Naujienos

Rusija ginkluojasi – Lietuvos pasieniuose ruošiasi statyti dvi branduolines jėgaines: Baltarusijos Astravo atominę jėgainę ir atominę elektrinę Kaliningrade. Abu projektai prasilenkia tiek su tarptautiniais branduolinės saugos bei aplinkosaugos standartais, tiek su ekonomine logika, todėl panašu, kad prie Lietuvos sienų numatomi branduoliniai reaktoriai yra Rusijos politikos dalis.

2011–2020 metų energetikos strategijoje Baltarusija deklaruoja, kad nori sumažinti savo energetinį priklausomumą nuo Rusijos. Planuojama pastatyti 1000 MW anglimi varomą jėgainę, 4 hidroelektrines, kurių bendra galia siektų 120 MW, 300 MW galios vėjo jėgainių. Didžiausią indėlį į energetinę nepriklausomybę neva turėtų įnešti 2400 MW branduolinė jėgainė. Šiuo metu Baltarusija 90 proc. šalyje suvartojamų dujų (apie 22 mlrd. kubinių metrų per metus) importuoja iš Rusijos. Skaičiuojama, kad Astravo aikštelėje pastatyta atominė elektrinė sumažintų dujų importą ketvirtadaliu.

Tačiau dviejų reaktorių branduolinės jėgainės statybą, kuri turėtų kainuoti apie 9 mlrd. JAV dolerių, finansuos ne kas kitas, o Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Todėl panašu, kad tai yra ne Baltarusijos energetikos sektoriaus pertvarka, o Kremliaus su Aliaksandro Lukašenkos palaiminimu vykdoma užsienio politika.

Branduolinė sostinė?

Baltarusija branduolinę jėgainę ketina statyti vos per 23 kilometrus nuo Lietuvos sienos, 50 kilometrų nuo Vilniaus. Prie pietvakarinės Lietuvos sienos Rusija planuoja dviejų reaktorių Kaliningrado branduolinę jėgainę, kuri nuo Baltarusijos AE bus nutolusi ne daugiau kaip 300 kilometrų. Menkas atstumas iš principo nėra joks baubas, jei ne abejotina „Rosatom“ kuruojamų projektų vadyba.

Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė Gitana Grigaitytė teigia, kad abejonių abi „Rosatom“ atominės jėgainės kelia daug, tačiau į klausimus projektų vystytojai atsakinėti nėra linkę.

Kalbėdama tiek apie Kaliningrado, tiek apie Baltarusijos projektą, G.Grigaitytė išskiria po 10 esminių trūkumų. Priekaištai abiem elektrinėm yra panašūs – vyksta statybos, nors nebaigtas poveikio aplinkai vertinimas, neadekvatūs aikštelių parinkimo principai, neatlikti jų seisminiai tyrimai, nėra avarinės parengties planų, neatsakyti klausimai dėl reaktorių aušinimo ir pan., spjaunant į visus Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) reikalavimus.

Avarijos atominėje jėgainėje atveju pavojingiausia radioaktyviųjų medžiagų sklaidos zona siekia 50 kilometrų spinduliu, taigi, jei Baltarusijos AE ištiktų branduolinė avarija, Vilnius turėtų išsikelti.

„Jeigu tas objektas bus nesaugus, avarijos atveju reikės evakuoti visą Vilnių. Tai mums reikštų ir visišką destabilizaciją valstybėje, nes Vilniuje yra valstybės institucijos, Vyriausybė, Seimas“, – G.Grigaitytė pabrėžė, kad tokios prielaidos nėra iš piršto laužtos – šių projektų sauga Lietuvai iš tiesų kelia milžinišką susirūpinimą ir gali tapti neperžengiama ilgamete kliūtimi visaverčiams Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.

Rusija pančioja Baltarusiją

Apie Baltarusijos sprendimą statyti atominę jėgainę Astravo aikštelėje Lietuva sužinojo iš spaudos, nors, kaip numato Jungtinių Tautų Espo konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiname kontekste, pirmiausia apie savo planus Baltarusija raštu turėjo pranešti kaimynėms.

