Naujienos

Lietuvos užsienio reikalų ministerija mini savo 90 metų sukaktį. Tačiau mūsų diplomatijos istoriją reikėtų skaičiuoti jau nuo XIII a. ir prisiminti, jog per daugelį šimtmečių lietuvių diplomatai kartais griebdavosi ir ginklų, neslėpdavo ašarų, kantriai dirbo ir padarė viską, kad Lietuvos valstybė nedingtų iš pasaulio žemėlapio. Užsienio reikalų ministerijoje atidarytos parodos "Lietuvos diplomatija" organizatoriai įsitikinę, kad tūkstantmetėje šalies istorijoje diplomatija tarnavo valstybingumui įtvirtinti ir išsaugoti, stengėsi įveikti istorijos mestus iššūkius, išgyveno pakilimų ir nuosmukių.

Istorikas profesorius Edvardas Gudavičius pasakoja, kad pirmieji rašytiniuose šaltiniuose minimi paskirų Lietuvos žemių diplomatiniai aktai buvo taikos sudarymas ar karo paskelbimas.

"Iki pat XVI a. turbūt būtų labai sunku atskirti politiką nuo diplomato, nes vienose rankose buvo viskas – ir karas, ir derybos, ir taikos sudarymas. Tačiau drąsiai galime kalbėti apie tuometinius Lietuvos valdovus – diplomatus, kurie sugebėjo tikrai daug. Imkim Zigmantą Senąjį: jis, kaip karvedys, buvo visiškai netinkamas, bet, būdamas labai protingas žmogus ir tai puikiai suprasdamas, nesikišo į kariuomenės veiksmus, dirbo užnugaryje ir vykdė, galima sakyti, diplomatinį darbą", – sako E.Gudavičius.

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė įsitikinusi, kad didžiausi Mindaugo diplomatijos laimėjimai – krikštas ir karūnacija – nepaprastai svarbūs pirmieji Lietuvos valstybės sukūrimo žingsniai, leidę įsitvirtinti Europos krikščioniškųjų karalių šeimoje bei išsiskirti iš kitų į valdžią pretenduojančių vadų krašto viduje. Svarbi Gediminaičių diplomatijos pusė buvo dinastinių vedybų politika.

Pasak E.Gudavičiaus, vienas ryškiausių XVI a. Lietuvos diplomatų – Mikalojus Radvila Juodasis, kuris net gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą.

"XVII a. Abiejų Tautų Respublikos laikais atsirado vadinamoji etninė diplomatija. Tomis sudėtingomis sąlygomis išsiskiria Jonas Chodkevičius, kuris nepasižymėjo kariniais laimėjimais, bet nuveikė tikrai didelių diplomatinių darbų. Vien ko verta jo kalba Liublino Seime, kai jis kreipėsi į didįjį kunigaikštį! J.Chodkevičius savo kalba siekė iškovoti Lietuvai lygiateises pozicijas unijoje ir jam tai pavyko. Tai buvo gerai surežisuotas veiksmas: visa lietuvių delegacija prieš valdovą krito ant kelių, verkė, ašarų nesulaikė net lenkai. Tais laikais vyrai daug verkdavo", – pasakoja E.Gudavičius.

XX amžius: karų ir diplomatijos dvikova

Istorikė dr. Zita Medišauskienė primena, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo pastangų būta ir XIX a., apie tai byloja 1830–1831 ir 1863–1864 m. Lenkijos bei Lietuvos žemėse, prijungtose prie Rusijos, vykę sukilimai, kurių tikslas – atkurti nepriklausomą valstybę.

"Sukilimų metu buvo naudojamasi diplomatinėmis priemonėmis – užsienio politikai vykdyti prie sukilėlių vyriausybių buvo sukurtos specialios institucijos, į svarbiausias Vakarų Europos valstybes skirti diplomatiniai atstovai. Sukilimo diplomatija siekė įtikinti užsienio šalių vyriausybes paremti sukilusio krašto nepriklausomybės siekius", – sako Z.Medišauskienė.

Doc. dr. Sandra Grigaravičiūtė pabrėžia, kad bene daugiausiai diplomatinių pastangų XX a. dėta 1917 m. pabaigoje ir 1918 m. rudenį. "Po Vilniaus konferencijos (1917 m. rugsėjį) sudaryta Lietuvos Taryba siekė iškelti Lietuvos klausimą į tarptautinį lygmenį. Tuo rūpinosi Lietuvos Tarybos reprezentantas Skandinavijoje Jurgis Šaulys bei lietuviai Šveicarijoje. Jie mėgino gauti Antantės ir neutralių valstybių pripažinimą", – teigia S.Grigaravičiūtė.

Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad visų laikų didžiausias Lietuvos diplomatijos laimėjimas yra Lietuvos pripažinimas de jure po Pirmojo pasaulinio karo. "Būtent dėl šito laimėjimo ir laikėsi Lietuvos valstybė. Juk po Pirmojo pasaulinio karo nė vienas kaimynas nenorėjo mūsų nepriklausomybės. O vis dėlto pasveikino! Taigi diplomatija nebuvo prasta. Lietuvai padėti atėjo nepaprastų žmonių: Oskaras Milašius Paryžiuje, grafas Tiškevičius Londone. Atsirado potencialo, labai aukšto intelekto rezervo", –  sako V.Landsbergis.

Pasak jo, tuometiniai Lietuvos politikai, nepaisant politinių pažiūrų skirtingumo ir galbūt nedidelės patirties, vis dėlto pademonstarvo brandą sukurti valstybę ir su "geru valstybiniu protu" tai įformino kaip tęstinį valstybės atkūrimą.

