Naujienos

Netrukus sukaks treji metai, kai Lietuva yra visateisė NATO narė. Dauguma mūsų prisimena JAV prezidento George'o W.Busho vizitą į Vilnių, kai Rotušės aikštėje buvo pasakyta istorinė frazė, kad nuo šiol kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps ir JAV priešu. Įstojimo euforija praėjo, prasidėjo kasdienybės rutina. Tad "Ekstra" įstojimo į NATO metinių proga pasiteiravo pačių Lietuvos kariškių, ar ir dabar Lietuva yra tik galingųjų NATO valstybių globotinė, ar jau gali ir pati pasiūlyti savo pagalbą. Juk būti amžinam prašytojui nėra jau taip malonu...

Bene žmoniškiausią ir labiausiai apčiuopiamą pagalbos misiją atliko Lietuvos kariuomenės vandenvalos padalinys. Kai Pakistaną 2005 m. rudenį sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, į nelaimės vietą buvo pasiųstos NATO pajėgos. Lietuvos kariai vyko kaip NATO greitojo reagavimo pajėgų sudėtinė dalis. Tai buvo pirmas kartas NATO istorijoje, kai aktyvuotos šios pajėgos.

Kaip "Ekstrai" sakė šios misijos dalyvis kapitonas Žilvinas Žiūkas, jei reikėtų įvertinti misijos sėkmingumą dešimtbale sistema, jis duotų visus 10 balų: "Su mums iškelta užduotimi susidorojome. Esu įsitikinęs, kad dabar, misijai pasibaigus, Pakistano Kašmyro provincijos gyventojai, kuriems mūsų kariai padėjo, tikrai žino, kas ta Lietuva. Atliekant misiją beveik nekilo jokių nesusipratimų su vietiniais gyventojais. Labai greitai radome bendrą kalbą su jais. Vietiniai mūsų nelaikė priešais dar ir dėl to, kad mūsų kariai (jų buvo 10, - aut.) Pakistane buvo neginkluoti, nedėvėjome jokių šalmų ar neperšaunamų liemenių. Beje, pamatę tokio karinio padalinio efektyvumą ir reikalingumą, kolegos iš Pakistano irgi tokio užsimanė. Ir jie labai norėjo, kad misija truktų ilgiau".

Tolimasis Afganistanas, jau kelis dešimtmečius kamuojamas pilietinio karo. Kas jau kas, o Lietuva dar nuo sovietinių laikų turi labai karčios patirties, ką reiškia kištis į Afganistano reikalus. Todėl kalbėdamiesi su pulkininku Vilmu Šatu, vadovavusiu vienai Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės misijai, paklausėme tiesiai šviesiai: ar labai kas pasikeistų Goro provincijoje, jei ten nebūtų Lietuvos karių?

"Taip, pasikeistų, ir ne į gerąją pusę - nedvejodamas atsakė V.Šatas. - Kol provincijoje kaip NATO pajėgų sudėtinė dalis dislokuoti Lietuvos kariai, joje beveik nekyla konfliktų tarp genčių, pavyksta išvengti kraujo liejimo. Be to, tokia NATO misija labai naudinga ir centrinei Afganistano vyriausybei - užkertamas kelias įsiplieksti nesantaikai tarp genčių. Matyt, neatskleisčiau didelės paslapties, jei pasakyčiau, kad vietinės gentys Goro provincijoje į Lietuvos karius žiūri taip pat labai įvairiai - tadžikai ir chazarai mūsų atžvilgiu nusiteikę labai palankiai, puštūnai - kiek įtariau. Pabuvus misijoje Afganistane, man, kaip kariškiui, nekyla abejonių, kad tokios operacijos duoda naudos ne tik Afganistanui, bet ir Lietuvai. Pirmiausia kertame blogio šaknis jau pačioje pradžioje, mūsų kariai įgauna neįkainojamos patirties, kaip elgtis realaus pavojaus sąlygomis, kaip bendrauti su kolegomis iš kitų NATO šalių. Be to, Afganistane įgyta patirtis labai praverčia ir čia, Lietuvoje, mokant jaunus karius".

