Naujienos

Atrodytų, jog žodžiai „šiltas“ ir „iškilmingas“ kaip ir nelabai dera tarpusavyje, gal net vienas kitam priešiški. Tačiau taip manyti gali tik tas, kas vasario 20 dieną nedalyvavo ALB Sydnėjaus Apylinkės Valdybos surengtoje šventėje. O daugiau kaip šimtas pasipuošusių tautiečių, šiltą šeštadienio popietę susirinkę „Dainavos“ Klube pritars, jog čia vykęs Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 92-jų metinių, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo 20-sios sukakties ir Antrojo tūkstantmečio pradžios Lietuvos vardo istorijoje minėjimas buvo kaip reta ir iškilmingas, ir drauge šiltas, beveik šeimyniškas.

Programoje ir pakvietimuose nurodytas pavadinimas, kurį supaprastintai būtų galima išversti kaip Vasario 16-sios, Kovo 11-sios ir Lietuvos vardo paminėjimo 1000-čio šventę, priskirsime prie  iškilmingosios dalies, kaip ir Apylinkės Valdybos vicepirmininko Vytauto Juškos įvadinį žodį, kun. Hermano Šulco invokaciją, Danos Gailiūnienės deklamaciją ir mirusiųjų pagerbimą.

Juodu ilgu rūbu su kalinės numeriu ant nugaros apsisiautusi Dana salėje pasirodė prigesus šviesoms, nešina tikrų rūtų puokštėje įkomponuota didele vaškine žvake, šventinta Lietuvoje, skambant iškilmingai muzikai, sukurtai sausio 13 - jai. Poetinę kompoziciją ji sukūrė pagal savo mamos Stefos Grikšaitės-Kranauskienės eiles “Pareinu, Tėvyne.“ Laisvės fakelo ugnelė, iš pradžių kiek pasiblaškiusi, liko scenoje prie mūsų trispalvės ir švelniai švietė per visą minėjimą.

Jautriai nuskambėjo per pusę pasaulio pas mus vis atvykstančio ganytojo kun. Hermano malda. Po jos buvo nesunku susikaupti tylos minutei mirusiuosius pagerbti.

Po tylos minutės tartas specialiai į šį Sydnėjaus lietuvių renginį iš Japonijos atvykusio LR ambasadoriaus Dainiaus Kamaičio sveikinimo žodis parodė, kad net asmuo, į kurį kreipiamasi Jūsų Ekscelencija, nebūtinai turi būti labai oficialus, kai (tegul ir iškilmingomis aplinkybėmis) susitinka seni pažįstami. Pasveikinęs susirinkusius, padėkojęs ALB Sydnėjaus Apylinkės Valdybai už pakvietimą dalyvauti minėjime, pagyręs nepatingėjusius ir iš kitų miestų atvykti tautiečius, ambasadorius papasakojo apie paskiausius Lietuvos istorikų samprotavimus apie šv. Brunono reikšmę Lietuvai: jis atradęs Lietuvą, kaip Kolumbas atrado Ameriką, siūloma skaityti, jog tai buvusios ne vien Lietuvos vardynos, bet tada prasidėjęs ir besiformuojančios mūsų valstybės posūkis į krikščioniškąją Europą.

Diplomatas taip pat papasakojo apie šiais metais Lietuvoje numatytus renginius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga. Tai ir Žalgirio mūšio inscenizacija Lenkijoje, tarptautinės konferencijos, stovyklos. Pacitavo A.Greimo raginimą lietuviams didžiuotis ne karaliais ir kunigaikščiais, o nueitu keliu nuo dūminės pirkios iki modernios valstybės.

Baigdamas pabrėžė, jog šiame kelyje – nemažas ir Australijos lietuvių indėlis, pasidžiaugė tautiečių laimėjimais gyvenamoje šalyje ir gausiai susirinkusiais paminėti Lietuvai brangių datų tiek Sydnėjuje, tiek ir Adelaidėje, kur pakeliui buvo trumpam sustojęs.

Plojimams po jo kalbos tebeaidint, JE Kamaičiui padėkojo ir dovanėlę įteikė ALB Krašto Valdybos pirmininkė Angonita Walis.