De jure Lietuvą pirmoji pripažino Vokietija – iškilmingu 1918 m. kovo 23 d. kaizerio Vilhelmo pareiškimu. Antrasis pripažinimas atskriejo iš Sovietų Rusijos, pasirašiusios 1920 m. liepos 12 d. sutartį Maskvoje. 1921 m. juridiškai Lietuvą pripažino kaimynė Latvija, Estija ir tolimoji Meksika. Ambasadorių konferencijos pripažinimas de jure buvo gautas 1922 m. gruodžio 20 d.

1920–1940 m. Lietuva diplomatines atstovybes turėjo 33 pasaulio šalyse, tuo metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama Lietuvos interesų gynimui Klaipėdoje, prekybos mainų intensyvinimui, ekonominei ir kultūrinei propagandai, nepamirštant pabrėžti Lietuvos pozicijos dėl Vilniaus.

Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos diplomatijos laukė nauji sukrėtimai. Istorikas profesorius dr. Juozas Skirius atkreipia dėmesį, kad 1940 m. liepos 21 d. Liaudies Seimui balsavus už Lietuvos prisijungimą prie SSRS, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas vyriausybėms, prie kurių jie buvo akredituoti. Tačiau komunistinė valdžia reagavo labai griežtai: sovietinė Ministrų Taryba nutarė iš protestavusių pasiuntinių atimti Lietuvos pilietybę, konfiskuoti turtą ir uždrausti jiems grįžti į Lietuvą.

"Prasidėjo Lietuvos atstovybių ir konsulatų uždarymas, šis procesas nebuvo sklandus – lengviausiai jas likviduoti pavyko okupuotose Latvijoje bei Estijoje ir pačioje Maskvoje. Tuo tarpu JAV, Didžiosios Britanijos, Vatikano ir Pietų Amerikos valstybių poziciją lėmė jų nuoseklus požiūris į prievartą Baltijos šalyse. Tų valstybių vyriausybės paskelbė, kad ir toliau laikys teisėtais Lietuvos pasiuntinius, kurie čia eis savo pareigas kaip nepriklausomos Lietuvos atstovai", – tvirtina J.Skirius.

Pasak profesoriaus, esminis tuometinės diplomatijos laimėjimas – jos išsilaikymas iki pat 1990 m. ir pagrindinių atstovybių Vašingtone, Londone bei prie Šventojo Sosto išsaugojimas.

"Mano manymu, tai buvo tikrai labai svarbu, nes Lietuvos atstovybės okupacijos laikotarpiu tapo nedideliais nepriklausomybės žiburiais, teikusiais vilčių gausiai išeivijai: dar ne viskas prarasta. Tai buvo tyli diplomatija, tikri mūsų šalies patriotai, kurie dirbo už menką atlygį, atsisakė pagundos tose valstybėse susirasti kur kas geresnę tarnybą", – pabrėžia J.Skirius.

Naujausia istorija ir jos liudininkai

Istoriko docento dr. Česlovo Laurinavičiaus manymu, per pastaruosius 18 metų Lietuvos diplomatija pasiekė nemenkų laimėjimų: kaip didžiausius reikėtų nurodyti galutinį sovietų armijos išvedimą 1993 m. rugpjūtį, 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytą istorinę sutartį su Lenkija, karinio, keleivių ir prekių tranzito į Karaliaučiais kraštą klausimo sureguliavimą, narystę ES ir NATO.

"Tapusi euroatlantinių skruktūrų dalimi, Lietuva bandė iš naujo apibrėžti užsienio politikos kryptis. Deja, tai nebuvo lengvas uždavinys. Įgyti kolektyvines saugumo garantijas buvo nors ir nelengvai įgyvendintas, bet palyginti nesunkiai suvoktas tikslas, juolab kad toks tikslas turėjo regioninę-kolektyvinę dimensiją: praktiškai visos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, išsivadavusios iš sovietų priespaudos, pasirinko tą patį tikslą ir daugmaž vieningu frontu jo siekė", – teigia Č.Laurinavičius.

Šiandien, kaip pripažįsta istorikas, Lietuva labai suaktyvino politiką Rytų erdvėje: remia demokratinius procesus Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, stengiasi dalytis reformų patirtimi, advokatauja jaunoms demokratijoms euroatlantinėje erdvėje.

Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras (1990–1992, 1996–2000 m.) Algirdas Saudargas tvirtina, kad Lietuvos diplomatiniam korpusui sudėtingi darbai niekada nesibaigs. "Lietuvai skelbiant nepriklausomybę, pagrindinis uždavinys buvo tapti tarptautinės teisės subjektu, siekti pripažinimo ir rasti Lietuvai tvirtą vietą geopolitiniame pasaulio kontekste. Tai, žinoma, euroatlantinė integracija, šiandien jau pasiekta, todėl keliamas klausimas – kas toliau? Deja, pasaulis sparčiai keičiasi, ir ne į gerąją pusę, tad naujus uždavinius formuluoja pats gyvenimas. Šie nauji iššūkiai kitokie, bet mūsų diplomatinė tarnyba tikrai yra stiprus, tvirtas, jau patyręs ir neblogai veikiantis organizmas, kuris gali į tuos iššūkius atsakyti", – įsitikinęs A.Saudargas.

"Didžiausias mūsų tūkstantmetės diplomatijos laimėjimas – kad ir šiandien turime savo tautos namus, Lietuvos valstybę. Turime ir daugiau galimybių negu bet kada per visą savo istoriją šiuos namus išsaugoti", – apibendrino kadenciją baigiantis Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.

Paroda Užsienio reikalų ministerijoje veiks iki 2009 m. vasario 16 d. ir bus atvira lankytojams ketvirtadieniais nuo 14 iki 16 val. Būtina išankstinė registracija tel. 236 29 63 arba 236 29 95.

Aušra Radzevičiūtė