Naujienos

"Kartu vieningoje Europoje" Erfurtas, Vokietija 2001 metų spalio 11 d. Gerbiamas Ministre Pirmininke, Garbūs šio renginio dalyviai, Ponios ir ponai, Džiaugiuosi galėdamas dalyvauti prestižiniame "Erfurto dialogų" renginyje. Šis susitikimas man itin malonus, kadangi visai neseniai, rugpjūtį, Lietuva ir Vokietija šventė diplomatinių santykių atkūrimo dešimtmetį. Dešimt trumpų, bet abipusiu supratimu paremtų bendradarbiavimo metų - tai puikus tolesnio Lietuvos ir Vokietijos harmoningo bendradarbiavimo pagrindas. Džiaugiuosi būdamas su jumis dar ir todėl, kad mūsų sostinę Vilnių su Erfurtu sieja trys dešimtys susigiminiavimo metų. Susigiminiavimo, sėkmingai pergyvenusio esminę kaip Lietuvos, taip jūsų žemės sisteminę transformaciją. Dėkoju Ministrui Pirmininkui ponui Bernhardui Fogeliui už kvietimą atvykti į šį man senokai asmeniškai pažįstamą miestą. Neabejotinai, tarp Vokietijos žemių mūsų kontaktai su Tiuringija yra vieni intensyviausių. Štai šiandien atidarėme Lietuvos istorijos parodą Tiuringijos Landtage. Noriu padėkoti Landtago pirmininkei poniai Lieberknecht ir Vilniaus Universiteto istorijos fakulteto dekanui ponui Bumblauskui už šią gražią iniciatyvą. O ateinančių metų balandį Tiuringijoje vyks Lietuvos kultūros dienos. Mes labai vertiname savitarpio pažinimo svarbą Europos vienijimosi procese - jo dėka vis labiau vieni kitus suvokiame kaip vieningos Europos piliečius. Neatsitiktinai, žvelgdamas į bendrą mūsų praeitį ir reintegracijos į demokratinę Europą patirtį, klausiu: o kokia gi ta mūsų ateitis vieninguose Europos namuose? Kas yra pagrindiniai šios bendros ateities vardikliai ir varikliai? Griuvus Berlyno sienai, mes, tuometinės naujosios demokratijos, nedvejodamos deklaravome narystės Europos Sąjungoje bei Šiaurės Atlanto Aljanse prioritetus. Kandidatės nuolat kartojo savo pasiryžimą tapti narėmis. Šalys-narės iš visų garbingų forumų deklaravo paramą šiam ryžtui ir dėliojo kelrodžius ženklus, kaip to siekti. Vokietijos aukščiausi pareigūnai prisiėmė "Baltijos šalių advokato" vaidmenį, ir jį sėkmingai vykdė. Kai kam šalyse kandidatėse atrodė, jog narystė čia pat, už kampo. Tačiau šiandien NATO teturi tris naujas nares, Europos Sąjunga - nė vienos. Šiandien ne vienas šalių-kandidačių pilietis linkęs manyti, kad nuolat mums statomi kelrodžiai ženklai tėra narystės delsimo įrankis. Taigi, ar galime kalbėti apie plėtros ir tikrai vieningos, nedalomos Europos kūrimo sėkmę? Ko gero, nepaisant visos dramatiškos pažangos ir pasiekimų, šis, Romano Prodžio žodžiais tariant, didžiausias pasaulio istorijoje politinis projektas vis dar yra nepasiektas tikslas. Tačiau yra suvokimas, kad plėtra - tai vis labiau artėjanti realybė. Tai rodo ir spartūs derybų bei rengimosi narystei tempai, ir aktyvėjančios valstybių-narių diskusijos dėl laisvo asmenų judėjimo, dėl regioninės politikos, dėl struktūrinių fondų paskirstymo. NATO viduje matomas vis didesnis poslinkis būsimas kandidates vertinti per techninių, realaus efektyvumo ar indėlio parametrų prizmę. Perėjusi į apčiuopiamos realybės sferą, plėtrų perspektyva paliečia specifinius nacionalinius konkrečių valstybių interesus. Tuo pačiu priverčia kaskart naujai pasverti, kiek vieningos Europos vizija tėra vien lozungas, ir kiek tai - realus ir atsakingas įsipareigojimas visų mūsų ateičiai. Kitaip tariant, kiek šiandien gyvas pamatinis Europos vienybės principas - solidarumo principas. Lietuvoje puikiai suvokiame Vokietijos indėlį į pokarinį mūsų žemyno vienijimąsi. Ištikimybė