Naujienos

Ukraina turi ištikimą partnerį, kuris padėjo sunkiais momentais ir tiesia šaliai kelius į NATO ir Europos Sąjungą. Tai – Lietuva. Ne kartą apie tai yra pabrėžęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. Kadaise abiejų šalių žmonės gyveno vienoje valstybėje, taigi mus sieja bendri istorijos bruožai. „Made in Lithuania“ su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Algirdu Kumža kalbėjosi ne tik apie istoriją. Verslas ir menas – dar viena abiejų šalių bendra jungtis. 

  Pone ambasadoriau, papasakokite, kaip prasidėjo Ukrainos ir Lietuvos politinis bendradarbiavimas?

  Šių metų gruodį sukanka 15 metų, kai Lietuva ir Ukraina užmezgė diplomatinius santykius. Tačiau mūsų bendradarbiavimo istorija yra kur kas ilgesnė – pirmąsias sutartis su Galičo-Volyne lietuviai pasirašė dar pačioje XIII amžiaus pradžioje. XIV–XV a. mes gyvenome vienoje valstybėje, kurią šiandien istorikai vadina „aksomine imperija".

Ukrainiečiai geru žodžiu mini tą laikotarpį, nes atvykę lietuviai jiems neprimetė nei savo tvarkos, nei papročių. Abi tautos iš tų laikų prisimena iškilų vadą Konstantiną Ostrogiškį ir jo laimėtą legendinį mūšį prie Oršos 1514 metais.

Ukrainoje išliko daug Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldo simbolių. Pavyzdžiui, Liuberto pilis Lucke. Turistų ten laukia restoranas „Vytauto karūna".

  Neseniai jūsų iniciatyva buvo įkurtas Istorinės atminties forumas. Kodėl reikėjo tokios iniciatyvos?

  Įsitikinau, kad įspūdingi mūsų istorijos puslapiai šiandien, deja, gerokai primiršti. Tai pastebėjau šią vasarą, kai su Lietuvos istorikais aplankiau Lvovą, Lucką, Ostrogą ir kitas su senąja Lietuva susijusias vietas. Pamačiau daug griuvėsių ir užmaršties, todėl kelionės pabaigoje kartu su Lietuvos ir Ukrainos istorikais įkūrėme Istorinės atminties forumą, kuris turėtų žadinti istorinę atmintį, rūpintis paveldu ir tyrinėjimais. Forumui vadovauja žymus istorikas prof. A.Bumblauskas. Šis forumas paskatins ir dviejų šalių istorikų bendradarbiavimą, juk gerai prisimename, kad tarybiniais laikais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tema buvo išstumta iš tyrinėtojų akiračio.

  Nuo istorijos persikelkime į dabartį. Lietuvos verslininkai sėkmingai užkariauja artimas rinkas. Ukraina – ne išimtis. Kokios lietuviškos prekės geriausiai žinomos ukrainiečiams?

  Kijevo vaikai jau neįsivaizduoja gyvenimo be "Čili" picų. Ši Lietuvos įmonė atidarė kol kas tik vieną restoraną, bet artimiausiu metu rengiasi smarkiai plėstis. Jų planai – vien Kijeve įkurti 11 picerijų.

Kijeve taip pat galima nusipirkti lietuviškos duonos, sūrio. Kijeviečiai mėgsta lietuviškus produktus.

  Ar tiesa, kad lietuviškas benzinas Ukrainoje itin vertinamas automobilių savininkų?

  Iš tiesų, svarbiausia prekė yra lietuviškas „Mažeikių naftos” benzinas. Jis sudaro apie trečdalį Lietuvos eksporto į Ukrainą. Kol kas Ukrainoje kokybiško benzino labai trūksta, todėl vairuotojai, kurie rūpinasi variklio ilgaamžiškumu, ieško tik Mažeikių įmonės produkcijos.

Be benzino, yra ir daugiau kokybiškų lietuviškų prekių. Nemažą šaldytuvų rinkos dalį yra išsikovojusi Alytaus „Snaigė" – pirkėjai žino, kad už priimtiną kainą jie įsigys patikimą, gražaus dizaino lietuvišką šaldytuvą. Puikios kokybės knygas leidžia ir lietuvių įkurta bendrovė "Baltija Druk". Albumų ir kelionės vadovų leidybos srityje jie – lyderiai.

Tvirtai į Ukrainą įžengė baldų gamybos bendrovė „Narbuto baldai", prekybos didmenininkai „Sanitex", namų tekstilės kūrėjai „Merkys", žinomi drabužių gamintojai „Utenos trikotažas", sulčių gamintojai „Sandora".

  Pone ambasadoriau, kaip įvertintumėte Ukrainos investavimo klimatą?

  Ukrainos rinka vilioja visus – ji milžiniška ir mažai įsisavinta. Čia per metus vieni uždirba milijonus, o kiti juos praranda. Su lietuviais irgi yra taip atsitikę. Galiu paminėti daug bendrovių, kurios sėkmingai čia investuoja jau keletą metų („Sanitex", „Sandora", „Utenos trikotažas" ir kt.). Bet žinau įmonių, kurios pasidairė ir pasuko atgal („VP Market") arba dar liūdniau – čia prarado didelius pinigus. Ne veltui Pasaulio bankas pagal investicijų klimatą Ukrainai skyrė 124 vietą.

