Naujienos

Kultūros paveldo kiti nei gadina, nei apsaugo – tai darome tik patys, sako Lietuvos ambasadorė, nuolatinė atstovė prie Jungtinių Tautų (JT) švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Ina Marčiulionytė. 47 metų kultūros politikos senbuvė – viena iš kandidatų į UNESCO generalinio direktoriaus postą, galinti pakeisti spalį kadenciją baigiantį japoną Koichiro Matsuura.

Be oponentų iš arabų šalių, Lotynų Amerikos regiono, Azijos, Vakarų Europos, I.Marčiulionytei teks susigrumti ir su dar viena kandidate iš Rytų Europos – bulgare Irina Bokova.

Vakar I.Marčiulionytė atsakė į portalo www.kaunodiena.lt lankytojų klausimus.

– Ar daugiau padeda, ar kenkia objektų įtraukimas į Pasaulio paveldo sąrašą?

– Pats įtraukimas pavojaus niekam negali sukelti. Už objektų apsaugą atsakinga valstybė, kurios teritorijoje yra objektas. Manyčiau, kad nei Vilniaus senamiesčio, nei Kuršių nerijos įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą pavojaus tikrai nesukėlė – bet kokio paveldo apsaugai pavojų kelia mūsų neatsakingi ir neapgalvoti veiksmai.

– Ką pirmiausia keistumėte, tvarkytumėte, inicijuotumėte tapusi UNESCO organizacijos vyriausiąja?

– Dabartinis generalinis direktorius K.Matsuura jau įgyvendino nemažai reformų, tačiau šiai organizacijai dar reikia daug nuveikti, kad ji taptų mažiau biurokratinė, efektyvesnė ir greičiau reaguotų į šios dienos iššūkius. Vienas pagrindinių dalykų, ką aš norėčiau pakeisti, – tai skirti daugiau pinigų programoms, o ne joms administruoti. UNESCO galėtų nuveikti daugiau, jeigu galėtų geriau pristatyti pasauliui tai, ką ji yra padariusi, būtų labiau matoma ir neišbarstytų savo pastangų smulkiems projektams.

– Kartais sakoma, kad Lietuvoje paveldas yra šventa karvė – turiu omenyje įtrauktus į paveldosaugos sąrašus namus, kuriuose gyvena žmonės. O kaip yra užsienio šalyse? Ar, pavyzdžiui, Prancūzijoje su tokiu paveldu elgiamasi pagarbiai?

– Iš prancūzų mes galime pasimokyti, kaip saugoti paveldą, nes jie turi tikrai labai senas tradicijas. Autentikos atkūrimas jiems paprastai yra lengvai suvokiamas dalykas, tačiau įsigiję pastatus nauji savininkai iš kitų šalių ne visada paiso reikalavimų – apie tai teko skaityti spaudoje, ir tada prasideda bylos. Ne visas Paryžius yra pasaulio paveldas – vėlgi reikia žiūrėti, kurioje vietoje yra pastatas ir kokie jam taikomi reikalavimai. Manau, svarbiausia, kad žmogus prieš įsigydamas pastatą saugomoje teritorijoje būtų supažindintas su pastato apsaugai keliamais reikalavimais ir tada jis turėtų teisę rinktis. Pastatas turi ne tik papildomą vertę, bet ir įpareigoja.

– Jei tapsite UNESCO generaline direktore, užsiimsite lobistine veikla, kad Pažaislio vienuolynas būtų įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą?

– Kad į pasaulio paveldo sąrašą būtų įtrauktas vienas Pažaislio vienuolynas, yra labai mažai šansų, nes vienuolynų pasaulio paveldo sąrašuose yra labai daug: ir gražių, ir vertingų. Buvo kalbėta apie bandymus rengti bendrą nominaciją su lenkais, kurie turi kelis tokio tipo vienuolynus. Generalinis direktorius negali vykdyti savo šalies lobistinio darbo, be to, aš per daug gerai išmanau reikalavimus, kad galėčiau teikti neteisingus pažadus.

– Kokie objektai šiuo metu sulaukia daugiausia UNESCO dėmesio?

– Šiuo metu darosi vis sunkiau įtraukti naujus objektus į pasaulio paveldo sąrašą, nes labai daug yra jau įtraukta. Šalys raginamos teikti nominacijas kartu su kitomis šalimis. Kol kas nėra apsispręsta, kas bus, kai bus įrašytas 1000-asis objektas, nes mes jau artėjame prie to skaičiaus, ir kiek iš viso sąraše turėtų būti objektų. Europos valstybės į sąrašą yra įrašiusios daugiausia objektų, todėl čia konkurencija yra pati didžiausia. Mano pagrindinė argumentacija būna, kad tai dažniausiai – Vakarų Europos objektai, nes Rytų ir Centrinės Europos valstybės vienu metu sunkiai galėjo pateikti objektus, kad jie būtų įrašyti.

