Naujienos

Užvakar Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidoti iškilaus Lietuvos diplomato, pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Aniceto Simučio ir jo žmonos Janinos palaikai. Paskutinysis Lietuvos diplomatijos tremtyje mohikanas mirė pernai kovo mėnesį Niujorke, sulaukęs 97-erių metų.

Anicetas Simutis gimė 1901 m. nedideliame Tirkšlių miestelyje netoli Mažeikių. Diplomato karjerą jis pradėjo 1931-aisiais, būdamas dvidešimt dvejų. Po penkerių metų darbo Užsienio reikalų ministerijoje jis 1936 m. buvo paskirtas dirbti į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke. Tuomet tikriausiai dar niekas nė nenumanė, kad istorija jaunam diplomatui skirs ypatingą misiją – net pusę šimtmečio atstovauti šaliai, okupantų ištrintai iš pasaulio žemėlapio.

Diplomatas iš didžiosios raidės

1940 m. rugpjūčio 3 d. inkorporavus Lietuvą į SSRS, jau po trijų dienų visos Lietuvos pasiuntinybės gavo Maskvos paskirto Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus Pijaus Glovackio telegramą, kurioje pranešama, kad nutraukiama visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų veikla. Lietuvos diplomatams nurodyta visą atstovybės turtą ir archyvus perduoti tose šalyse esančioms sovietų ambasadoms, o patiems diplomatams nedelsiant grįžti į Lietuvą.

A.Simutis, kaip ir absoliuti dauguma kitose šalyse dirbusių Lietuvos diplomatų, atsisakė paklusti okupantų nurodymams. Nors 1940-ųjų vasarą sovietai uždarė du trečdalius Lietuvos diplomatinių atstovybių, Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke tęsė veiklą. Tai, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos ir atsisakė perduoti Maskvai Lietuvos aukso atsargas, leido A.Simučiui išsaugoti oficialų diplomato statusą ir net gauti iš užšaldytų Lietuvos valstybės lėšų kuklų atlyginimą.

"Tai buvo diplomatas iš didžiosios raidės. Per jį jautėme ryšį su pirmosios nepriklausomos Lietuvos diplomatijos tradicijomis", – prisimena Užsienio reikalų ministerijos ambasadorė ypatingiems pavedimams Gintė Damušytė, 1991–1996 m. dirbusi patarėja Lietuvos nuolatinėje misijoje prie JT. Ypač didelį įspūdį pašnekovei paliko A.Simučio pareigos ir atsakomybės jausmas: visus penkis okupacijos dešimtmečius jis kasdien traukiniu važinėdavo į darbą savo pirmtako konsulo Jono Budrio nuomojamame bute Manhetene ir, nepaisydamas nepalankių aplinkybių bei nepriteklių, nuosekliai vykdė savo pareigas Lietuvos valstybei, dirbdamas konsulato sekretoriumi, atašė, vicekonsulu, vėliau – generaliniu konsulu. Dėl katastrofiško lėšų stygiaus penkiasdešimt metų neremontuotame konsulate, sėdėdamas prie antikvarinės rašomosios mašinėlės, jis sąžiningai platino informaciją apie Lietuvą, atsakinėjo į kiekvieną užklausimą, rašė straipsnius ir laiškus.

1967 m. JAV valstybės departamentas pripažino A.Simutį Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke. Šias pareigas jis ėjo iki pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Tuo metu šis atstovavimas nebebuvo siejamas su buvusia Lietuvos valstybe. Nebeliko susirašinėjimų su Užsienio reikalų ministerija, nebuvo nurodymų ir instrukcijų, todėl tremtyje veikusių Lietuvos diplomatų darbe didžiausią reikšmę turėjo idealizmas ir tikėjimas savo darbo prasme. Nors Lietuvos diplomatinis korpusas išeivijoje koordinavo veiksmus su užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio paskirtu Lietuvos diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu, daugiausia diplomatų veiksmus lėmė jų pareigos ir valstybingumo jausmas.

Okupacijos metais veikusiam konsulatui atsirado naujų rūpesčių. A.Simučiui teko koordinuoti pagalbą emigrantams, palaikyti ryšius su karo pabaigoje į Vakarus pasitraukusiais lietuviais, ieškoti Amerikoje gyvenančių jų artimųjų, rūpintis finansine parama čia prieglobstį radusiems tautiečiams. Konsulas pasitikdavo į JAV atvykstančius lietuvius, išduodavo jiems įvairius dokumentus ir net lietuviškus pasus, galiojusius ne tik JAV, bet ir kitose Lietuvos okupacijos nepripažinusiose valstybėse. 

