Naujienos

Lisabonos sutartį Lietuvos diplomatija vertina kaip laimėjimąLisabonos sutartimi pervadinta, padailinta ir naujam gyvenimui prikelta Europos Sąjungos Konstitucija – tik mažas žingsnis darnesnės Europos link, tačiau didelė naujųjų ES narių pergalė.Taip po praėjusią savaitę įvykusios iškilmingos sutarties pasirašymo ceremonijos interviu „Lietuvos rytui“ tvirtina Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Žygimantas Pavilionis.

* * *

- Lietuvos prezidentas po sutarties pasirašymo vis kartojo, kad ši sutartis – didelis mūsų šalies laimėjimas. Ar ne per drąsu taip teigti?

- Tikrai ne. Lygiai tą patį gali pasakyti ir kiekvienos kitos naujosios ES narės vadovas.

Būtent naujosios narės, įsitraukusios į derybas dėl to, koks turi būti svarbiausias ES dokumentas, labiausiai nusipelnė, kad šios derybos buvo sėkmingai baigtos, rastas kompromisas.

- Bet galime prisiminti tai, jog Seimas dar prieš trejus metus labai skubiai ratifikavo žlugusią ES konstitucinę sutartį.
Jau vien to pakanka abejonei, ar kartais prezidento džiūgavimas nėra tik viešieji ryšiai, o mūsų diplomatai turėjo vien tik taikytis prie konjunktūros?

- Taip tikrai nebuvo. Lietuvai atstovavo visų lygių pareigūnai, deleguoti visų valstybės institucijų. Prakaitavo ir patys aukščiausi pareigūnai – ne tik prezidentas, bet ir premjeras.

Intensyviai buvo dirbama visą tą apmąstymų laikotarpį, kuris buvo paskelbtas po Konstitucijos žlugimo.

- Ko buvo siekiama ir kaip?

- Iš karto sudarėme derybinę sutartį su Lenkija, nes buvo akivaizdu, kad mūsų interesai daugeliu atvejų – panašūs.

Derybų metu paaiškėjo, kad tai – teisinga strategija, kad pavyks bendrus mūsų interesus atspindėti sutartyje.

- Pavyzdžiui?

- Mūsų ir Lenkijos interesai energetikos politikoje – bendri, nes tiek mes, tiek lenkai norėjome, kad ES turėtų bendrą energetikos politiką. Na, bent solidarią laikyseną. ES iki šiol neturėjo net bendros teisinės bazės.

Mūsų pastangų produktas – net keli sutarties straipsniai. Antai 100 str. nustatyta, kad „esant tam tikrų produktų, ypač energetikos srityje, tiekimo sutrikimams, ES šalys veikia solidariai“.

Solidarumas, kaip vienas pagrindinių energetikos politikos principų, minimas ir 176 straipsnyje. Be to, prie jo pridėtas paragrafas, kuriame numatoma spartinti energetinių tinklų sujungimą.

Beje, šiuos principus mes dabar nuolatos primename ir patiems lenkams, su kuriais vis dar deramės dėl elektros tilto tiesimo. Ir tai nėra tik deklaracijos. Iki šiol energetikos politika buvo išimtinė pačių šalių kompetencija. Dabar čia didelių galių įgauna Europos Komisija (EK).

Todėl atsiranda puikių galimybių mėginti stabdyti dvišalius Rusijos ir kai kurių Vakarų Europos valstybių sandėrius, pažeidžiančius kitų šalių interesus.

Kitas svarbus dalykas, kurio atkakliai siekėme ir pasiekėme, – sprendimų pagrindinėse ES institucijose priėmimo mechanizmas ir šių sprendimų blokavimo galimybės mažesnio ir vidutinio dydžio šalims narėms.

Dėl to vyko atkakli kova su kai kuriomis didžiosiomis valstybėmis, kurios nenorėjo, kad būtų įvesta tokia balsų aritmetika, kuri leistų mažesnėms šalims stabdyti joms netinkančius kolektyvinius ES sprendimus.

- Ar sutikote pasipriešinimo. Jei taip, su kuo teko susikibti?

- Be abejo, su Vokietija. Derybų metu Berlynas nusprendė visiškai izoliuoti Varšuvą, padaryti taip, kad ji atsidurtų viena prieš 26. Siekdama tikslo Vokietija aktyviai siekė pasinaudoti Lietuva.

Aktyvus ir net, sakyčiau, šiurkštus vokiečių spaudimas truko keletą mėnesių. Buvo net grasinama palikti Lenkiją už visos sutarties borto.

Bet Lietuva ir Vokietijai, ir kitoms šalims ištarė aiškų „ne“. Tai buvo pasakyta prezidento V.Adamkaus lūpomis. Šitaip Lietuva pateikė solidarumo pamoką visai ES.

- Bet ar nesumažės tokių mažų šalių kaip Lietuva įtaka priimant ES sprendimus pagal Lisabonos sutartyje įtvirtintas nuostatas? Juk keičiasi taisyklės, kaip priimami sprendimai ES.

