Naujienos

1941 metų birželio 22 dieną, ankstyvą sekmadienio rytą, Kauną pažadino keli sprogimai. Nuo aerodromo pusės virto juodi dūmai – panašu, kad ten nukrito bombos. Per radiją netrukus pranešta, kad artinasi vokiečių kariuomenė, o rusai traukiasi.

Taip Kaunas pajuto prasidėjusį karą. Tą rytą ne vienuose Kauno žydų namuose karštligiškai buvo svarstoma: likti ar trauktis? Didelėje vieningoje Garzonų ir Štromų šeimoje tąryt sušauktas giminės pasitarimas.

„Ar bandyti bėgti palikus visą turtą? Ilgai ginčijęsi nutarėme pasilikti. Prieštaravo tik mano patėvis, Samuelis Garzonas. Nors ir nekęsdamas komunizmo, jis teigė, kad naciai kelia didesnį pavojų, nei rusai, ir kad jis verčiau bandytų laimę pas Stalino valdomus klasinius žudikus, nei pas Hitlerio vadovaujamus rasinius žudikus. Vyresni Garzonų šeimos nariai, išgyvenę vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais, jį perkalbėjo. Jie teigė, esą vokiečių kultūra ir civilizacija pernelyg senos ir tvirtos, kad per aštuonerius metus jas būtų galėjęs sunaikinti Hitleris. Iš keturiolikos Garzonų  šeimos narių, susirinkusių tą 1941 metų birželio 22 dienos rytą, per karą likau gyvas vienintelis“, – taip giminės „tarybą“ senelių namuose Smalininkų gatvėje prisimena dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Valdemaras Ginsburgas, kurio knyga „…ir Kaunas verkė“ neseniai išleista ir lietuviškai. Vilniuje gyvenanti V. Ginsburgo pusseserė, teatrologė Irena Veisaitė (jų mamos – seserys) papildo, kad išliko tik jaunoji Štromų karta: Valdemaras, ji dar ir mamos brolio Jurgio vaikai – Margarita bei Aleksandras. Pastarųjų trijų gyvybę išgelbėjo lietuviai, slėpę juos po pabėgimo iš Kauno geto.

Geriau nei Maroke

Bet prieš birželio 22-osios rytą, žymėjusį šios šeimos kančių pradžią, buvo daugybė laimingų metų Lietuvoje, šalia lietuvių. „Kai atvykau į Lietuvą, man tebuvo šešeri, bet dar prisimenu kai kuriuos pirmuosius įspūdžius. Man patiko ramios ir saugios Kauno gatvės, kurios taip skyrėsi nuo Marselio klegesio, bet didžiausią įspūdį paliko konka“, – pasakoja V. Ginsburgas, po tėvų skyrybų su mama grįžęs gyventi į laikinąją Lietuvos sostinę pas Štromus, jos tėvus.

V. Ginsburgas šiltai prisimena savo gimnazijos mokytojus lietuvius Salomėją Nėrį („jai pavyko palaikyti šiltus santykius, bet ir gerai išmokyti mus savo dalyko“), Vandą Daugirdaitę-Sruogienę („pamokų metu ji nepraleisdavo progos parodyti savo antipatijos totalitarinėms sistemoms ir meilės demokratijai“), Juozą Banaitį („jis iš visų buvo žaviausias ir maloniausias – apstulbome vėliau sužinoję, kad buvo paskirtas Lietuvos sovietų socialistinės respublikos kultūros ministru), visam gyvenimui atmintin įstrigusią Kauno operą, vasaros atostogas nuomojamame vasarnamyje Kulautuvoje, pavasario ledonešio Nemune vaizdus.

Gyvas ir margas

V. Ginsburgo knygoje nėra žydų Kauno ir lietuvių Kauno. Yra tik vienas gyvas ir margas tarpukario Kaunas: miestas, kuriame persipynusios skirtingos kultūros, o visi aplinkui kalba dviem ir daugiau kalbų. „Be žydų, čia gyveno ir nuolatinės lenkų, rusų ir vokiečių mažumos, norėjusios išsaugoti savo kultūrinį identitetą, – rašo V. Ginsburgas. – Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio šios mažumos gyveno greta vienos kitų, laisvai bendravo tarpusavyje ir su gyventojų dauguma.“