Žavėdavo visus

Dar viena svarbi A.Simučio veiklos kryptis – skatinti Baltijos vienybę. Jis glaudžiai bendradarbiavo su išeivijoje veikusiais Latvijos ir Estijos kolegomis. Bendromis pastangomis diplomatams pavyko pasiekti, kad mirusių JAV lietuvių palikimai atitektų ne sovietinei valdžiai, o jų įpėdiniams Lietuvoje. A.Simučio ir jo kolegų lobizmo pastangomis dar 1948 m. JAV buvo priimtas sprendimas, uždraudęs sovietinių struktūrų atstovams dalyvauti sprendžiant palikimo klausimus Amerikos teismuose.

Bendradarbiavimas su Estijos ir Latvijos diplomatais nenutrūko ir atgavus nepriklausomybę. A.Simučiui tapus Lietuvos ambasadoriumi prie JT, trys nedidelės Baltijos šalių misijos veikė išvien dalydamosi darbais. "Visose trijose misijose buvo labai nedaug darbuotojų, todėl tokia savitarpio pagalba buvo labai svarbi", – prisimena G.Damušytė. Pasak jos, A.Simučio paskyrimas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ambasadoriumi JT puikiai atspindėjo mūsų šalies užsienio politikos idealizmą, paremtą ne pragmatiniais ar ekonominiais interesais, o laisvės ir demokratijos principais.

A.Simutis buvo ne tik diplomatas, bet ir aktyvus Amerikos lietuvių bendruomenės veikėjas. "Jis buvo atviras visiems, dalyvaudavo visuose Niujorko lietuvių bendruomenės renginiuose, jį galėjai pamatyti kiekviename parodos atidaryme, kiekviename renginyje", – sako G.Damušytė.

A.Simutis rašė straipsnius Amerikos lietuvių spaudoje, lankė lietuvių bendruomenes ne tik JAV, bet ir Lotynų Amerikoje. 1953 m. diplomatas išleido "Pasaulio lietuvių žinyną". Jis palaikė glaudžius ryšius su Amerikos lietuvių šalpos fondu (BALF), Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK) ir Tautos fondu. Ne be A.Simučio pastangų Tautos fondas pirmaisiais veiklos metais finansiškai parėmė ir pirmąją Lietuvos nuolatinę misiją prie Jungtinių Tautų.

Pasak G.Damušytės, retas pažinojęs A.Simutį galėjo atsispirti jo žavesiui ir puikiam humoro jausmui. Savo subtilumu, ramybe, nuoširdumu ir pagarba kitiems jis sugebėdavo užkariauti net tuos, kurie buvo skeptiški ar net priešiški Lietuvos atžvilgiu. Tokia pat senovine elegancija dvelkė ir A.Simučio žmona Janina. Visi aplinkiniai, net ir tie, kurie nedaug juos pažinojo, labai žavėjosi šia pora", – prisimena ambasadorė.

Už nuopelnus Lietuvos valstybei A.Simutis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi bei Komandoro kryžiumi. "Ištikimybė diplomato priesaikai, meilė Tėvynei ir negęstanti viltis matyti ją vėl laisvą ir išdidžią pasaulio valstybę buvo tas šaltinis, iš kurio A.Simutis kartu su mūsų diplomatijos, kaip jis sakydavo, "pirmtakūnais", sėmėsi jėgų atkakliai dirbti savo darbą. Dirbti gaunant minimalų atlygį. Dirbti valstybei, kuri egzistavo tik mūsų atminties žemėlapyje, atsisakius bet kurios kitos karjeros, galėjusios sugundyti tuos labai gabius, išsilavinusius žmones", – apie A.Simutį sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.

A.Simučio ir kitų savo idealų bei vertybių neatsisakiusių diplomatų pastangomis Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje tapo vienintele oficialia mūsų šalies institucija, išlikusia per daugybę okupacijos dešimtmečių, ir liudijusia pasauliui apie mūsų tautos laisvės siekį bei viltį.

Aras Lukšas