- Apie kokį nors didžiųjų valstybių revanšą, mažesniosioms valstybėms ateinančius sunkius laikus, mano įsitikinimu, tikrai neverta kalbėti.

Pagal savo šalies dydį ir gyventojų skaičių mes išlaikėme nuo pat įstojimo turėtas proporcijas bei įtaką. Europarlamente išlaikysime tuos pačius 12 mandatų. Mat 13asis ir 14asis europarlamentaro krėslai mums buvo duoti tik pavėlavusių Rumunijos ir Bulgarijos sąskaita ir tik iki tol, kol jos įstos į ES.

Be to, tik 12 europarlamentarų turės ir Airija. Lietuvos gyventojų skaičius nuolat mažėja, o 5 mln. turinčios Airijos auga.

Tas pats galioja ir Europos Komisijai. Visos ES narės iki 2014ųjų turės po komisarą, o kai prasidės rotacija, tam tikrais laikotarpiais sumažintoje Komisijoje neturės jų lygiomis teisėmis.

Tarkim, penkerius metus eurokomisarą turės Vokietija, kitus penkerius – Lietuva.

- Tačiau nuogąstavimus dėl didžiųjų valstybių didesnio dominavimo kelia balsavimo principas Europos Taryboje. Sprendimai dabar bus priimami ir 55 proc. šalių, kaip politinių vienetų, balsų, ir 65 proc. visų ES piliečių atstovaujančių valstybių dauguma.

- Tačiau mažesnėms šalims paprasčiau burti koalicijas šiems sprendimams stabdyti, be to, joms reikia surinkti mažiau balsų šiems sprendimams blokuoti.

Be to, Europarlamentas, kuriame išlaikėme pozicijas, nustoja būti tik diskusijų klubas.

Stiprėja ir nacionalinių parlamentų galios. Pavyzdžiui, jei Seimas įtars, kad ES peržengė savo kompetencijos ribas, jis galės tuoj pat parodyti ES raudoną kortelę.

Apskritai reikėtų paneigti seną, bet gajų mitą. Šis mitas skelbia, kad bendros ES politikos stiprėjimas, jos centrinių institucijų kompetencijos plėtra ir didžiųjų Vakarų Europos valstybių įtaka – tas pats.

Atvirkščiai, būtent didžiosios Vakarų šalys priešinasi kolektyvinės valios, politikos, kompetencijos, efektyvių bendrų institucijų formavimui. Joms geriau sudaryti savas koalicijas ir diktuoti savo valią politiniu spaudimu, kuris dažniausiai būna užkulisinis.

Štai kodėl būtent Vokietija ir Prancūzija labiausiai priešinosi demokratiškesniems sprendimų priėmimo mechanizmams, Vokietija – bendros energetikos politikos formavimui. Štai kodėl Didžioji Britanija išsiderėjo sau aibę išimčių ir nuolaidų.

- Bet ar neturi mūsų gąsdinti nuostata, skelbianti, kad panaikinama valstybės veto teisė daugiau negu 50 sričių? Nejau Lietuva nuo to nenukentės?

- Nors ES įkuriama užsienio reikalų ministro pareigybė su didelėmis galiomis, valstybėms paliekama veto teisė šioje kartu su saugumo politika jautriausioje srityje. Tiesa, tam, kad veto nesupjudytų ES narių, nustatomas ilgesnis bei detalesnis sprendimų parengimo mechanizmas.

Labai smarkiai kovėmės dėl veto teisės išlaikymo mokesčių politikoje. Pavyzdžiui, kai kurios Vakarų Europos valstybės norėjo sumažinti mūsų konkurencingumą, tačiau tai joms nepavyko.

Kitos svarbios sritys, kuriose išlaikyta veto teisė, – gynybos politika, baudžiamoji teisė ir socialiniai reikalai.

Kita vertus, išimtinė ES kompetencija, galiojanti, pavyzdžiui, konkurencijos taisyklių vidaus rinkoje nustatymo politikoje, Lietuvai bus naudinga. Greitai prisitaikantys lietuviai iš to tik laimės.

Pagaliau galime paklausti ir taip: o kas vyksta tose Lietuvos gyvenimo srityse, kur ES negali nieko pakeisti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo, socialinėspolitikos? Švelniai tariant, čia nieko gero juk ir taip nevyksta.

Kas yra ES taisyklės? Tai – geriausia 27 valstybių valdymo patirtis, sukaupta ir apibendrinta EK ir dar paremta jos lėšomis.

Ten, kur ES galėjo prieiti, mes apsikuopėme, o kitur taip ir liko senos problemos.

- Parengta valstybinė piliečių informavimo kampanijos apie Lisabonos sutartį programa. Nebijote, kad ji nuskęs Seimo rinkimų kampanijos sraute?

- Nesu nusiteikęs taip pesimistiškai. Manau, kad mūsų žmonės apie daugelį su ES susijusių dalykų žino iš tiesioginės patirties ir vis labiau suvokia jų naudą. Ką reiškia jau vien tas pozityvus impulsas, kurį suteikia Šengeno erdvės atsivėrimas.

Vytautas Bruveris
„Lietuvos ryto“ korespondentas