Naujienos

Petras Vaitiekūnas, Lietuvos diplomatijos vadovas, primena, jog Šengeno zonos nare mūsų šalis rengėsi tapti kitų metų pradžioje, o ne pabaigoje, ir jokių pasiteisinimų darbų laiku neatlikusios institucijos neturės.Dalia Grybauskaitė, Europos Komisijos narė, neseniai atkreipė dėmesį, jog Lietuvos užsienio politika pernelyg orientuota Rytų kryptimi, o Briuselyje per dvejus narystės ES metus naujų draugų neįgijome. Ar ne laikas gerinti Lietuvos įvaizdį Briuselyje?Nemanyčiau, kad tas įvaizdis yra blogas. Jautėme tvirtai ištiestą ranką, kai siekėme narystės ES ir NATO institucijose. Manau, dabar turime laikyti ištiestą ranką draugams, kurie irgi nori priklausyti šitai šeimai, klubui, civilizacijai. O paskui taps svarbūs ir ekonominiai, ir kiti interesai. Taigi mūsų diplomatijos veikla turi prasmę.O kuo būsime įdomūs Briuselyje, jei atvyksime tik pranešti savo interesų? O ką mes jiems atvešim, ką pasiūlysim, koks bus mūsų indėlis? Su tam tikromis išlygomis galima pasakyti, jog Europa mums jau viską davė. Tik sugebėkime paimti tai, kam jie mums atidarė vartus, kur galime dirbti. Turime fondus, Europos įstatymus, galimybę prisijungti prie europietiškos tvarkos. To užtenka.

Jūsų nuomone, ES duotas galimybes Lietuva išnaudoja?

Žinoma, kad ne. Galėčiau nurodyti, kur Briuselyje dirbame nepakankamai. Nepakanka pramonininkų, profsąjungų aktyvumo, jaunuomenės interesų atstovavimo, lobistinės veiklos. Vyriausybė Briuselyje turėtų labiau paremti lobistinę veiklą (gerąja prasme). Briuselyje taip pat nepakanka koordinacijos tarp mūsų pačių institucijų. Kol kas tik kelios dienos, kaip esu ministras, receptų dar negaliu pasiūlyti. Aš tik matau problemą, reiktų susėsti ir ją aptarti.

Pagal optimistinį variantą Lietuva Šengeno zonos nare turėtų tapti 2007 m. spalį. Jūsų nuomone, tai reali data?

2007 m. spalis? Ne - 2007 m. sausis. Niekas nepasikeitė - sausis. Nesvarstau, ar ta data reali, ar nereali. Niekas datų už mus nenustatė, patys tokią datą nustatėme, ir taškas. Jokio atsipalaidavimo, jokių pasiteisinimų iš Lietuvos institucijų negali būti. Data nustatyta, prašom visus numatytus darbus iki tol padaryti ir į Briuselį pirštu nerodyti. Kad, girdi, dėl Briuselio kaltės nepasirengėm Šengenui. Mano pozicija bus, kad reikalavimai turi būti išlaikyti ir nekeičiami.
Bet narystė Šengeno zonoje gali nutolti, kaip nutolo euro įvedimas. Hipotezių neišradinėju. Gyvenime visko gali būti, bet gali ir nebūti.

Esate minėjęs, jog sieksite, kad ambasadose daugiau žmonių rūpintųsi ekonomikos klausimais. Vadinasi, Lietuvos ekonominiai ir verslo interesai užsienyje atstovaujami netinkamai?

Labai sunku pasakyti. Ką reiškia tinkamai? Jeigu Lietuvos prekyba su užsieniu auga, investicijų daugėja, jeigu verslas gauna pakankamą paramą užsienyje, tai tam tikra prasme padėtis yra patenkinama.
Ne aš pradėjau kalbėti apie užsienio politikos ekonomizavimą. Apie tai kalbėta dar ministro Povilo Gylio laikais, šią tendenciją rėmė ir ministras Antanas Valionis. Tos krypties ir aš nesirengiu keisti, ją tiesiog reikia pritaikyti prie naujų aplinkybių.
Ekonominės komercijos reikalais užsiima kelios institucijos - Užsienio reikalų ministerija, Ūkio ministerija ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, todėl reikalinga protinga koordinacija ir strategija.

Tai dabar ta koordinacija protinga?

Nemanau, yra trūkumų. Reikėtų apie tai pagalvoti. Jei Europoje turime 30 diplomatų ir 30 specialiųjų atašė, svarbu, kad Briuselyje nebūtų ir 31 buhalterijos. Mano kryptis - mąstyti ne ministerijos terminais. Juk aš tik vadinuosi užsienio reikalų ministru, bet svarbiau, kad esu Lietuvos užsienio reikalų ministras. Ir reikia galvoti apie Lietuvos interesus.

Kokį rezultatą norite matyti?

Tai paprasta, nors patys paprasčiausi dalykai yra patys sudėtingiausi. Daug rinkų užsienyje, daug investicijų iš užsienio į Lietuvą ir palankios investavimo sąlygos Lietuvos kapitalui užsienyje. Šitie uždaviniai nesikeičia gal jau 100 metų, ir dar 100 metų kažin ar keisis.
Mes galime dirbti užsienyje. Mūsų verslas, sakyčiau, yra labai drąsus, išradingas, lankstus ir, svarbiausia, greitas. Šiomis sąlygomis pasaulyje laimi greiti.