Neatsakytų klausimų apie Baltarusijos projektą lieka daug. Pagrindinis klausimas – kodėl pasirinkta būtent Astravo aikštelė, kodėl nebuvo analizuojamos kitų aikštelių alternatyvos. Taip pat neaišku, kaip bus aušinama Astravo elektrinė.

„Fukušimos AE avarija įvyko dėl kompleksinių problemų: dėl galingo žemės drebėjimo ir po jo kilusio cunamio nutrūko elektros tiekimas, sutriko reaktorių aušinimas, dėl to temperatūra pakilo iki tiek, kad reaktoriuje įvyko sprogimas. Ignalinos AE aušindavo Drūkšių ežeras, jį numatyta naudoti ir Visagino AE. Baltarusijos AE numatyta aušinti Neries upe, kuri yra nutolusi 10 kilometrų nuo objekto. Be to, yra didelis aukščių skirtumas. Aikštelė yra 42 metrais aukščiau už upę. Vadinasi, reikia paduoti vandenį į viršų, o tam reikia papildomų pajėgumų, kad būtų garantuotas nenutrūkstamas elektros tiekimas“, – pasakojo G.Grigaitytė.

URM atstovės teigimu, šis klausimas pastoviai užduodamas Baltarusijai, tačiau atsakymo nesulaukiama. Astravo aikštelėje prieš 100 metų vyko žemės drebėjimas, todėl būtina atlikti seisminius tyrimus ir išsiaiškinti, kokia yra žemės drebėjimo tikimybė. Tačiau Baltarusija tuo nesirūpina.

G.Grigaitytė teigė, kad kitas didelis Astravo projekto trūkumas yra tas, kad Baltarusija niekada nebuvo branduolinė valstybė, taigi neturi ir jokios patirties – nesukurta teisinė bazė, nėra branduolinio objekto nepriklausomo reguliatoriaus.

„Todėl neatsakingas požiūris į tokio objekto vystymą kelia mums nuostabą. (...) Kiekviena šalis, turinti branduolinį objektą, turi nepriklausomą reguliatorių. Specialistai išugdomi ne per vieną dieną, jie rūpinasi licencijos išdavimu, prižiūri objektą. Labai svarbu, kad reguliatorius turėtų nepriklausomą statusą, nepriklausytų nuo politinių srovių. Tačiau Baltarusijoje nėra atominės energetikos vystymo patirties, teisinės bazės, reguliatoriaus, tai apie kokį atominės energetikos projektą mes galime kalbėti“, – sakė URM atstovė.

Nesulaukdama atsakymų iš Baltarusijos Lietuva 2011 m. birželį pateikė skundą Jungtinių Tautų Espo konvencijos sekretoriatui Ženevoje. Šių metų kovo mėn. įvyko pirmasis šio skundo svarstymas ir Baltarusija buvo paprašyta iki rudens pateikti atsakymus į Espo konvencijos klausimus.

Lietuva abejoja ir tuo, ar Baltarusija taps mažiau energetiškai priklausoma nuo Rusijos pasistačiusi savo atominę jėgainę, nes gali atsitikti priešingai nei deklaruojama.

„Gal ir yra argumentų už tai, kad Baltarusijai reiktų pastatyti atominę. Visų pirma dėl švaresnės energetikos, o taip pat mažinti priklausomybę nuo pagrindinio energetinių išteklių tiekėjo – Rusijos. Bet kyla dar daugiau klausimų, kaip sumažins Baltarusija tą priklausomybę, kai pati Rusija stato Baltarusijos elektrinę ir nurodo sąlygas, kaip turės būti panaudota elektra, pagaminta Baltarusijoje. Šitaip Baltarusija visiškai praranda savarankiškumą“, – dėstė G.Grigaitytė.