Autorius kuklinasi teigdamas, jog vos sėdęs rašyti knygos suprato, kad jo ambicijos viršija talentą – taikliai parinktos detalės atskleidžia, kad atmosfera Kaune, artėjant karui, pasikeitė. V. Ginsburgas, tuomet Kauno universitete studijavęs architektūrą, pastebi: „Prieš žydus nukreipta agitacija dar niekada nebuvo tokia pagiežinga.“ Ir tuoj pat šias permainas paaiškina iš istorinės perspektyvos: „Už Vokietijos ribų kaip užkrečiama liga plito nacių kurstomas rasinis antisemitizmas, prisidėdamas prie įprasto religinio ir ekonominio antisemitizmo.“

Paveldėta meilė žmonėms

Vis tamsėjantį demokratijos dangų virš Kauno V. Ginsburgas savo knygoje aprašo be pykčio ir nuoskaudos, stengdamasis suprasti lietuvius, tuomet apimtus „lietuvinimo“ ir „tautėjimo“ nuotaikų, be to, istorinių aplinkybių įtrauktus į užburtą ratą – visoje Europoje išryškėjusį konfliktą tarp dviejų dominuojančių ideologijų – fašizmo ir komunizmo.

Iš kur ši begalinė knygos autoriaus tolerancija, kurios nė kiek nesumažino patirtos kančios per karą? V. Ginsburgo pusseserė I. Veisaitė įsitikinusi, kad tai ateina iš jų senelio Chielio Štromo, Babtų pienininko. „Jis buvo svajotojas („biznį“ savo rankose laikė senelė), labai humaniškas, uoliai saugojęs gerus žydų ir lietuvių santykius. Turbūt iš jo mes paveldėjome meilę žmonėms“, – svarsto I. Veisaitė. Jos žodžiai ir darbai liudija, kad ji toliau neša savo senelio iškeltą ištikimybės žmogiškumui vėliavą.

I. Veisaitė pastebi, kad ir mamos brolis, Štromas, buvo „didelis litvomanas“, iš pagarbos Lietuvai vietoj Hirscho-Georgo tapęs Jurgiu. Baigęs studijas Belgijoje  ir I pasaulinio karo metais pradėjęs dirbti administracinį darbą Prancūzijoje gavo siūlymą ten likti, tačiau grįžo į Kauną. Savo vaikus – Margaritą ir Aleksandrą, būsimąjį politologą ir profesorių – leido į lietuviškas mokyklas. Tik apsikrikštyti nesutiko, nors tai būtų jam išsaugoję tarnybą tarpukario Lietuvos finansų ministerijoje.

Lietuviškai puikiai nuo vaikystės kalbėjo ir I. Veisaitė. „Tai man vėliau išgelbėjo gyvybę – slapstantis pabėgus iš geto lengviau buvo neatkreipti dėmesio“, – pastebi. Pokalbis pasisuka prie juodžiausio jos ir pusbrolio gyvenimo puslapio.

Per plauką nuo mirties

1941 metų liepos pradžioje (pirmieji kruvini pogromai jau buvo praūžę) Kauno žydams uždrausta rodytis viešose vietose, naudotis viešuoju transportu, vaikščioti šaligatviais, pardavinėti turtą, turėti radijo imtuvą. Be to, vokiečiai pareikalavo, kad žydai visada dėvėtų geltoną Dovydo žvaigždę ir visi kraustytųsi į vieną vietą – Vilijampolės getą. Gestapo vyresnybė, pasikvietusi žydų atstovus, aiškino, esą lietuviai įniršę dėl to, kad valdant sovietams žydai bolševikai persekiojo gyventojus, tad gete jiems bus saugiau.

1941 metų rugpjūčio 15 dieną Vilijampolėje baigta išvedžioti spygliuota viela, pastatyta sargyba ir uždaryti vartai – teritorijoje, kurioje lig tol gyveno apie 10 tūkstančių žmonių, susigrūdo per 30 tūkstančių. „Buvome įvilioti į spąstus, įkalinti, atsidūrėme gestapo pakalikų valioje. Tačiau tuo metu rūpestį kėlė žiaurios sąlygos, chaosas, gyventojų perteklius ir alkis. Stengėmės išgyventi ir neturėjome kada galvoti apie prarastus namus ir daiktus“, – to meto nuotaikas knygoje aprašo V. Ginsburgas. Į getą jis pateko būdamas devyniolikos, I. Veisaitė – trylikos. Geto žydai  tikėjo, kad naciams Kauno žydų reikia kaip darbo jėgos, todėl pavyks išgyventi.