Vytautui Juškai jaukiai nupasakojus tolesnę programą, pasijutome kaip didelės šeimos suėjime. Publikoje – daugiausia vyresnioji karta, o jai pasirodė – jaunimas. Pirmiausia, kaip šeimos šventėse dera, „anūkai“ – Savaitgalio mokyklėlės mokiniai. Mokyklėlės vadovės Jadvygos Dambrauskienės „studentai“ (kaip jinai juos pasididžiuodama ir su meile vadina) labai darniai keliais balsais padainavo „Pelėdą“, o po to nemažiau darniai ir smagiai pašoko „Šiaudų batus“ ir „Pliauškutį“. Paskutinį šokį baigti mažiesiems padėjo į jų būrį įsisukusios tautiniais rūbais pasipuošę „mamytės ir tėveliai“, kurie pasirodymą ir baigė.

O dabar – programoje nenurodyta staigmenėlė: prie pianino – dešimtmetis Domantas Kuzenkovas, kuris paskambino šiuolaikinio italų kompozitoriaus Ludovico Einaudi kūrinį „I due fiumi“. Siurprizas žiūrovų sutiktas labai gerai, jaunam atlikėjui linkima tęsti studijas ir vėl pasirodyti Lietuvių Klube.

Po jauniausiųjų mūsų bendruomenės narių pasirodymo besišypsančiai publikai netrukus teko susikaupti, įsiklausant į Vytauto Juškos paskaitą, kurią jis irgi pradėjo nuo vaikystės prisiminimų apie Savaitgalio mokyklėlę Anglijoje. Pradžioje perspėjęs, jog kalbės ilgai ir jei klausytojams nusibos, paskaitą nutrauks nors ir per vidurį, jis ne tik išsamiai nušvietė istorinį Lietuvos kelią į nepriklausomybę nuo I-jo pasaulinio karo iki Sąjūdžio ir mūsų dienų, bet ir detaliai apibūdino šiandieninę padėtį mūsų brangioje tėvynėje bei mūsų, t.y. tų, kurie į ją sugrįžti nebeturime vilties santykį su ja.

„Šiandieną Lietuva jau nebe mūsų namai, tik viešnagė. Meili, sopulio pilna, emocinga, širdį griebianti, bet daugumai tetapusi turistine viešnage; geriausiu atveju pabuvoti mėnesį, pusmetį. Matomai, išeivijoje gyvenantiems lietuvių kilmės žmonėms Lietuva lengvai pasiekiama. Pigi, įdomi ir vaišinga atostogų šalis.

Išeivijos įnašas Lietuvai yra stambus, girtinas, laukiamas. Gal tuo dar teks pasitenkinti tėvynainiams metus kitus... O čia gyvenantiems, pasidžiaugti internetiniais tinklapių ryšiais, Delfi, lryto, Balsas, Alfa ir kitais žinių portalais, LNK video laidomis“ – sakė jis.

Gražia lietuvių kalba skaitytos, geru padėties supratimu ir inteligentišku mąstymu alsuojančios paskaitos neteko per vidurį nutraukti. Ypač gerai nuteikė optimistinė autoriaus nuotaika pabaigoje:

„Gyvendami ir toliau tikėkime, kad Lietuva stovi prie auksinio gyvasties slenksčio, kurio metu ir demografiškai sustiprės, demokratiškumą pilnai įteisins, taps ekonomiškai ir socialiai teisi valstybė, išlaikys ir sustiprins lietuvybę ... Lai gyvuoja laisva, Nepriklausoma Lietuva. Ta drąsioji Tauta.“

Mūsų, irgi tos drąsiosios tautos nariams, beplojant, žvilgterėjau į Vytauto paskaitos  užrašus. Ir ką jūs manot, kaip moksliniame straipsnyje pabaigoje nurodyta net dešimt šaltinių, kuriais remdamasis prelegentas minėjimui ruošėsi. Šioje srityje, galima sakyti, pakilome į gana aukštą lygį.

Katutėms nutilus Vytautas pristatė duetą „Tembras“. Jo narės Rita Mačiulaitienė ir Birutė Kymantienė, kaip žinia, atvyko iš Melbourno ir tokiu būdu tapo Sydnėjaus Apylinkės renginio „interkontinentinio kontingento“ atstovės. Salėje buvo žmonių iš trijų žemynų: Afrikos – kun. Hermanas (Ruanda), Azijos – JE Kamaitis ir Šiaurės Amerikos – skautai Tomas ir Mya Dundzilos iš Kanados. Suprantama, visi jie atstovavo ne tuos žemynus, o Lietuvą.

