Naujienos

Viešėdama Lietuvoje Nyderlandų karalienė Beatrix pagerbė japonų diplomato Chiune Sugiharos atminimą – apsilankė šio pasaulio teisuolio name Kaune, kur Sugihara rezidavo 1939–1940 m. Japonų diplomato atminimo įamžinimu mūsų šalyje rūpinasi "Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę". Skirtingų šalių istorikai sutaria, kad Japonijos konsulo Chiune Sugiharos veikla Kaune Antrojo pasaulinio karo pradžioje – viena kilniausių, tačiau turbūt labiausiai nežinomų istorijų, susijusių su žydų genocidu. Viskas prasidėjo 1939 m., kai Vokietija okupavo Lenkiją ir tūkstančiai žydų pabėgėlių atsidūrė Kaune prie Japonijos konsulato durų, prašydami tranzitinių vizų bei kelionės dokumentų.

Tuo metu kartu su nacistine Vokietija ir fašistine Italija sudaręs ašį, oficialusis Tokijas žydų klausimu laikėsi neutralumo politikos: Sugihara keletą kartų kreipėsi į savo šalies Užsienio reikalų ministeriją, teiraudamasis, kaip elgtis, kokių instrukcijų laikytis, bet kievienąsyk gaudavo atsakymą, kad visi be išimties norintieji gauti Japonijos vizą privalo turėti trečiosios valstybės vizą ir, svarbiausia, pinigų pragyventi.

Vizos į gyvenimą

1940 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais Sugihara kartu su žmona Yukiko konsulate Kaune, nepaklusdamas savo valstybės politikai, savo iniciatyva pradėjo išdavinėti vizas ir, per dieną dirbdamas iki 18 valandų, įvairiais duomenimis, išdavė "gyvenimo vizas" maždaug dešimčiai tūkstančių Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų. 1940 m. rugsėjo 4 d. Japonijos konsulatas Kaune buvo uždarytas. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis, prieš išvažiuodamas į Vokietiją, Sugihara pildė vizas netgi traukinyje Kaunas–Berlynas, jas pasirašydavo ir mesdavo besibūriuojantiems žydams pro traukinio langą.

Maža to, dar dirbdamas Kaune Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu. Nors už tai pabėgėliams ir teko sumokėti penkiagubai, tačiau atsirado vilties iš Vladivostoko patekti į Kobę, kur jau glaudėsi Rusijos žydų bendruomenė. Kai kurie pabėgėliai per Japoniją sėkmingai pasiekė JAV ar Palestiną.

1947 m. Sugihara, jau būdamas Japonijoje, atsistatydino iš pareigų ir išėjo į pensiją. Po daugelio metų jo artimieji prasitarė, kad tuomet diplomatui buvo pasiūlyta taip pasielgti dėl "incidento Kaune". 1985 m. jau sunkiai sergančio Sugiharos galbūt paskutiniame interviu buvo paklausta apie jo poelgio priežastis, ir jis atsakė: "Jūs norite sužinoti mano motyvus? Gerai. Kiekvienas, kuris susiduria veidas į veidą ir savo akimis mato pabėgėlius, ašaras jų akyse, jei negali padėti, tai bent tikrai užjaus. Dauguma jų buvo senukai ir moterys. Jie buvo taip praradę viltį, kad ryždavosi bučiuoti mano batus – tokių scenų mačiau savo akimis".

Vis dėlto kodėl jis rizikavo savo karjera, kad gelbėtų svetimus žmones? Sugihara pacitavo seną samurajų posakį: net medžiotojas negali pražudyti paukščio, kuris skrenda pas jį ieškodamas prieglobsčio…

1984-aisiais, likus porai metų iki mirties, "Yad Vashem" organizacija Chiune Sugiharai suteikė Pasaulio teisuolio vardą, kuriuo pagerbiami per holokaustą žydus gelbėję žmonės. 1992 m. šio diplomato nuopelnus pripažino ir Japonijos vyriausybė – Sugiharos gimtajame Jaotsu mieste atidengtas jam skirtas memorialas. Japonų konsulo atminimas buvo pagerbtas ir 2000 m. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke atidarytoje parodoje "Visas for Life".

Verta paminėti, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaune garbingu elgesiu pasižymėjo ir Nyderlandų garbės konsulas Janas Zwartendijku, kuris taip pat išdavinėjo vizas žydams – daugiausia padėdamas jiems išvykti į Nyderlandų kolonijas Centrinėje Amerikoje.

Kilni misija – privačiose rankose

Viešoji įstaiga "Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę" buvo įkurta 1999 m. Lietuvos ir Belgijos intelektualų bei verslininkų pastangomis. Vienas šios idėjos autorių, fondo valdybos pirmininkas profesorius Egidijus Aleksandravičius tikina, jog tokia iniciatyva – visame pasaulyje populiari tradicija ir nėra nieko netikėto, kad privatūs asmenys kuria fondus ir puoselėja vertybes.

"Prieš keliolika metų trys entuziastai ir keistuoliai – žurnalistas, o dabar verslininkas iš Antverpeno Freddi Opsomeris, dabartinis Seimo narys Ramūnas Garbaravičius ir aš kalbėjome apie Sugiharos atminimo įamžinimą, apie tai, kad šia kryptimi valdžia nieko nedaro. Nusprendėme, kad reikia imtis iniciatyvos patiems ir daryti tai, ką darytų laisvi piliečiai kur nors Vakaruose: įkurti fondą, bandyti pritraukti lėšų, išsaugoti Sugiharos namą ir padaryti jį Kauno memorialine vieta, kuri sietų muziejinę, akademinę – tiriamąją, edukacinę bei pilietinę funkcijas", – pasakoja E.Aleksandravičius.