Bendrijos dvasiai, nacionalinių ambicijų atsisakymas vardan taikos ir darnaus europinio bendradarbiavimo - štai charakteristikos, būdingos Vokietijos elgsenai naujoje Europoje. Tai kartu ir solidarumo pavyzdys mums. Juolab, kad kraupūs rugsėjo 11osios įvykiai Jungtinėse Valstijose netiesiogiai priminė, kokia didžiulė yra suvienytos, solidarios Europos svarba šiuolaikiniame pasaulyje, susiduriančiame su iš esmės naujomis grėsmėmis ir rizikomis. Ir kad kurdami šią solidarią, vieningą Europą, kuriame milžinišką pridėtinę vertę - demokratijos ir stabilumo atsparą- viso pasaulio sanklodai. Šiame kūrimo procese Lietuva nori ir yra pasirengusi būti drauge su jumis. Taigi, kokį indėlį atsinešame, stodami į euro-atlantines institucijas? Atsinešame stabilios ir veiksmingos demokratijos, integracijos, geros kaimynystės, siaurai nacionalinių ambicijų įveikimo regioninio saugumo ir stabilumo vardan patirtį. Atsinešame naujai įprasmintą solidarumo suvokimą, iš esmės pakoregavusį mūsišką geografinių nuotolių ir atsakomybės už Europą sampratą. Keletas pavyzdžių. Nuo 1994 m. Lietuvos kariai nuolat dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo operacijose Balkanuose. Atsisakę neigiamo praeities bagažo, su Lenkija sukūrėme strateginę partnerystę. Šešerius metus dirbau Lietuvos ambasadoriumi Varšuvoje. Galiu paliudyti, kaip nepasitikėjimo dvasia buvo įveikta mūsų pačių ir bendros, vieningos Europos ateities vardan. Bendri interesai glaudžiai sieja Lietuvą su Latvija ir Estija. Įvairiausiuose lygmenyse realizuojami konkretūs ir gausūs bendradarbiavimo projektai. Per nepriklausomybės dešimtmetį suklestėjo Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas, apimantis visas esmines mūsų tautų gyvavimo sritis. Sukurta kokybiškai nauja bendradarbiavimo su Vidurio Europos valstybėmis bazė; inicijuotas tikru solidarumu ir partneryste alsuojantis Vilniaus devyneto/dabar dešimtuko procesas, realizuojamas per reguliarų ir intensyvų šalių- NATO kandidačių dialogą. Išplėtojome ir sėkmingai įgyvendiname lietuvišką "Rytų politiką". Neįsivaizduojame Europos ateities be Rusijos, mūsų didžiausios kaimynės. Su šia šalimi turime geros kaimynystės santykius, kurių nekomplikuoja tautinių mažumų ar teritorinės problemos. Teigiamą Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių kokybę ne kartą viešai pripažino aukščiausi Rusijos vadovai. Tą eilinį kartą pademonstravo ir šių metų pirmoje pusėje įvykęs Lietuvos Prezidento valstybinis bei vėlesnis Lietuvos Ministro Pirmininko darbo vizitas Maskvoje. Esame suinteresuoti plėtoti pragmatišką bendradarbiavimą su Rusija. Tam panaudojame tiek tarpvyriausybinės komisijos galimybes, tiek ir daugiašalius forumus. Suvokiame, kad ekonominiai, kultūriniai ryšiai, atviras dialogas tarp visuomenių yra stipriausias pagrindas tarpusavio supratimui ir pasitikėjimui plėtoti. Suvokiame, kad Rusijos Kaliningrado sritis yra unikalioje geopolitinėje padėtyje. Mūsų šalis tapo didžiausiu užsienio investuotoju šioje srityje. Vykdome projektus, skirtus stiprinti pilietinę visuomenę. Briuselyje girdime, kad Lietuvos ir Kaliningrado srities bendradarbiavimas gali būti geras modelis būsimam Europos Sąjungos ir šios srities bendradarbiavimui. Srities gyventojai, skirtingai nuo kitų Rusijos regionų, į Lietuvą gali įvažiuoti be vizų. Tačiau stodami į Europos Sąjungą, turėsime prisijungti prie vieningos vizų ir muitų erdvės. Siekdami išlaikyti pozityvią bendradarbiavimo su Kaliningrado sritimi dvasią, siūlysime Europos