Naujienos

Pirmiausia norėčiau padėkoti organizatoriams už kvietimą dalyvauti šiame renginyje, pasveikinti visus renginio dalyvius bei svečius ir palinkėti, kad įvaizdžio klausimais mes vidinės komunikacijos turėtume kaip įmanoma daugiau.

Nenorėčiau šiandien daug laiko skirti įvairioms valstybės įvaizdžio komunikavimo formoms. Užsienio reikalų ministerija yra viena iš pagrindinių valstybės įvaizdį užsienyje skleidžiančių institucijų, ji tai vykdo įvairiais būdais – pradedant renginiais, kuriuos Lietuvos diplomatinės atstovybės rengia kartu su partneriais užsienyje, baigiant investicijomis į mūsų darbuotoją, diplomatą, kuris savo elgesiu, savo veikla formuotų patrauklų Lietuvos įvaizdį.

Šiandien labiau norėčiau susikoncentruoti į Lietuvos įvaizdžio turinį. Pradžiai paėmėm mūsų diplomatinių atstovybių pateiktą statistiką apie tai, kokiuose pasaulio regionuose Lietuva yra labiausiai matoma. Tai nėra išsami, metodiškai pagrįsta statistika, nes neturime atstovybių visose pasaulio

valstybėse. Tačiau informacija, kurią turime, neleis suabejoti, kad Lietuva yra matoma pirmiausiai savo regione, kaimyninėse šalyse.

Tai leidžia kalbėti apie Lietuvą kaip apie tam tikro regiono subjektą, regioninį jos įvaizdžio kontekstą. Straipsniuose, kuriuos mes analizavome, skleidžiasi pagrindiniai Lietuvos vaizdiniai. Dažniausiai Lietuva yra įvardijama kaip „Tarybų Lietuva“ arba posovietinė Rytų Europos valstybė, nuo Rusijos priklausoma valstybė. Informacija, kuri daugiausiai sklido įstojus į NATO ir Europos Sąjungą – kad esame naujoji valstybė, nuo JAV politikos priklausoma valstybė. Trečiasis sklaidos blokas yra susijęs su mūsų istorija, kuri buvo didinga ir šlovinga. Pagal minėjimo intensyvumą ketvirtoje vietoje yra ekonominis arba infrastruktūrinis blokas, susijęs su Ignalinos uždarymo peripetijomis, jūrų uostais, mūsų ekonomine padėtimi. Galiausiai – tai, kaip mes patys Lietuvą bandome apibrėžti, vadinamasis „mūsų kūrybos“ blokas – pvz., kad esame krepšinio šalis, teatro šalis ir pan.

Pažiūrėjus, kaip mus mato užsienio žiniasklaida, galima palyginti šiuos duomenis su tuo, kaip patys Lietuvos gyventojai apibrėžia save ir valstybę. Tam pasinaudojau apklausos, darytos Vyriausybės užsakymu ruošiant valstybės komunikavimo strategiją, duomenimis. Akivaizdu, kad absoliuti dauguma lietuvių norėtų šalį pristatyti kaip sporto šalį. Lietuvoje palyginti nedaug tikėjimo ekonomikos sėkme. Todėl nereikėtų pro ausis praleisti vienos svarbesnių išvadų, pateiktų Vyriausybės rengtoje valstybės komunikavimo strategijoje: įvaizdis prasideda pirmiausia nuo toje šalyje gyvenančių žmonių ir nuo to, ką jie patys apie save mano, ką apie save gali pasakyti. Mūsų spausdinamuose lankstinukuose labai daug informacijos apie ekonomiką, uostus, kitą infrastruktūrą, tačiau turistas, atvykęs į Lietuvą, iš vietinių gyventojų to beveik negirdi. Trečias aspektas, kurį pabandėm įtraukti į kontekstą, yra regioninė aplinka. Jeigu bandome įsilieti kaip tam tikras regioninis subjektas į esamą komunikacijos erdvę, būti pastebėti joje, reikia matyti ir ką kiti šneka apie save. Štai trys Europos Sąjungos valstybių, mūsų kaimynių, pavyzdžiai: akivaizdu, kad dauguma bando save projektuoti geografiškai, vėliau save išryškinti per kūrybingumą ar pagal samdytų komunikavimo firmų pateiktus siūlymus. Šiame kontekste pasiūlyčiau pakalbėti apie tris dilemas: pagal tai, kaip mes matome save, kaip mus mato pasaulis ir kaip mus mato kaimynai. Tai yra trys probleminiai klausimai, į kuriuos mes dar neturime atsakymo. Suradę atsakymus į šiuos klausimus, galėtume lengviau apibrėžti savo valstybės įvaizdį.