Tačiau mūsų verslininkų aš negasdinu. Atvirkščiai – visus kviečiu Į Ukrainą. Tik sakau: būkite kantrūs, atsargūs, pasirinkite tinkamus partnerius. Esu įsitikinęs, kad po dešimties metų Ukrainos ekonomika vystysis pagal Oksfordo ir Harvardo vadovėlius. Tada ir investuotojų reikės kitokių. O dabar čia reikalingi stiprūs žmonės, kurie patys praėjo pokomunistinių reformų kelią. Šiais metais jau dvi investicijų bendrovės įsigijo apleistas gamyklas ir sparčiai jas modernizuoja.

  Kokias dar verslininkų neužimtas nišas pastebėjote dirbdamas šioje milžiniškoje šalyje? 

  Nišų Ukrainos ekonomikoje – begalė. Lietuvių laukia Ukrainos žemės ūkis, pieno ir mėsos pramonė, kelių statyba ir daugelis kitų sričių. Ukraina itin domisi mūsų patirtimi taupant energiją ir ieškant alternatyvių energijos šaltinių. Štai neseniai į mane kreipėsi Chersono srities dujų specialistai, susirūpinę pernelyg dideliais dujų transportavimo nuostoliais. Suorganizavome išvyką į Vilnių – čia jie susipažino su „Lietuvos dujų" patirtimi ir nutarė tęsti bendradarbiavimą.

Ambasada yra pasirengusi mūsų verslininkams suteikti reikiamą informaciją, supažindinti su atitinkamais partneriais. Prie ambasados subūrėme Verslo tarybą, kurioje dirba patyrę ekspertai, politikai, verslininkai. Manau, kad jų rekomendacijos bus vertingos investuotojams.

  O ką eiliniai ukrainiečiai žino apie Lietuvą, šalies lankytinas vietas? Kur jie mėgsta lankytis?

  Jie žavisi Vilniaus senamiesčiu, Palangos ir Neringos pajūriu, Druskininkų kurorto atgimimu. Kijevo ir kitų milžiniškų Ukrainos miestų gyventojams patinka ramus poilsis prie Lietuvos upių ir ežerų.

Ambasada kartu su Lietuvos turizmo įstaigomis stengiasi paskleisti kuo daugiau informacijos apie galimybes pailsėti mūsų šalyje. Rengiame konferencijas, turizmo muges. Šiais metais surengėme keletą Ukrainos žurnalistų kelionių, kurių metu jie  artimiau susipažino su Lietuva. Tų kelionių rezultatas – dešimtys straipsnių ir televizijos reportažų.

Ukrainiečiai gerai žino, kad Lietuva yra krepšinio šalis. Legendinis krepšininkas A.Volkovas – dabar Ukrainos parlamento narys – beveik kiekviename interviu prisimena apie savo draugystę su mūsų A.Saboniu, R.Kurtinaičiu ir kitais. Beje, šių metų Ukrainos krepšinio čempionų komandoje žaidė du lietuviai, o juos į pergalę atvedė lietuvis treneris R.Girskis.

  Lietuva – pripažinta Ukrainos partnerė, padėjusi sureguliuoti politines krizes ir tiesianti taką šaliai į NATO ir Europos Sąjungą. Kaip tai vertina eiliniai ukrainiečiai?  

  Žmonės vertina mūsų visuomenės darnumą, kurio reikėjo stojant į Europos Sąjungą ir NATO. Iš Lietuvos sugrįžę Ukrainos politikai sako, kad Lietuvoje jie pamatė augančią ekonomiką ir brandžią demokratiją. Jie pastebi, kad mūsų politikai jau  išmoko kompromisų meno.

Čia žinomi ir mūsų menininkai. Jaunimas įsidėmėjo mūsų ekstravagantiškus Eurovizijos dalyvius, o vyresni kaip ir anksčiau žavisi M.K.Čiurlioniu ir mūsų kino veteranais – D.Banioniu, R.Adomaičiu, J.Budraičiu, A.Masiuliu. Artimiausiu metu bandysime surengti keletą jų kūrybos vakarų.

  Prakalbote apie menininkus. Kurie Lietuvos meno atstovai yra labiausiai pastebimi Ukrainoje?

  Ko gero, didžiausias metų įvykis buvo E. Nekrošiaus „Otelas". Joks kitas meno įvykis nesusilaukė didesnio žiniasklaidos dėmesio nei šis iškilus spektaklis. Kijeve vykusiame monospektaklių festivalyje visus laurus susirinko mūsų aktoriai ir režisieriai – B.Marcinkevičiūtė, A.Rubinovas ir S.Rubinovas.

Didžiulės sėkmės susilaukė ir tapytojo Sigito Staniūno paroda „Mėnulio burės – Kijevo valsas". Paroda įvyko svarbiausioje parodų salėje, esančioje „Ukrainos namuose". Meno apžvalgininkai šią parodą pavadino vienu didžiausių pastarųjų metų meno įvykių. 

Yra spręstinų dalykų. Ypač reikėtų susirūpinti literatūros vertimais – lietuviai neturi išsivertę iškiliausių šių dienų ukrainiečių autorių kūrinių. Nežinomi mums ir talentingi kūriniai, kurie tarybiniais metais buvo uždrausti. Ukrainoje pastaraisiais metais pasirodė vos keletas knygų – V.M.Putino romanas „Sukilėliai", lietuviškų pasakų rinkinys. Kiek anksčiau išėjo K.Donelaičio „Metai". Ir visa tai daro vienas žmogus – Dmitro Čeredničenka. Ambasada nuolat skatina jį, kad jis ugdytų naują vertėjų kartą. Ir jis tai daro. O pats artimiausiu metu išleis knygą, skirtą M.K.Čiurlioniui.