Naujienos

Antoni Radczenko: Prieš keletą metų buvo sakoma, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geriausi istorijoje, bet paskutiniu metu abejų valstybių santykiai smarkiai atšalo. Ar Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė tikrai žlugo? Kodėl taip įvyko? Kas Jūsų manymų dėl to kaltas? Kokios yra Jūsų manymu pagrindinis problemos bendraujant su partneriais Lenkijoje?

Egidijus Meilūnas: Pirmiausia kviesčiau visus nesivadovauti emocijomis ir nieko nedramatizuoti. Su Lenkija palaikome gerus kaimyninius ryšius, plėtojame abipusiai naudingą pragmatinį bendradarbiavimą. Tiesa yra ta, kad kartu pasiekėme strateginius tikslus, esame NATO ir ES nariai. Išsipildė pranašiški Jono Pauliaus II–ojo žodžiai: „Nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos“. Prisiminkime, kad dar prieš 20 metų dėl ne nuo mūsų priklausančių priežasčių išvis neturėjome galimybių bendradarbiauti. Taigi įvertinant tai, ką pasiekėme kartu per pastaruosius du dešimtmečius, galima tik konstatuoti, kad Lietuva ir Lenkija niekada neturėjo tokių gerų sąlygų bendradarbiauti.

Tai, kad kai kuriais klausimais turime šiek tiek skirtingas nuomones, yra visiškai natūralu. Galiu drąsiai teigti: didelių, sakykime, ekonominių ar tautinių mažumų problemų nėra, yra tik skirtingi kai kurių klausimų vertinimai.

Paskutiniojo gruodžio 5 d. Varšuvoje įvykusio Baltijos šalių ir Lenkijos premjerų susitikimo rezultatai rodo, kad mus vienija daug bendrų projektų infrastruktūros ir energetikos srityse bei supratimas, kad tik bendromis pastangomis galima tuos projektus įgyvendinti. Mus taip pat vienija atsakomybė už mūsų bendro Baltijos jūros regiono greitą ir sėkmingą plėtrą.

Vieną iš pagrindinių problemų tarp mūsų šalių yra tautinių mažumų padėtis. Kai kurie Lenkijos politikai kaltina Lietuva, kad ji diskriminuoja Lietuvos lenkus, kitą vertus Lietuvos politikai turi tam tikrų priekaištų Lenkijos valdžiai dėl lietuvių padėties. Ar Jūsų manymu šie kaltinimai (iš vienos ar kitos pusės) turi kokio nors pagrindo?

Jau ne kartą esame sakę, jog lyginant su kitomis šalimis, kur gyvena lenkų tautinė mažuma, Lietuvoje yra sudarytos vienos geriausių sąlygų lenkų švietimui. Tik Lietuvoje lenkų tautybės jaunuoliai gali įgyti pilną išsilavinimą gimtąja kalba – pradedant nuo darželio ir baigiant aukštąja mokykla. Vienas pavyzdys: už Lenkijos ribų gyvena apie 10 mln. lenkų ir veikia 170 lenkiškų mokyklų, neskaitant sekmadieninių. Lietuvoje gyvena apie 230 tūkst. lenkų ir veikia 100 mokyklų. Vilniuje yra pirmasis ir kol kas vienintelis Lenkijos aukštosios mokyklos – Bialystoko universiteto – filialas užsienyje. Galima būtų pateikti daugybę panašių pavyzdžių. Žinoma, tautinių mažumų atstovai kelia įvairius klausimus: Lietuvoje gyvenantys lenkai – vietovardžių rašymo gimtąja kalba, Lenkijos lietuviai – vadovėlių trūkumo ir kitus. Tačiau bendrai vertinant situacija yra gera.

Tie politikai, kurie sutirština spalvas, dramatizuoja, elgiasi tiesiog nesąžiningai. Esame katalikiškos tautos, tad verta prisiminti Šventojo Rašto žodžius apie tiesą, kuri mus išlaisvins. Mes manome, kad tik atviro ir sąžiningo dialogo būdu galime išspręsti įvairius klausimus, kurių yra abejose pusėse. Tačiau visiškai nesutinku su oponentais, kad tai vyksta dėl blogos vienos ar kitos vyriausybės valios. Pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie klausimai sprendžiami ilgiau, yra valstybės finansinės, ekonominės galimybės.

Kaip, kokiame formate, kokiais metodais turėtų būti sprendžiami Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių problemos? Ar Jūsų manymu tautinės mažumos tai yra tik atitinkamos valstybės vidinis reikalas?

Problemas reikia spręsti, bet tikrai ne organizuotomis žiniasklaidos kampanijomis ir neadekvačiais pareiškimais. Antra, reikia atsiminti, kad tai yra konkrečios valstybės ir jos piliečių klausimas. Kartais apima toks jausmas, kad kažkas norėtų pabūti tarpininku tarp valstybės institucijų ir tos valstybės piliečių, priklausančių tautinėms mažumoms. Tarpininkavimas tikrai nereikalingas, mes kalbamės su savo piliečiais tiesiogiai.

Na ir trečia, natūralu, kad kiekviena valstybė rūpinasi savo tautiečiais užsienyje, tą daro ir Lenkija, ir Lietuva, ir kitos valstybės. Tačiau mes manome, kad tas rūpestis turėtų pasireikšti konkrečia parama tautiniam ir kultūriniam identitetui ugdyti, bet ne spaudimu kitai valstybei.

Žinomas britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas neseniai pareiškė, kad tam kad butų išspręstas diplomatinis ginčas tarp Lietuvos ir Lenkijos reikėtų kviesti tarptautinius tarpininkus. Ar Jūs sutinkat su šia brito apžvalgininko pozicija?

Manau, kad apžvalgininkas paskubėjo su vertinimais, o dėl tarpininkavimo – su kaimynine Lenkija kalbėjomės, kalbamės ir, esu tikras, kad kalbėsimės tiesiogiai.

Kita vertus, šis pavyzdys puikiai atskleidžia, kokią žalą gali padaryti tendencingi vertinimai, klaidinanti informacija. Tai tik pakursto aistras, emocijas, po to kai kam pradeda atrodyti, kad situacija išties yra labai bloga, ir reikia daryti kažką ekstraordinaraus. Nepasakysiu nieko naujo, bet tarptautiniuose santykiuose labai svarbu abipusė pagarba, nuoseklumas ir kantrybė.

Šiuo metu yra vykdomi bendri projektai su Lenkijos Respublika (pvz., Via Baltica, Rail Baltica, energetini tilta)? Kokia yra šių projektų ateitis turint mintyje santykių atšalimą?

Kalbant apie atšalimą, galėčiau tik sutikti su tuo, kad vienu metu abiejose valstybėse staiga atšalo oras, bet ne santykiai. Visi jūsų minimi projektai yra reikalingi ne tik Lietuvai, ne tik Lenkijai, bet vienodai abiem valstybėms kartu ir visam mūsų regionui. Tikiu, kad jie bus sėkmingai įgyvendinti, tuo labiau, kad Europos Sąjunga juos laiko prioritetiniais ir skiria atitinkamą paramą. Gruodžio 5 dieną Varšuvoje įvykęs premjerų susitikimas dar kartą tai patvirtino.

Egidijus Meilūnas ( Gim. 1964 m.) – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras, buvęs Lietuvos ambasadorius  Lenkijoje. Baigė medicinos studijas Vilniaus universitete ir teisės studijas Varšuvos universitete.

Kalbėjo Antoni RADČENKO