Bet ar į Lietuvos ekonominius interesus atsižvelgiama steigiant Lietuvos ambasadas? Juk turime ambasadą 4,4 mln. gyventojų turinčioje Moldovoje, bet Indijoje, kur gyventojų skaičius viršijo 1 mlrd., kur verslininkai nuolat ieško naujų partnerių, nebėra net Lietuvos garbės konsulo.

Na, ir kokią išvadą darote?

Argi diplomatai neturėtų numatyti, į kurią pusę atsigręš šalies verslininkai, ir būti ten pirma verslo?

Iš dalies galima su šituo sutikti. Tačiau pasaulio vystymosi negalima apskaičiuoti tiksliai matematiškai, tai turime ieškoti balanso. Balanso tarp protingos rizikos investuojant mokesčių mokėtojų pinigus ir galimybės ribotus išteklius išbarstyti, paleisti vėjais.
Indija, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Naujoji Zelandija - visur, kur tik kas nors vyksta, turime siųsti žmones. Visa tai turi turėti ribas. Kita vertus, Lietuva nėra įmonė ar akcinė bendrovė. Be ekonominių, yra daug kitų interesų - strateginiai politiniai, strateginiai kultūriniai. Diplomatai eina ir paskui šiuos interesus.
Protingai rizikuodami galime dėlioti "antenas" - nedidelius diplomatinius išteklius, kaip, pavyzdžiui, planuojame Indijoje. Jei ES galvoja ir galbūt planuoja pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su tokiomis šalimis kaip Indija ar Pietų Korėja, tai mums būtų gerai turėti ten "anteną", kuri žiūrėtų, ką ten rengiasi veikti ES, vadinasi, ir mes. Naujuose pasaulio ekonominiuose centruose reikalinga lietuviška akis, lietuviškas išradingumas ir lietuviška veiklos nišų paieška.

Kuo mūsų šalies diplomatai gali prisidėti sprendžiant tokias problemas kaip elektros tilto į Lenkiją statybos ar, pavyzdžiui, energetinė priklausomybė nuo Rusijos?

Visos institucijos gali ką nors pasiūlyti. Vis dėlto žvilgsnis į vieną ar kitą ministeriją yra problemų siaurinimas. Tai Lietuvos reikalas.
Dėl elektros tilto. Jei lenkai kelia mums tam tikrus klausimus dėl pavardžių rašymo, žemės grąžinimo, tai reikia tuos klausimus spręsti. Bendradarbiavimas aukščiausiu lygiu su kadenciją baigusiu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kvasnevskiu buvo puikus, strateginė partnerystė daug davė, tačiau strateginiai ekonominiai interesai menkai pajudėjo į priekį.
Turiu vilčių, kad su naująja Vyriausybe tie klausimai pajudės į priekį. Nes užčiuopiame ir realų Lenkijos interesą. Anksčiau Lenkija suvokdavo elektros tiltą kaip galimybę Lietuvai eksportuoti elektros energiją. Dabar aišku, kad 2009 m. uždarome Ignalinos atominę elektrinę ir iki 2015 m. ar vėliau elektrą mums reikės importuoti. Čia atsiranda realus Lenkijos interesas. Rengdamiesi statyti naują atominę elektrinę, Lenkijai taip pat galime pasiūlyti konkrečią galimybę mokyti savo specialistus mūsų bazėje, turėti savo dalį elektrinės statyboje.

Mūsų šalies ambasadoms nesugebant suvaldyti Rusijoje vizų prašančių piliečių srautų, Lietuvoje sumažėjo turistų iš Rytų. Kaip spręsite šią problemą?

Apgynus etatų skaičiaus padidinimą, šitą problemą galėsime išspręsti. Dabar apkrovos žmonėms, sėdintiems prie vizų išdavimo langelių, labai didelės. Diplomatai fiziškai negali aptarnauti daugiau žmonių. Reikia išplėsti patalpas, nes daugiau langelių nėra kur įrengti. Reikia pasamdyti daugiau žmonių, kurie už tų langelių sėdėtų. Kalbu ne tik apie Maskvą, Kijevą, bet ir apie Kaliningradą, Sankt Peterburgą, Gardiną ir t. t. Daug kas susiveda į labai ribotus išteklius.

Būdamas ambasadoriumi Latvijoje inicijavote Lietuvos prekybos rūmų įkūrimą, ir idėja suvienyti svetur dirbančius lietuvių verslininkus pasklido po kitas šalis. Kokių netradicinių receptų pasiūlysite atsisėdęs į ministro kėdę?

Vienintelis visiškai tradicinis receptas, kad reikia klausyti žmonių. Ir dirbančių Užsienio reikalų ministerijoje, ir dirbančių už ministerijos sienų, ambasadose, ir verslo, žurnalistų. Visų tų, su kuriais suveda darbas. Ir tada pajusi realų interesą. Jei įsiklausysi, bendrame triukšmo fone išgirsi realų interesą, kuris bando prasimušti. Tai ir yra sėkmės receptas - atidžiai klausyti, ką tau sako.

Agnė Pačkauskaitė