ir NATO politikos formavimą. Reikia aktyviai ir kvalifikuotai naudotis žaidimo taisyklėmis, ginant Lietuvos interesus. Per dešimtį metų ne kartą įrodėme, kad lietuviai – kieti, bet geri derybininkai. Šią kartelę privalome išlaikyti.Trečia – turime išplėsti Lietuvos prekybą su kaimyninėmis šalimis, padidinti jose Lietuvos investicijų apimtį. Tam privalome panaudoti Europos Sąjungos ir NATO užnugarį, visus įmanomus tarptautinius instrumentus. Laisvosios prekybos sutartys su Rytų Europos valstybėmis, jų integracija į keturių laisvių erdvę, jų narystė globalioje prekybos sistemoje – tai tik keli pavyzdžiai, kaip galėtume spręsti šį uždavinį.Ketvirta – būtina suaktyvinti kultūrinius ryšius su kaimynais, nukreipti valstybės ir Europos Sąjungos lėšas kultūros mainų programoms, tarptautinėmis studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose. Kaimyninėse šalyse turi būti stipriau pristatoma Lietuva, o visame pasaulyje – Lietuva ir regionas. Į šią veiklą reikėtų įtraukti ir išeivių bendruomenes. Lietuviškos mokyklos, lietuviškos organizacijos, lietuviška labdaringa veikla užsienyje galėtų įkūnyti Lietuvą, Europą ir regioną. Penkta – turime inicijuoti ir įtvirtinti naujų regioninio bendradarbiavimo formatų, jungiančių Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Tai praplėstų regiono tapatybę, leistų ištrūkti iš tarpukariu suformuotų geografinių rėmų. Šiuo požiūriu Lietuvos geografinė padėtis – ypač dėkinga, o sukaupta kaimyninio ir regioninio bendradarbiavimo patirtis – labai naudinga. Strateginė partnerystė su Lenkija, Šiaurės ir Baltijos šešetukas, institucinė Lietuvos ir Ukrainos partnerystė – visa tai galėtų būti išplėtota, įtraukiant naujas sritis, naujus partnerius, formuojant tarpusavio ryšiais susietą bendradarbiavimo erdvę.Šešta – turime aktyviai remti Europos Sąjungos ir NATO plėtros politiką. Tik per ją mūsų kaimynai, likę už Europos Sąjungos ir NATO ribų, galės įsilieti į Europą ir joje įsitvirtinti. Mūsų interesas – Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Mūsų viltis – kad Baltarusija sugrįš į demokratijos kelią ir susies savo ateitį su euroatlanto struktūromis. Mūsų tikslas – organiškas Kaliningrado srities pritapimas Europoje, jos – o kartu ir visos Rusijos – atvirumas euroatlantiniam bendradarbiavimui. Turime paversti Europinės kaimynystės politiką veiksminga priemone šių šalių integracijai į Europą. Turime suaktyvinti ir Lietuvos paramą europinių vertybių sklaidai regione ir pasaulyje. Šioje srityje mūsų plėtros ir pagalbos politika dar neatlieka to vaidmens, kurį galėtų atlikti. Septinta – turime sujungti Lietuvą su Europa ir su regiono valstybių sostinėmis. Lietuvoje namų darbai jau beveik atlikti. Metas su konkrečiais pasiūlymais atsigręžti į savo kaimynus, pirmiausia – į strateginę partnerę Lenkiją. Privačios lėšos, europiniai ir tarptautiniai fondai, Lietuvos biudžeto subsidijos – kokius realius projektus galime padėti ant derybų stalo? Turėtume apsvarstyti ir tranzito per Lietuvą sąlygas, nuolat atkreipti Lietuvos institucijų dėmesį į logistikos, tarp jų – ir uostų plėtros klausimus. Atskira tema – energijos išteklių tiekimo įvairovė; ją būtina įtraukti į Europos Sąjungos, NATO ir kitų tarptautinių struktūrų darbotvarkes. Aštunta – turime puoselėti transatlantinius ryšius. Nėra ir, matyt, artimiausiu metu nebus kam pakeisti transatlantinę partnerystę. Neturime tokių pajėgumų, kad vieni be JAV apsigintume nuo terorizmo, užkirstume kelią masinio naikinimo ginklams, atremtume kitas šiuolaikines grėsmes. Tačiau ir Jungtinės Valstijos negali išsiversti be Europos šalių paramos. Lietuva turi stiprinti transatlantinį bendradarbiavimą, remti NATO pritaikymą šiuolaikinėms reikmėms. Šioje srityje reikia stiprinti ne tik administracinius, karinius, bet ir intelektualinius Lietuvos pajėgumus. Devinta – būtina skatinti Europos Sąjungos ir NATO dialogą su Rusija ir aktyviai jame dalyvauti. Šis dialogas naudingas Lietuvai, tik jis turi būti skaidrus ir remtis bendromis vertybėmis. Šioje srityje turime tęsti pragmatišką ir atsargią kaimynystės politiką. Dešimta – turime stiprinti Lietuvos autoritetą per atstovavimą tarptautinėse organizacijose, per dalyvavimą tarptautinėse programose ir taikos palaikymo operacijose. Tikimės, kad Lietuva bus išrinkta į Jungtinių Tautų Ekonominį ir socialinį komitetą, 2014-2015 metais – į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, o 2010-2011 metais taps pirmininkaujančia ESBO valstybe. Ši veikla, kaip ir ištikimybė tarptautinėms normoms ir jų gynimas, didina pasitikėjimą Lietuva, atveria galimybių naujoms iniciatyvoms. Ponios ir ponai, Šie dešimt punktų toli gražu neaprėpia visų klausimų, su kuriais susiduriame spręsdami kasdienius klausimus. Tačiau jie paryškina tai, kas šiuo raidos etapu mūsų valstybei svarbiausia. Kuo sėkmingiau juos įgyvendinsime, tuo daugiau bus Europos Lietuvoje ir Lietuvos – Europoje, tuo sėkmingiau susipins mūsų šalies ir euroatlantiniai interesai.Ant regiono centro idėjos ateityje galėsime suverti ir kitus Lietuvos uždavinius. Ir tai turėsime padaryti, rengdami programas, strategijas, formuodami valstybės politiką. O šiandien kviečiu ir Jus aktyviai įsitraukti į šios koncepcijos svarstymus. Suvažiavimo programa sudaryta taip, kad turėtume galimybę ją nuodugniau paanalizuoti, atsižvelgti į galimų aspektų įvairovę. Jūsų patirtis į regiono centro idėją leidžia pažvelgti ne tik nuo strateginių aukštumų, bet ir iš kasdienybės papėdės. Per tuos metus, kai dirbame kartu, ne kartą teko įsitikinti Jūsų profesionalumu. Džiaugiuosi, kad spręsdami įvairius klausimus – ar tai būtų naujų pastatų pirkimas, ar papildomų etatų steigimas – nuosekliai siekėme vadovautis strateginiais valstybės interesais. Todėl ir dabar mums reikia dėl vieningos vizijos. Tam, kad mūsų politika būtų skaidri ir aiški; tam, kad padėtume siektume naudos Lietuvai, visiems Lietuvos žmonėms.Linkiu Jums sėkmingo darbo ir vaisingų diskusijų.Ačiū už dėmesį.