Lyginant su Afganistanu, Iraku ar Pakistanu, Lietuvos karių misija Kosovo pajėgose (KFOR) buvusios Jugoslavijos Kosovo autonomijoje gali atrodyti paprastesnė - vis dėlto Europa. Tad "Ekstra" ir paklausė KFOR 13-ojo būrio vado kapitono Vido Ilgaudo: ką mes tame Kosove pamiršome?

"Atsakysiu ne savo, o vieno vietinio gyventojo žodžiais, - atsakė kapitonas V.Ilgaudas. - "Ačiū dievui, kad jūs esate čia. Dabar mes pagaliau galime jaustis saugūs". Ir tai ne vien gražūs žodžiai. Nors mūsų būriui daugiausia tekdavo patruliuoti albanų gyvenamose vietovėse, tačiau tiek su jais, tiek su serbų mažuma mums, Lietuvos kariams, nekildavo jokių konfliktų. Vietiniai mums jautė pagarbą ir pasitikėjimą. Kodėl? Manyčiau, kad svarbiausia priežastis ta, kad tiek mums, tiek kitiems KFOR kariams pavyko išlaikyti griežtą neutralumą. O po kiek laiko jie jau pažindavo ir mūsų automobilius, ir mūsų skiriamuosius ženklus. O Lietuvos misija Kosove - tai pirmiausia mūsų indėlis į saugią tiek mūsų, tiek visos Europos ateitį.

Geriausias to pavyzdys - atvykus į Kosovą po trijų mėnesių parengiamųjų pratybų Lietuvoje, būrio kariams jau nereikėdavo aiškinti, ko čia atvykome. Visi viską puikiai suprato".

Lietuvos karių misijos užsienyje daugumai Lietuvos gyventojų - kažkas tolima ir egzotiška, o NATO Aviacijos bazė Šiaulių aerodrome, kur bazuojasi NATO oro policijos pajėgos, - ranka pasiekiama. Tad "Ekstra" ir pasiteiravo Karinių oro pajėgų aviacijos bazės viršininko pulkininko leitenanto Audronio Navicko, ką Lietuva gauna ir ką duoda NATO turėdama šią bazę.

"Pirmiausia - NATO investicijas, - sakė A.Navickas. - Ir šios investicijos naudingos ne tik Šiaulių regionui, bet ir pačiai NATO. Antra - saugumas. Tai NATO oro policijos misija taikos metu, kai priešišką lėktuvą numušti ar nutupdyti - kraštutinis atvejis. Juk šiuolaikiniai karai per dieną nekyla, tad realaus pavojaus akivaizdoje į Šiaulius būtų permestas reikiamas lėktuvų skaičius. Nereikėtų užmiršti ir to fakto, kad Šiaulių oro uostą prižiūri kariškiai, jis veikia 24 valandas per parą, tad Šiauliuose atsiveria puikios infrastruktūros ir verslo plėtros galimybės. Ne kiekvienas didmiestis gali pasigirti tokiu oro uostu. Be to, NATO kariškiai Šiauliuose atlieka ir švietėjišką, taip pat labdaringą veiklą. Jau tapo tradicija, kad kiekvienos šalies oro policijos misija paremia vaikų namus. Vien praėjusiais metais aviacijos bazėje apsilankė 150 moksleivių ekskursijų iš visos Lietuvos. Šio teigiamo poveikio jokiais pinigais neišmatuosi".

Skaitytojui spręsti: ar Lietuva, tapusi NATO nare, daugiau gauna, ar duoda. Tačiau faktas lieka faktu - mes tikrai nesame išmaldos prašytojai, o jau galime ir pasiūlyti savo paslaugas. Kad ir kaip pompastiškai skambėtų, Lietuva irgi garantuoja kaimynų saugumą.

Darius PLUNGĖ