Sąjungai po mūsų įstojimo taikyti maksimaliai paprastas vizų išdavimo procedūras srities gyventojams. Turime 600 kilometrų sieną su Baltarusija, kuri, Lietuvai įstoju į ES, taps ir Sąjungos siena. Tai labai konkreti atsakomybė Lietuvai. Drauge su tarptautine bendrija konstatavome, kad rugsėjo mėnesį vykę Baltarusijos prezidento rinkimai neatitiko demokratinių standartų. Visgi, siūlytume Baltarusijos atžvilgiu tęsti "kritinio dialogo", selektyvaus bendradarbiavimo praktiką. Kontaktų su šia valstybe išplėtimas, Baltarusijos įtraukimas į regioninius projektus išeitų į naudą visam regionui. Turiu omenyje, be kita ko, bendrą kovą su organizuotu nusikalstamumu, nelegalia migracija. Apibendrinant, ponios ir ponai, Lietuva į Europą ateina tikrai ne kaip prašytoja ar greitos naudos ieškotoja, o aiškiai projektuodama savo veiksmus ir politiką į vieningą ir veiksmingą euroatlantinę erdvę. Iki kitų metų pabaigos tikimės baigti narystės ES derybas. Pasiekėme ryškios pažangos derybose ir pasivijome dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias kandidates. Tikimės dalyvauti 2004 metų Europos Parlamento rinkimuose kaip Europos Sąjungos narė. Taigi, greitai Europos Sąjunga taps mūsų bendraisiais namais. Šiandienai atvirų klausimų sprendimas iš esmės lems, kokioje Europos Sąjungoje gyvensime. Natūralu, kad ir Lietuvoje jau kuris laikas vyksta diskusija apie tai, kokią norėtume matyti Europos Sąjungos, o tuo pačių mūsų pačių ateitį. Ponios ir ponai, Jūs Tiuringijoje gerai suvokiate subsidiarumo svarbą. Lietuva tvirtai pasisako už šį principą. Efektyviausi sprendimai būna tie, kuriais atsižvelgiama į šalies ar jos regionų ypatumus. Pasisakome už regionų Europą. Europą, kur ne tik valstybės, bet ir jų regionai aktyviai dalyvauja vienijimosi procese. Solidari ir vieninga regioninė politika padės likviduoti skirtumus tarp senų ir naujų narių. Vienas kertinių klausimų yra tai, kaip besiplečiančioje Europos Sąjungoje bus taikomas solidarumo principas. Solidarumas turi būti tikras. Negali būti dvi skirtingos politikos, viena, dosnesnė, senosioms narėms, kita - mums, naujokams. Čia negali būti vietos siauriems, tik šios dienos interesų nulemtiems sprendimams. Esame įsitikinę: net jei toks solidarumas nemažai kainuos plėtros pradžioje, jis bus ilgalaikė ir tikrai atsiperkanti investicija. Investicija į visos Sąjungos stabilumą ir gerbūvį. Beje, solidarumo dvasioje turėtų būti sprendžiamas ir mūsų derybose bene sudėtingiausias - Ignalinos atominės elektrinės - klausimas. Elektrinės, kurią mums nekontroliuojant mūsų teritorijoje statė ne Lietuva, o okupacinė sovietų valdžia. Vienai Lietuvai jos uždarymas yra didžiulė našta. Sprendimas dėl elektrinės uždarymo turės būti kompleksiškas; paremtas bendru Lietuvos ir Europos Sąjungos įsipareigojimu. Logiškas Europos Sąjungos evoliucijos žingsnis turėtų būti politinė integracija. Tuo pat metu turime užtikrinti, kad šis procesas nesukeltų eksliuzyvinių, uždarų grupių, branduolių ar šerdžių formavimosi - tai gali sukelti pavojų solidarumui ir didžiajai Europos susivienijimo idėjai, o blogiausiu atveju - suskaidyti Europą. Pastangos kurti vieningą Europą nueis veltui, jeigu jų neparems visuomenė, jei piliečiai liks tam abejingi. Daugiau nei pusė Airijos rinkėjų neatėjo prie balsavimo dėžių per referendumą dėl Nicos sutarties. Tai rimtas įspėjimas. Taigi, turime siekti, kad tiek šalių-narių, tiek ir kandidačių visuomenės gerai suprastų vienijimosi prasmę ir kuo mažiau nepagrįstai baimintųsi