– Ar iš tikrųjų jaučiate ir latvių, estų paramą kovojant dėl UNESCO generalinio direktoriaus posto, ar ji apsiriboja vien tuo, kad mūsų "broliai" neiškėlė savų kandidatų ir jūs neturite papildomų konkurentų? Dar vienas klausimas: šalies viduje, gyvenvietėje, mieste neišvengiamas kultūros paveldo gynėjų ir verslininkų konfliktas: pirmieji laiko kojas ant stabdžių, antrieji sakosi norį skatinti progresą ir vystyti veiklą. Ar daug panašaus antagonizmo ir aukščiausiame lygyje?

– Latviai ir estai savo paramą siūlo ir ji bus reikalingiausia šiuo metu, kadangi paaiškėjo visi kandidatai ir prasideda tikroji rinkimų kova. Verslininkų ir paveldo saugotojų konfliktų yra visur, todėl surasti pusiausvyrą – labai nelengva, nes kiekvieni turi savo argumentų. Vienas tokių skaudžiausių atvejų yra tiltas per Drezdeno slėnį, ir Drezdenui šiais metais gresia būti išbrauktam iš Pasaulio paveldo sąrašo. Taip įvyks, jei šis tiltas, nepaisant visų pasaulio paveldo komiteto įspėjimų, bus pradėtas statyti. Manau, kad kiekvienoje valstybėje būtų galima surasti ir gerų darbų, ir klaidų saugant paveldą. Kaip teigiamą pavyzdį galėčiau paminėti Norvegiją, kuri labai daug dėmesio skiria savo paveldo apsaugai. Žinoma būtų galima pasakyti, kad jie turi labai daug pinigų, bet ne visi turintieji pinigų saugo paveldą.

– Ar jau dingo pavojus, kad Kuršių nerija gali būti išbraukta iš UNESCO Paveldo sąrašo?

– Kuršių nerijai buvo iškilęs pavojus patekti į Pasaulio paveldo pavojaus sąrašą dėl naftos gavybos platformos D 6. Šiuo metu beveik visos sutartys su Rusija šiuo klausimu yra pasirašytos ir teismai dėl statinių Kuršių nerijoje rodo, kad į situaciją ten pradėta žiūrėti rimčiau. Palaukime teismų išvadų.

– Kokia tikimybė (kiek procentų), kad būsite išrinkta naująja UNESCO generaline direktore?

– Nesu aiškiaregė ir procentų tikrai nepasakysiu, bet mūsų šansai nėra blogi – dabar žinome galutinį kandidatų sąrašą ir mūsų stiprioji pusė yra kompetencija, aiški programa ir organizacijos, kurią norėtume matyti, vizija. Remiančias valstybes atskleisti per anksti.

– Gal galite paprastai paaiškinti žmonėms: kokia nauda būtų Lietuvai, jei jūs taptumėte UNESCO generaline direktore?

– Finansinės naudos nebūtų, bet vadovavimas tarptautinei organizacijai – tai valstybei suteikia papildomo prestižo ir matomumo. Lietuva niekada to nėra bandžiusi ir niekada nėra vadovavusi jokiai didelei tarptautinei organizacijai. Tai būtų pirmas kartas ir turbūt mums suteiktų papildomos drąsos.

– Ar kriterijai, kuriais remiantis Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, nėra atgyvenę ir neatitinkantys dabartinių realijų? Ar dabartinė miesto raida nedaro jokios įtakos senamiesčio vertei? Ar dėl miesto nuolatinio augimo nėra pažeidžiamas senamiesčio vientisumas ir autentiškumas?

-- Miesto plėtra veikia ir senamiestį. Kai senamiestis buvo įrašomas į Pasaulio paveldo sąrašą, tuo metu išskirtinė visuotinė vertė buvo formuluojama kur kas abstrakčiau negu dabar ir per ataskaitą, pristatytą Pasaulio paveldo centrui, buvo pripažinta, kad vertės aprašymą reikėtų tikslinti. Šiuo metu apskritai vyksta daug diskusijų dėl urbanistinio kraštovaizdžio apsaugos ir ką tik priimtas sprendimas parengti naują urbanistinio kraštovaizdžio apsaugos deklaraciją – joje bus atsižvelgta ir į šiuolaikinius iššūkius senamiesčiams.