Kaliningrado ambicijos

Kaip minėta, priekaištai Kaliningrado ir Baltarusijos projektui yra panašūs. Kaliningrade, kur turėtų iškilti 2400 MW galios Baltijos elektrinė, žemės drebėjimas vyko visai neseniai – 2004 metais, tačiau seisminiai tyrimai ir čia nėra vykdomi ir nesistengiama aiškintis, kokia galėtų būti kitos avarijos tikimybė.

Kaliningrado elektrinę numatoma aušinti Nemuno vandeniu, tačiau iki Nemuno nuo parinktos aikštelės – daugiau nei 10 kilometrų, upė yra 15 metrų žemiau nei aikštelė, todėl ir vėl lieka neaišku, kaip bus užtikrintas reaktorių aušinimas.

Be to, reaktoriai, kurie išdygs Lietuvos pasienyje, nebus apsaugoti nuo teroristų.

„Taip pat vis prašome, kad būtų įvertinta lėktuvo kritimo galimybė. Reikalaujama, kad atominė elektrinė atlaikytų stambaus lėktuvo kritimą, nes tai susiję ir su terorizmo atvejais, kurie turi būti įvertinti. Tai tie reaktoriai, kurie planuojami Kaliningrade ir Baltarusijoje, atlaikytų 5–6 tonų lėktuvėlio kritimą, o šiuolaikiniai lėktuvai sveria 40–100 tonų“, – pabrėžė URM Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė.

Be to, G..Grigaitytės teigimu, Kaliningrado projektas nėra grįstas ekonomine logika. Tokiai mažai teritorijai, net ir išaugus energijos poreikiui per artimiausius dešimtmečius, tiek daug elektros nereikės. Rusija deklaruoja, kad elektra iš Kaliningrado bus eksportuojama, tačiau šis Rusijos gabaliukas, kaip ir Baltijos regionas, yra energetinė sala, nesujungta su Vakarais, todėl bent jau kol kas elektra iš Kaliningrado gali keliauti tik per Baltijos valstybes.

Sunerimti privertė ir Rusijos atominių elektrinių priežiūra. Pernai po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje Europos Sąjungos valstybės priėmė sprendimą atlikti savo atominių elektrinių patikrinimą – vadinamuosius atsparumo testus nepalankiausiomis sąlygomis. Europos Sąjunga tokius testus pakvietė atlikti ir savo kaimynes, taip pat ir Rusiją bei Baltarusiją. Rusija tą daryti atsisakė, nes neva buvo jau atlikusi savo branduolinių jėgainių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

2011 metų birželio mėnesį Rusija pranešė sėkmingai atlikusi savo nustatytus atsparumo testus, tačiau nepraėjus nė mėnesiui statomoje Leningrado–2 atominėje elektrinėje sugriuvo būsimos AE apsauginio gaubto konstrukcija. Tad kyla pagrįstų klausimų dėl Rusijos atliktų atsparumo testų patikimumo. Beje, reikia pažymėti, kad atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje yra statomos pagal tą patį Leningrado–2 AE projektą.

„Vis dar tikimės, kad dialogas su Baltarusija ir Rusija neišsemtas, kad mes galime dvišaliu keliu daug ką išsiaiškinti“, – kalbėjo G.Grigaitytė.

Geras pasiekimas Lietuvai yra tai, kad birželį į Baltarusiją atlikti tyrimų vyksta TATENA specialistai, kurie vertins, kaip Baltarusija pasiruošusi užtikrinti branduolinę saugą, radiacinę saugą, ekstremalių situacijų valdymą, kokią turi teisinę bazę ir kt. Rusija, deja, TATENA specialistų į Kaliningradą kol kas neįsileidžia.

Lietuvos projektas – saugus

Lietuva išliks atominės energetikos šalimi ir po Ignalinos uždarymo , jei 2015 metų gruodį bus teigiamai apsispręsta dėl Visagino atominės elektrinės statybų. Tačiau, G.Grigaitytės teigimu, Lietuvos projektas yra vystomas pagal visus tarptautinius reikalavimus, todėl nerimauti nėra ko.

