Naujienos

Kai maždaug 1923 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete paskaitas skaitė lietuvių literatūrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis, nutiko istorija, kurią vėliau skirtingai perpasakojo įvairūs autoriai.

Štai taip tą istoriją perteikė žurnalistas ir kraštotyrininkas Leopoldas Rozga: „J. Jablonskį piktino, kad iš bene 70 studentų būrio tik keturi drįsta eiti prie lentos rašyti ir kirčiuoti sunkesnių žodžių. Tačiau kartą iš paskutinio suolo pakilęs nežinomas juodbruvys smulkutis studenčiokas ne tik dvi lentas prirašęs J. Jablonskio diktuojamų žodžių, bet ir teisingai juos visus sukirčiavęs.

Kai trečią ir ketvirtą paskaitą situacija pasikartojo, J. Jablonskis atsiprašęs ir mandagiai pasiteiravęs, kokios studentas tautybės. Išgirdęs, kad studentas žydas, dėstytojas ėmęs gėdinti auditoriją, esą jeigu nelietuvis gali taip gražiai lietuviškai mokėti, kodėl iš visos auditorijos tik keturi lietuviai drįsta atsakinėti? Paskui J. Jablonskis pasikvietęs studentą savo sekretoriumi.“

Tas studentas buvo ne kas kitas, o Chackelis Lemchenas, lietuvių kalbos žinovas ir tyrinėtojas, žodynų rengėjas, daug nuveikęs, kad žydų ir lietuvių kultūros suartėtų, atrastų viena kitą. J. Jablonskio rekomenduotas, tuomet dar studentas Ch. Lemchenas buvo pasiųstas dirbti lietuvių kalbos mokytoju į Ukmergę, vėliau mokytojavo Kauno ir Šiaulių žydų gimnazijose. Beje, Ch. Lemchenas buvo vienas entuziastų, parengusių pirmą Žydų literatūros antologiją lietuvių kalba, pats jai išvertė Šolomo Aleichemo kūrinių.

Istoriją apie J. Jablonskį ir Ch. Lemcheną prisiminiau todėl, kad ji puikiai iliustruoja vieną unikalų žydų tradicijos bruožą – nenuilstamą poreikį mokytis ir mokyti. Žydai – amžinų mokytojų ir amžinų mokinių tauta. Tai išplaukia iš su žydų tradicija suaugusio judaizmo, kuris mokymuisi suteikė religinį statusą. Ir tai buvo ne abstraktus idealas, o realius padarinius turinti aplinkybė. Talmude galima rasti pasakojimą, kuriame svarstoma, ar ir kaip būtų galima suteikti juridinę reikšmę žmogaus, kuris nemoka netgi pasirašyti, liudijimui. Išvada padaroma paprasta: neraštingas žmogus yra auklėtas tikrai nežydiškoje aplinkoje, todėl jo priklausomybė bendruomenei gali būti kvestionuojama su visais iš to kylančiais padariniais.

Mokytis ir mokyti

Vadinasi, žydų tradicija teigia, kad išsilavinimas nėra vien asmeninis dalykas, jis yra sėkmingos integracijos sąlyga. Žinoma, žydų bendruomenė, kaip ir bet kuri kita, negali išvengti nemokšiškumo, abejingumo ar buitinės siauraprotystės. Tačiau žydiško mentaliteto šerdį ilgus šimtmečius sudarė didžiulė pagarba išminčiai ir išminčiams, o siekis mokytis, galima sakyti, tapo nacionalinio charakterio bruožu. Lenkiška šmaikštybė, esą „į kančių sąrašą, kurį patyrė mūsų tauta, derėtų įtraukti ir privalomą mokyklinį skaitymą“, negalėtų pretenduoti į žydišką humorą, kuris visuomet itin pagarbiai žvelgė į išsilavinimą. Ta pagarba įrėžta ir kalboje, kuria užrašytas žydų šventraštis – hebrajų kalboje žodžiai tėvas, gimdytojas (chorech) ir mokytojas (morech) turi tą pačią šaknį. Šiuo atžvilgiu mokytojas nėra vien asmuo, turintis formalų statusą, mokyklos bendruomenėje jis atlieka panašų vaidmenį kaip ir tėvai šeimoje.

Todėl visai nenuostabu, kad Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius Miša Jakobas yra sąmoningai išsikėlęs tikslą, kad moksleiviai mokykloje turi jaustis kaip namie. Netgi patogiau nei namie. Tik tuomet, anot M. Jakobo, galima tikėtis efektyvaus mokymo ir ugdymo proceso. Tiesa, žengiant šiuo keliu, ne viskas paprasta. „Mano tiesioginis darbas yra mokyti vaikus, – sako M. Jakobas. – Tam reikia ne tik specialių žinių, bet ir sveikatos, energijos, kantrybės. Tačiau, tiesą sakant, su vaikais dirbti ir bendrauti lengviau nei su suaugusiaisiais. Šiandien tėvai gerokai nutolę nuo savo vaikų, mažai nutuokia apie jų problemas. Jie akivaizdžiai per mažai bendrauja su savo atžalomis. Todėl mūsų – mokytojų – darbas yra auklėti ne tik vaikus, bet ir tėvus, juos mokyti. O tam reikia dar daugiau sveikatos ir kantrybės.“

Išties, tėvai ir apskritai suaugusieji reikalauja ne mažesnio, bet neretai net didesnio dėmesio nei vaikai. Ir tas dėmesio reikalavimas kartais gana komplikuotas. Tai darsyk tapo akivaizdu, kai kilo aistros dėl naujos Švietimo įstatymo pataisos. Pagal ją jau nuo kitų mokslo metų pradžios tautinių mažumų mokyklose valstybinei lietuvių kalbai mokyti bus skirta ne mažiau laiko nei gimtajai kalbai.

Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius M. Jakobas, pats puikiai, su lengvu žemaitišku akcentu kalbantis lietuviškai, įsitikinęs, kad, siejant ateitį su Lietuva, privalu gerai mokėti valstybinę kalbą. Tiesa, mokyklai žengiant pirmuosius žingsnius, kai kurie tėvai pageidavo, kad mokomoji kalba būtų rusų ar anglų. Tačiau valstybinės žydų mokyklos direktorius ryžtingai ir nuosekliai laikėsi savo pozicijos. Dabar Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos moksleiviai mokosi keturių kalbų: lietuvių, hebrajų, rusų ir anglų, o visi dalykai dėstomi lietuvių kalba. Todėl pirmajai iš tautinių mažumų mokyklų, priėmusių sprendimą, kad vaikai turi mokytis lietuviškai, nekyla jokių problemų dėl valstybinių egzaminų. Kartu nekyla problemų ir dėl galimybių integruotis į Lietuvos gyvenimą.

Ir tai natūralu, nes jau du dešimtmečius žydų mokyklai vadovaujantis M. Jakobas, pats, beje, kažkada baigęs lietuvišką vidurinę mokyklą Telšiuose, atstovauja tradicijai, kurios kontekste sunku pozityviai įvertinti abejingumą žinioms ar karingą atsisakymą ko nors išmokti. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius, be abejonės, buvo žymiausias tradicinės žydų kultūros centras. Vilniaus žydų šviesuomenė buvo veikiama įvairių kultūrinių, ideologinių įtakų, tačiau ir religinėse, ir pasaulietinėse žydų mokyklose buvo dėstoma lenkų kalba bei kultūra. Tarpukario Lietuvos žydų mokyklose greta hebrajų buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Ir tai buvo ne kažin kokia direktyva „iš viršaus“, o natūralus siekis išplėsti horizontus ir sėkmingiau integruotis. Tokią nuostatą diktavo tūkstantmetė žydų švietimo tradicija, kuriai buvo svetimas principas „nežinau ir žinoti nenoriu“.

Nenoras sužinoti ką nors naujo, abejingumas žinioms ir mokymuisi – vienas didžiausių priešų nedidelei tautai, tokiai kaip žydai ar lietuviai. Paauglių žargono žodį dzin gal ir galima išversti į šiuolaikinę hebrajų kalbą, tačiau anapus to žodžio esantis turinys, prasmė, emocinė nuostata būtų absoliutus svetimkūnis tūkstantmetei žydiškai švietimo tradicijai, žydiškam išlikimo ir įsiprasminimo šiame pasaulyje būdui. Legendinis žydų išminčius ir mokytojas Mošė Maimonidas, susiformavęs daugiakultūrėje Pirėnų pusiasalio aplinkoje, savo „Vadove pasimetusiems“, pasirodžiusiame maždaug tuomet, kai kitame Europos pakraštyje pasaulį išvydo būsimasis karalius Mindaugas, rašė: „Mokytis ir mokyti – štai tikras kelias pasimetusiems. Nes mokytis ir mokyti – tai du to paties proceso aspektai. Pats neišmokęs negali mokyti, nes nežinai, neturi supratimo, ko mokyti. O nemokydamas kitų iki galo negali suprasti, ko pats esi išmokęs.“ Išmintingi žodžiai, po kuriais, manau pasirašytų ir žydas Ch. Lemchenas, ir lietuvis J. Jablonskis.

Ir, žinoma, M. Jakobas, ir žydas, ir žemaitis, Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius, rūpestingai globojantis nedidelę šviesos salelę, įsikūrusią ankštose buvusio darželio patalpose, neturinčią sporto salės, tačiau į vieną draugišką šeimą vienijančią skirtingų tautybių moksleivius bei jų tėvus. Mokyklą, kurioje pastanga mokyti ir mokytis vertinama labiau už viską.

Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinė mokykla, įkurta 1989 m. spalio 2 d., yra vienintelė valstybinė žydų mokykla Lietuvoje. Mokykloje pagrindiniai dalykai dėstomi lietuvių kalba, o žydiškų dalykų pagrindą sudaro hebrajų kalba, žydų istorija, žydų tradicijos ir tikyba.

Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinė mokykla yra pasaulietinė, tačiau čia švenčiamos žydų religinės šventės, be to, mokyklai suteikta teisė dirbti pagal žydų švenčių kalendorių. Mokyklą remia Izraelio švietimo ministerija, kiekvienais mokslo metais čia dirba trys Izraelio mokytojai, kurie dėsto visus žydiškus dalykus. Izraelis suteikia mokyklai didelę metodinę ir finansinę pagalbą.

Mokyklos auklėtiniai aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose: aštuntokas Jakovas Braveris Vilniaus miesto matematikos olimpiadoje užėmė antrą vietą, dešimtokė Monika Eidintaitė anglų kalba vykusiuose debatuose, kuriuose dalyvavo Vilniaus mokyklų atstovai, užėmė taip pat antrą vietą, vienuoliktokas Moisejus Braveris vasarą vyks į Izraelį, kur dalyvaus tarptautinėje judaizmo olimpiadoje, dešimtokė Karmela Blank – vienintelė mergina tarp pusšimčio dalyvių – pasirodė Lietuvos mokinių informatikos olimpiadoje, dešimtokė Kotryna Reimerytė Vilniaus miesto Lietuvos mokinių istorijos olimpiadoje pateko tarp dešimties geriausių.

Direktorius Miša Jakobas, mokyklai vadovaujantis nuo 1991 m., apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir Garbės sidabro ženklu „Už nuopelnus“.

Ginas DABAŠINSKAS