Tuomet tai atrodė tikra fantazija, tačiau pamažu ji virto tikrove: fondas buvo įregistruotas, pradėta ieškoti galimybių įsigyti namą, kuriame rezidavo Sugihara. E.Aleksandravičius prisimena, kad idėją dėl namo išsaugojimo ir memorialo įkūrimo suprato bei palaikė tuometiniai pastato savininkai – tarpukario švietimo ministro Juozo Tonkūno palikuonys, tačiau vien gerų norų ir entuziazmo, deja, neužteko. Pašnekovas neslepia, jog iš pradžių tikėjo, kad pavyks Sugiharos atminimo įamžinimo idėją išpopuliarinti visame pasaulyje, pritraukti rėmėjų, sukaupti reikalingų lėšų, bet vilčių vis mažėjo. "Štai taip pagrindiniu mecenatu tapo Ramūnas Garbaravičius – jis nupirko Sugiharos namą ir leido fondui juo naudotis", – neslepia E.Aleksandravičius.

Vienas fondo įkūrėjų R.Garbaravičius tikina, kad padėtis dėl Sugiharos namo susiklostė gana sudėtinga. "Tada buvo taip: arba mes nuperkame tą pastatą, arba jis bus parduotas kam nors kitam, renovuotas ir paverstas paprasčiausiu gyvenamuoju namu. Ir ne todėl, kad tuometiniai savininkai nesuprato mūsų sumanymo, o tiesiog dėl tragiškai susiklosčiusių aplinkybių jų šeimoje", – prisimena R.Garbaravičius.

E.Aleksandravičius priduria, kad po to buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis – sutarta su Vytauto Didžiojo universitetu dėl Japonistikos studijų centro įkūrimo Sugiharos name, be to, po tuo pačiu stogu buvo priimtas ir anuomet veikęs Genocido aukų gelbėjimo tyrimų centras.

"Šis fondas yra skirtas kaupti lėšoms ir telkti pajėgoms, remti veikloms, kurios prisidėtų prie Sugiharos atminimo išsaugojimo Kaune, bendrai populiarintų tolerancijos ir silpnųjų bei į mirtiną pavojų patekusių žmonių gelbėjimo vertybes. Taip pat mes siekiame stiprinti Lietuvos ir Japonijos kultūrinius tiltus. Tad taip jau susiklostė, kad pagrindinis fondo partneris ir rėmėjas yra Japonijos vyriausybė. Už jų skirtus pinigus mums pavyko labai atnaujinti ir modernizuoti muziejaus ekspoziciją", – pasakoja fondo valdybos pirmininkas E.Aleksandravičius.

Artimiausiu metu planuojama imtis Sugiharos namo išorės bei aplinkos tvarkymo darbų, ketinama šalia įkurdinti japonišką susitaikymo sodelį, kuriame galbūt kas nors atlikinės arbatos gėrimo ritualus, skaitys poeziją ir bandys bent šiek tiek harmonizuoti ganėtinai pagiežos perpildytą Lietuvos viešąjį gyvenimą.

Tolerancijos skatinimas

"Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę" jau keletą metų sausio pabaigoje skelbia Tolerancijos žmogų, kuris savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stoja prieš ksenofobiją, antisemitizmą, kitaminčių, kitatikių ar kitataučių persekiojimą, pasisako prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame, visuomeniniame gyvenime.

E.Aleksandravičius prisimena, jog viskas prasidėjo tada, kai Kauno meru buvo išrinktas Vytautas Šustauskas. "Gėdos bei nepasitenkinimo jausmas diktavo, jog būtina pasipriešinti jo nusišnekėjimams, kad jei žydai nebūtų išžudyti, tai jis, ko gero, Laisvės alėjoje šiandien jiems valytų batus. Po šio pasisakymo atvirą laišką parašė Medininkų tragedijos liudininkas Tomas Šernas, pareikšdamas, kad jis būtų linkęs batus valyti net Šustauskui, jei tai išgelbėtų bent vieną vaiką. Tuomet mums ir kilo idėja Sugiharos atminimo vardan, prisimenant tuos, kurie gelbėjo nekaltus žmones, skelbti Tolerancijos žmogų. Pirmuoju ir tapo T.Šernas", – pasakoja E.Aleksandravičius.

Pasak R.Garbaravičiaus, Tolerancijos žmogaus nominacija primena vertybinio pasirinkimo reikšmę – elgtis kilniai, nebūti abejingam, nelikti nuošaly, kai žeminami ir skriaudžiami kitatikiai ar kitaminčiai.

"Tai ypač aktualu šiandien, kai aktyvėja skustagalvių veikla, kai mušami juodaodžiai, kitataučiai ar demonstruojama atvira panieka kitaminčiams. Sugebėjimas pasirinkti tarp "patogu" ir "teisinga" yra amžina dilema. Ne veltui Sugihara sakė: galbūt aš nuvyliau savo vyriausybę, bet nenuvyliau Dievo…" – įsitikinęs R.Garbaravičius.

Gal Nyderlandų karalienės apsilankymas Sugiharos namuose padės ir mūsų valdžiai "atrasti" jo žygdarbį. Juk jei mokiniams organizuojamos ekskursijos, kad jie pajustų, ką reiškia pasirinkimas ir aukščiausia atsakomybė prieš Žmogų ir Dievą, gal reikėtų surengti ekskursijas ir Seimo bei Vyriausybės nariams...

Aušra Radzevičiūtė