Su ja širdyje sydnėjiškiams padėti švęsti trigubą Tėvynės šventę iš Melburno atvyko „Tėviškės aidų“ redaktorė Marytė Augustinienė su vyru Alfredu, ilgametė Melbourno “Dainos Sambūrio” pirmininkė ir skautų tuntininkė Danutė Lynikienė, buvusi ALB Krašto Valdybos pirmininkė Birutė Prašmutaitė; iš Canberros – Rasa ir Mindaugas Mauragiai; iš Newcastle – Irena Zakarauskienė ir Benigna Zakarauskaitė.

Na, o šauniosios solistės Birutė ir Rita (jinai dar ir grojo pianinu), jau ne pirmą kartą pakviestos pagyvinti Sydnėjaus programos, atliko liaudies dainą „Siūbau, lingau paukštelis“, Br. Budriūno harmonizuotą „Pradės aušrelė aušti“, J. Zdaniaus „Motinėlę“ ir A.Bražinsko „Nemunėlį“. Viešnių išlavinti balsai, smagiai parinktas repertuaras, puiki išvaizda ir artistiniai gabumai klausiusiems suteikė didelio malonumo.

Vedantysis publikai liepia: įsivaizduokite, 1892 metais stovį jaunas Maironis priešais Trakų pilį... ir tik po to praneša, kad ir vėl pasirodys Domantas Kuzinkovas. Atrodo, ne vienu talentu apdovanotas jaunuolis atmintinai padeklamuoja puikųjį Maironio eilėraštį „Trakų pilis“, už katutes atsidėkoja gražiai nusilenkdamas.

Tikrų ovacijų susilaukė po Domanto pasirodęs mylimas „Dainos“ choro akompaniatorius Wojciech Wisniewski pianinu įspūdingai atlikęs L. van Beethoveno Sonatą in F Minor, Op. 57.

Pirmąją programos dalį baigė mūsų gerbiamas ir mylimas poetas Juozas Almis Jūragis, savo gražiu sodriu, nė kiek metų naštos nepaveiktu balsu išraiškingai perskaitęs naują savo poemą “Lietuvos balsas”. Poetas – vyriausios kartos atstovas buvo taip pat palydėtas audringais plojimais.

Penkiolikos minučių pertrauka pralėkė lyg kelios sekundės, vos spėjus pasisveikinti su seniai nematytais tautiečiais, o vargšas ambasadorius nė iš salės neišėjo, buvo apsuptas turinčių jam svarbių klausimų (kalta ir šių eilučių autorė), norinčių nusifotografuoti, net ir Vytauto atnešto „Švyturio“ alaus stiklo nespėjęs kaip reikiant išgerti.

Po pertraukos popietės vedantysis paaiškino, jog programoje atsirado netikėtų pasikeitimų ir visą „atsakomybę“ prisiėmė sau. Publika nespėjo pasipiktinti, nes priešais ją tautinių rūbų spalvomis jau nušvito „Dainos“ choras. Birutei Aleknaitei diriguojant, Woiciechui akompanuojant smagiai nuskambėjo J.Naujalio harmonizuota liaudies daina „Žiburėlis“ ir Dariaus Polikaičio „Keleiviai” (žodž. Bernardo Brazdžionio).

„Dainą“ pakeitė Moterų senoviškų dainų ansamblis „Atspindys“. „Moterys“ – seserys Coxaitės Marina (vadovė), Kristina ir Virginija (pagal vyrus atitinkamai Taylor, Rupšienė ir Barker), Linda Bieliūnaitė - Wollaston ir Kristina Virgininkaitė, pasipuošusios nepaprastai gražiais tautiniais rūbais (Marinos tai ir ne visai mums įprastas apdaras), visai neatrodė senoviškos, tačiau dainavo lyg iš amžių glūdumos. Gryni darnūs balsai, puikus tarimas, vaidybos ir net humoro elementai labai pagyvino dainas „Šviesi naktis“, „Svirtis sviro“, „Kai verkiančio smuiko“ (o sentimentalesniems ir ašarą išspaudė).