Pirmasis klausimas yra susijęs su mūsų sovietiniu paveldu. Kaip rodo apklausos, labai nedaug Lietuvos gyventojų tiki, kad Lietuva jau yra moderni šalis, mes esame labiau linkę kalbėti apie praeitį, apie būtus dalykus, o ne apie tai, kas mūsų laukia ateityje. Apklausos taip pat rodo, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų jaučia simpatiją, nostalgiją sovietinei praeičiai. Pilietinės visuomenės institutas 2006 metais atliko apklausą, kuri parodė, kad daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų sovietmetį vertina palankiai. Galima pastebėti, kad ir dauguma užsienio turistų, atvykstančių į Lietuvą, pirmiausia pastebi sovietmečio reliktus. Dažnai fotografijose iš Lietuvos matyti tai, ko turistas, atvykęs iš Vakarų, pas save neranda: ar tai būtų sovietiniai apleisti daugiabučiai, suvargusios bobutės, ar sovietmečio troleibusai. Visi šie dalykai imami, vežami į Vakarus, apie tai pasakojama, todėl iškyla problema, nes jie pateikiami neįpakuota forma – taip, kaip mūsų svečiai patys juos pamato. Kalbėti sovietinės praeities temomis Lietuvoje daugeliu atveju vis dar yra tabu, kadangi šios diskusijos užgauna visos kartos interesus. Labai didelė žmonių dalis nukentėjo nuo represijų, todėl ignoruoti šio fakto negalima. Kita vertus, su pokariu susijusi mažiausiai vienos kartos vaikystė, jaunystė ir ligšiolinis gyvenimas, todėl atmesti tai reikštų iš didelės grupės Lietuvos visuomenės atimti galimybę kalbėti apie savo šalį šviesesnėmis spalvomis, šitą visuomenės dalį paprasčiausiai nutildyti. Kaip surasti dialogą tarp kartų, kaip nutiesti šioje vietoje tiltus, matyt, mes irgi turėtume galvoti prieš formuluodami bendrąsias žinias į pasaulį.

Pasižiūrėjus į Lietuvos istoriją, matyti pavyzdžių, kai okupacijos laikų paveldas, tai būtų pirmosios Lietuvos carinės okupacijos paveldas, yra tapęs pagrindiniu vadinamosios „etnografinės Lietuvos“ įvaizdžio pagrindu. Trobesiai ar dalis papročių formavosi būtent XIX a., kai Lietuva irgi nebuvo laisva.

Antroji problema – ką daryti su LDK paveldu. Romantiškoji šio paveldo dalis, išlikusi dvarų forma, įvairių bažnyčių forma, yra apleista, nefinansuojama arba finansuojama labai silpnai, infrastruktūra ją apžiūrėti yra neišplėtota. Neišplėtota ir šio istorinio laikotarpio buitinė mitologija. Mes beveik nieko nežinome apie to laikotarpio kulinariją, aprangą, muziką. Rekonstravus, pavertus tai savo tapatybės dalimi galima būtų nemažai laimėti turizmo prasme. Na, ir trečioji dilema – kurią kultūros rūšį eksponuoti. Vieniems yra vertingesnė etnografinė Lietuvos kultūra, kitiems – klasikinė.

Žvelgiant iš jaunosios kartos perspektyvos, dar neapsispręsta, ką daryti su „popsu“, kuris irgi yra labai veiksmingas įvaizdžio formavimo elementas. Lietuva sėkmingai kuria savo „popsą“, architektūroje, įvairiuose dizaino elementuose. Tos prekės yra eksportuojamos, maloniai priimamos kaimyninėse šalyse. Einant į kitus „popso“ sluoksnius, pavyzdžiui, muzikos, mes vėlgi nesame subrendę žengti ryžtingą žingsnį ir pabandyti eksperimento tvarka vieną kitą pavyzdį parodyti užsienyje. Jei kai kurie atlikėjai parduoda savo plokšteles šimtatūkstantiniais tiražais Lietuvoje, kodėl mes iš anksto užimame poziciją, kad tai „žemas lygis“, kuris nesulauks populiarumo kaimyninėse šalyse? Ar įmanoma laimėti ir ką galima laimėti sprendžiant šias tris dilemas, skelbia praėjusių metų Statistikos departamento muziejų lankomumo rodikliai: Grūto parke (sovietinis paveldas) – 130 tūkstančių lankytojų per metus, Trakų pilies muziejuje (LDK paveldas) – daugiau nei 300 tūkstančių lankytojų, M.K. Čiurlionio muziejuje – 137 tūkstančiai lankytojų, tai yra daugiau nei etnografiniame Rumšiškių muziejuje. Matyti, kad auga susidomėjimas Lietuvos istorija, LDK istorija – Trakų pilies muziejaus lankomumas praėjusiais metais padidėjo dešimtadaliu, o dėmesys etnografinei Lietuvos kultūrai praėjusiais metais šiek tiek sumažėjo.

Nereikia pamiršti, kas yra mūsų pagrindinė auditorija. Skaičiai rodo, kad pirmiausia mumis domisi artimiausi kaimynai. Iš visų 2007 metais į Lietuvą atvykusių užsienio piliečių net 79,2 proc. mus aplankiusių žmonių buvo iš kaimyninių šalių. Kai kuriame įvairias komunikacijos žinias užsienio auditorijoms, galime galvoti apie Paryžiaus gyventoją, galime galvoti apie Romos gyventoją, tačiau nereikėtų pamiršti, kad dauguma žmonių atvažiuoja iš Minsko, Rygos, Varšuvos – tai akivaizdu Vilniaus gatvėse. Todėl kai sprendžiame tas tris dilemas, apibrėžiame savo santykius su sovietmečiu, LDK, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų kaimynams šie klausimai irgi yra aktualūs, jautrūs. Kol kas dedu klaustuką, kur čia galėtų tilpti drąsi Lietuva, kokios būtų jos išraiškos formos, bandant save įstatyti į šį regioninį kontekstą, pats atsakymo neturiu, bet tikiuosi, kad ši konferencija prisidės jį rasti. Ačiū jums visiems už dėmesį.