plėtros. Ponios ir ponai, Tas pats pasakytina ir apie Šiaurės Atlanto Aljanso plėtrą: visuomenės turi būti itin gerai informuotos apie plėtros tikslus ir prasmę sparčiai kintančių iššūkių akivaizdoje. Ypač dabar, kai po rugsėjo 11osios tragedijos pasaulis pasijuto trapesnis ir atsakingesnis. Mes esame pasirengę dalytis su jumis šia atsakomybe. Teroristinių išpuolių prieš Ameriką akivaizdoje Lietuva patvirtino esanti pasirengusi veikti kaip Amerikos ir NATO sąjungininkė. Palaikome kovą prieš tarptautinį terorą. Remiame Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimą teroristinių išpuolių prieš Ameriką atžvilgiu taikyti Vašingtono sutarties 5-ąjį straipsnį. Lietuva, Latvija ir Estija kartu parengė bendrų kovos su terorizmų priemonių planą. Leidome amerikiečiams ilgalaikiai naudotis mūsų oro erdve ir tūpti mūsų oro uostuose. Prasidėjusius atsakomuosius smūgius prieš teroristų bazes Afganistane laikome pelnytu atpildu teroristams. Esame įsitikinę, jog naujos saugumo realijos patvirtina tolesnės NATO plėtros būtinybę. Iššūkius galime įveikti tik būdami drauge bendras demokratines vertybes išpažįstančių ir jas ginančių valstybių Aljanse. Šiaurės Aljanso plėtra į mūsų regioną konsoliduos saugumo ir stabilumo zoną mūsų kontinente. Tai ypač svarbu dabartinėje situacijoje, kai kovai su naujais iššūkiais formuojasi plati vienminčių koalicija. Todėl nesutinku su kai kurių politikų Vokietijoje reiškiama nuomone, kad Baltijos valstybių dabar nereikia priimti į NATO, nes jos yra stabilaus Europos regiono dalis. Mūsų ryžtas ir mūsų indėlis į kolektyvinius veiksmus užtikrinant stabilumą transatlantinėje erdvėje dabar labiausiai reikalingi. Komisaras plėtrai Giunteris Verheugenas neseniai viešėdamas Vilniuje sakė: "Atidėlioti euro-atlantinės plėtros procesą reikštų daryti paslaugą terorizmui." Lietuva toliau nuosekliai ruošiasi narystei NATO. Aktyviai dalyvaujame Narystės veiksmų plano procese. Esame pripažinti kaip vieni geriausiai pasirengusių kandidatų kitai NATO plėtrai. Gynybos išlaidoms 2001-2004 metų laikotarpiui įsipareigojome skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto. Vis labiau atgyjantys ekonomikos augimo tempai patikina, jog šis įsipareigojimas bus vykdomas. Todėl Lietuva turi pagrindo tikėtis, kad per kitą NATO Viršūnių susitikimą 2002 metų pabaigoje Prahoje ji sulauks kvietimo tapti NATO nare. Vokietijos - europinės NATO atramos - politinė bei praktinė parama mūsų šaliai išties labai svarbi. Žinome, kad Vokietijoje dažnai klausiama: o kaip NATO plėtra atsilieps santykiams su Rusija? Rugsėjo pabaigoje viešėdamas jūsų šalyje, Rusijos Prezidentas Putinas užsiminė, kad Rusija irgi galėtų įstoti į NATO. Tai svarbi mintis. Ji rodo, kad naujoji Rusija pagaliau ima kitaip suvokti Aljansą. Besiklostant naujai tarptautinių santykių sanklodai, tiek Vokietija, tiek ir kitos Europos šalys, sukaupę ir skaudžią praeities konfliktų patirtį, ir taikaus bendradarbiavimo vaisius, turi ypatingą vaidmenį. Šiandien jų pavyzdys patvirtina, kad ne konfliktų eskalavimas, o valstybių bendradarbiavimas yra kelias į amžiną ir tvarią taiką, propaguotą dar jūsų iškilaus tėvynainio Imanuelio Kanto. Gerbiamas Ministre Pirmininke, Ponios ir ponai, Šiandien turime unikalią galimybę mūsų bendradarbiavimo patirtį sutvirtinti ilgiems metams į priekį. Tos galimybės vardas - Europa. Tikiu, kad šio vakaro "Erfurto dialogų" renginys įgalino mus dar geriau pažinti vieniems kitus kaip būsimos vieningos ir laisvos Europos bendraautorius. Ačiū Jums.