Iš senovės – į modernius laikus. Vytautas pristato gabią literatę, kurios dėka ir šios popietės programa buvo sudaryta, Gretą Savickaitę-Fletcher, kuri šiltai žiūrovų sutikta (ir vėliau palydėta) perskaitė savo kūrybos eilėraštį „Lietuva“.

Vedantysis praneša, jog toliau koncertuos „Atspindys“, tačiau žaviųjų dainininkių nėra. Tik po gerai išlaikytos pauzės pasigirsta jų daina „Aušra aušrela“ ir jos pačios ateina dainuodamos iš salės galo. Po to skamba „Tu Duna upela“ (Vytautas stengiasi kuo tarmiškiau tardamas pavadinimus pranešti) ir – pati netikėčiausia, atitinkamų darbų judesiais „iliustruojama“ labai graži daina „Praaušo dienala“.

Nuskambėjus joms skirtoms katutėms, pasirodo, jau kitos Coxaitės – Kristinos vadovaujama tautinių šokių grupė „Sūkurys“. Pačiai Kristinai nėra poros, bet ne bėda, ji smagiai šypsodamasi sukasi drauge su visais, kartais ir su vyru Rupšiu delnais suplodama, o šokėjo trūkumas atrodo lyg būtų tyčia sumanytas. Sūkuriečiai pašoko „Jonkelį“, „Žekelį“, „Kepa boba blynus“, o paskutinei „Polkai keturinei“ savo gretas papildė šokėjais iš publikos.

Po aplodismentų ir Vytauto komentarų (jis kiekvienam atlikėjui atskirai padėkodavo) – dar vienas malonus siurprizas, tiesa programoje paskelbtas: prieš mus elegantiškas gražus jaunas vyras. Tai solistas Antanas Zakarauskas. Prie pianino – Wojcech Wisniewski. Skamba puikiu dramatiniu baritonu atliekama Alg. Raudonikio daina „Švelnumas“ (žodžiai E. Selenio) ir Naglio arija iš Vyt. Klovos operos „Vaiva“. Galėtumėm klausytis ir klausytis, bet grakščiu nusilenkimu padėkojęs už audringą jo pasirodymo įvertinimą, Antanas užleidžia vietą „Dainos“ chorui. Pirmiausia – jaudinanti St. Sližio daina „Išklausyki Lietuvos“, po to – galinga Br. Budriūno giesmė „Mano protėvių žemė“. Čia sublizga naujas talentas – solo partiją atlieka skardus sopranas Tara Williams. (Nusistebėjusi „anglakalbės“ nepaprastai gražiu B. Brazdžionio žodžiu tarimu, sužinau, jog tai Wojcecho kolegė, jau baigusi konservatoriją latvaitė). Bravo jai ir chorui! Aišku, ir akompaniatoriui bei dirigentei.

Po to į programą įtraukiami visi susirinkusieji, Birutė liepia jiems atsistoti ir drauge su choru sudainuoti savo laiku Lietuvoje himną atstojusią Maironio dainą “Lietuva brangi”.  Nedidelė pauzė po to skiriama programos vedėjo baigiamajam žodžiui, padėkai

JE Kamaičiui ir visiems popietės dalyviams, bei rengėjams ir – Sydnėjaus Apylinkės Valdybos nariams, bendrai kūrusiems popietės scenarijų. Sydnėjaus Apylinkės Valdybos vardu atminimo dovanėlę garbės svečiui ambasadoriui Kamaičiui įteikti pakviečiama Greta.

Minėjimas baigtas Vinco Kudirkos “Tautiška giesme”. Jau po himno Klubo “Dainava” prezidentas Viktoras Šliteris pranešė iš Lietuvos gavęs kelialapį dviems žmonėms į Birštono “Karališkąją rezidenciją” ir jį įteikė nusipelniusiam visuomenės veikėjui Antanui Kramiliui.

Pakilios nuotaikos, kuri paprastai apima savų būryje ištarus mūsų tautos himno žodžius, šis epizodas nesugadino. Atvirkščiai – tik dar labiau pabrėžė jaukią, beveik šeimynišką renginio nuotaiką. Tikimės taip ir toliau.

Musė ANTSIENAITĖ