„Dabar nuo Rusijos mes priklausomi 80 proc. Šiandieninė Lietuvos energetikos sektoriaus padėtis iš tikrųjų labai pažeidžiama, labai priklausoma nuo vienos šalies. Tai visa energetinio saugumo strategija ir yra konstruojama dėl tokios priklausomybės sumažinimo. Didinant energetinį saugumą yra dar viena labai reikšminga dalis – elektros gamybos šalyje didinimas“, – aiškino G.Grigaitytė.

Jos teigimu, Lietuvai būtinas naujas galingas elektros generacijos šaltinis ir dabar atominė jėgainė yra logiškiausias sprendimas tiek nacionaliniu, tiek viso Baltijos regiono požiūriu. Tai pripažįsta ir projekte dalyvausiantys Latvijos ir Estijos atstovai bei galimybės prisidėti vis dar neatmetanti Lenkija.

Kovo mėnesį Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusiame Branduolinio saugumo viršūnių susitikime, į kurį šiemet buvo pirmą kartą pakviesta dalyvauti ir Lietuva, TATENA vadovas Jukija Amano išreiškė visapusę paramą Visagino AE projektui, viešai paskelbdamas, kad „su Lietuva nėra absoliučiai jokių problemų“. Nepaisant to, VAE projektui tenka atremti rytinių kaimynų kritiką ir spaudimą. Naujienų agentūra „Itar–Tass“ gegužės pabaigoje pranešė, kad Baltarusija reikalauja dar kartą surengti konsultacijas dėl Visagino AE projekto, nors Lietuvos ir Baltarusijos konsultacijos dėl Visagino AE poveikio aplinkai vertinimo buvo užbaigtos dar 2009 metais.

Minskui esą kelia nerimą tai, kad prie Baltarusijos sienos planuojamos VAE technologijos tiekėjas yra JAV ir Japonijos koncernas „Hitachi“, o VAE reaktorius yra labai panašus į Fukušimos atominės elektrinės reaktorių, kur 2011 metų kovą įvyko katastrofa. Tačiau reikia pažymėti, kad Fukušimos AE veikė 2–os kartos reaktoriai, kurie dar nepasižymėjo reikiamu saugos lygiu, o technologija, numatyta VAE projektui, yra 3–ios kartos su visa reikalinga apsauga.

Baltarusija teigia anksčiau kvietusi Lietuvą diskusijoms tiek apie VAE, tiek apie Baltarusijoje ketinamą statyti naują branduolinę jėgainę, tačiau iš Lietuvos esą jokio atsakymo negauta.

G. Grigaitytės teigimu, tai nėra teisybė: „Lietuva nuolat kviečia Baltarusiją pateikti atsakymus ir surengti viešuosius klausymus, tačiau Minskas geranoriškumo nerodo ir nuolat per spaudą sąmoningai klaidina visuomenę. Būtent dėl to ir kreipėmės į Espo konvencijos sekretoriatą, pateikėme skundą, kad jei mums informacija nėra pateikiama, gal ji bent jau gali būti pateikta tarptautinei organizacijai.“

Konsultacijos dėl VAE projekto su Baltarusija vyko 2008–2009 metais, visi klausimai buvo išsiaiškinti. Baltarusija reikalauti naujų konsultacijų pradėjo po to, kai Lietuva pradėjo prašyti informacijos apie AE projektą Astravo aikštelėje.

Minskas kaltina Lietuvą nesilaikant Espo konvencijos, kaimynams nerimą kelia tai, kad VAE gali stovėti ant tektoninio lūžio. Tačiau naujausi geologiniai tyrimai rodo, kad tektoninis lūžis per Visagino AE aikštelę neina, taigi ir žemės drebėjimų bijoti šioje vietovėje nereikia.

„Žinoma, geriausia gynyba yra puolimas, tačiau net ir Minskas turėtų pripažinti faktus: naujausi seisminiai tyrimai būsimos Visagino AE vietoje nerodo jokio lūžio, jis yra toliau, taigi galimybės žemės drebėjimui nėra“, – sakė URM atstovė.

Jurga Lapienytė