Po trijų dienų prasidėjo pirmoji „akcija“ – pareikalauta išsirinkti 500 išsilavinusių žydų, kurie būsią įdarbinti miesto rotušėje rūšiuoti dokumentus. Esą jie dirbs po stogu ir tris kartus per dieną gaus maisto. „Mudu su bendraklasiu Dovydu nusprendėme prisidėti prie savanorių grupės, bet aš pavėlavau ir eilėje buvau 539-tas. Paėmė tik 534 vyrus, taip pat ir Dovydą. Daugiau jų niekas nematė“, – rašo V. Ginsburgas. Pirmasis pralietas geto žydų kraujas į istoriją įėjo „inteligentų akcijos“ pavadinimu.

Pasaulis aklas ir kurčias

Nuolatinės kratos, alinantys darbai aerodrome, dar trys „akcijos“ – taip atėjo 1941-ųjų spalio pabaiga. „Tik ketvirtoji, vadinamoji „didžioji akcija“, spalio 28 dieną, kai į IX fortą buvo išvesta ir sušaudyta apie 10 tūkstančių žydų, mus taip sukrėtė, kad ėmėme suvokti, kur glūdi baisios mūsų padėties šaknys. Teko pripažinti, kad nacių pažadai buvo beverčiai, kad mūsų „civilizuoti ir kultūringi gynėjai“ vokiečiai nevaldomą baltaraiščių terorą pavertė sisteminga naikinimo programa“, – prisimena V. Ginsburgas.

Rodos, vilties nebeturėjo likti. „Ji neužgeso. Atrodė, kad reikia ištverti tam, kad pasauliui praneštume apie tai, kas čia vyksta, atrodė, kad pasaulis nieko nežino, todėl nieko nesiima“, – sako I. Veisaitė.

O tuo metu, pasauliui vis dar tylint, 1942 metų sausį, Berlyno „Wannsee“ rajone įvyko slapta nacių vadų konferencija, kurios metu nuspręstas žydų likimas. Kad ir kokia nepakeičiama žydų darbo jėga, nutarta nepagailėti nei lėšų, nei pastangų efektyvesniems būdams išžudyti 8 milijonus vokiečiams pavaldžių žydų sukurti. Ir kuo skubiau, nes Rytų Europoje naudojamas masinių sušaudymų metodas esąs per lėtas ir per primityvus.

Išgelbėti bent vaikus

Pirmasis didelis vokiečių pralaimėjimas prie Stalingrado 1943 metų žiemą Kauno žydams buvo mažas vilties spindulėlis, deja, pavasarį nustelbtas žinių apie dujų kameras Lenkijoje. „Tai išgirdę netekome vilties, kad mūsų gali pasigailėti dėl didžiulio darbo jėgos trūkumo“, – pamena V. Ginsburgas. Kauno geto gyventojai pasiryžo bet kokia kaina išgelbėti bent savo vaikus. „Getą paliko mano pusseserė Irena, tetos Sonios duktė, pusseserė Margarita bei pusbrolis Alikas, dėdės Jurgio Štromo vaikai. Jie išgyveno karą dėl lietuvių, su atsidavimu juos slėpusių, prižiūrėjusių ir nepabūgusių, kad gali būti užklupti ir tuoj pat nužudyti“, – savo knygoje rašo V. Ginsburgas.

I. Veisaitė taip prisimena savo mirtinai pavojingą kelionę į laisvę: „Gavau tėvų draugų Strimaičių raštelį, raginantį gelbėtis. Sunku buvo apsispręsti: gaila palikti senelį, pusbrolį, draugus. Vis dėlto mane įkalbėjo.“ Vakare paauglė turėjo slapta išsmukti iš į darbą vedamos kolonos gretų ir nusiplėšti iš anksto atlaisvintą Dovydo žvaigždę. „Reikėjo iš kolonos išeiti ramiai, neatkreipiant dėmesio. Ir dabar prisimenu jausmą, kad į nugarą bet kada gali įsmigti kulka“, – baisi to vakaro įtampa I. Veisaitės atmintin įsirėžė visam laikui.

Kaip ji jaučiasi dešimtis kartų viešai tai prisimindama? „Aš pasakoju tarsi apsiginklavusi šarvais, nes antrąkart viską išgyventi būtų neįmanoma“, – tiesiai atsako moteris, ištrūkusi iš mirties nagų. Jos pusbrolio kelias į gyvenimą vedė per Dachau koncentracijos stovyklą.