Naujienos

Vilniaus paveikslų galerijoje tarp parodos "Pirosmani" lankytojų bus nemažai tokių, kurie čia ateis dar ne vieną kartą. Iš Tbilisio nacionalinio muziejaus atgabenti 35 paveikslai traukia savo išskirtinumu, menine įtaiga, jų autoriaus nepažinumo paslaptimi. Stiprios meno įtaigos kūrinius palikęs talentas, kaip ir pati asmenybė - Niko Pirosmanašvilis (Pirosmanis) (1862-1918) - galėjo neregimai ištirpti laike. Tarsi nebuvęs, negyvenęs. Lyg nekūręs. Nes likimas jam lėmė skurdžiaus, sakytumėm, valkatos gyvenimą.

Vienišas keistuolis

Jis gimė Gruzijos Kachetijos krašto Mirzanio kaime, anksti liko našlaitis. Matyt, suveikė nerašytas gruzinų garbės įstatymas - globoti tėvų netekusį vaiką, tad jį priglaudė Kalantarovų šeima. Kartu su ja vėliau persikėlė į Tbilisį. Neaišku, kodėl jis liko be profesijos, nuolatinio darbo. Gal trukdė nenoras gyventi pagal visuomenės "aritmetiką", gal troško išskleisti savo talentus... Nežinia, tačiau Pirosmanis vertėsi tik padieniu uždarbiu. Padirbėdavo geležinkelyje ar smuklėje, tvorą kam nors nudažydavo. Už maistą, pastogę pusrūsyje. Kažin ar tai jam rūpėjo, nes nenumaldomai traukė tapyti. Jis tapė ant klijuotės, kartais ant kartono. Vidinė nepriklausomybė, asmenybės orumas ir skurdas - visa drauge. Matyt, buvo nesuprantamas ir savo aplinkai - smuklių savininkams, prekeiviams, darbininkams. Bastėsi aplink lyg vienišas keistuolis.

Savamokslis ir harmonija

Nors XX a. pradžios Tiflisas (Tbilisis) virte virė kaukazietiškais ritmais ir kartu tolimos Europos egzotiškai atrodančių madų, meno įtakomis, bet Pirosmanis liko originalus, matantis aplinką, žmones, daiktus paprastai, realiai, su trupučiu metaforos. Už duoną, vyną, dažus jis čia pat išdekoruodavo smuklės sieną, sukurdavo aludės iškabą, žuvies pardavėjo ar virėjo portretą. Tapė gyvulius. Poetiškas, gėlėmis išpuoštas moteris. Ir savąją svajonių Margaritą. Savamokslio paveiksluose tvyro harmonija. Prasismelkia gruzinų bažnytinės tapybos ir skulptūros bruožai. Dažnai lyg skamba graudaus humoro gaidelė, tokia būdinga gruzinų tautiniam charakteriui. Paveiksluose veriasi tarsi sustabdytos veiksmo, judesio akimirkos. Dailininkas paliko savotiškus raktus savo meninei idėjai suvokti: paties sukurtus pavadinimus - "Trys elniai prie upelio", "Totorius - kupranugarių varovas", "Berniukas - malkų pardavėjas" ir kitus.

Užgeso nepastebimai

Dailėtyrininkė Ilona Mažeikienė Pirosmanio parodą vertina kaip nepaprastai įdomią. Paveiksluose naivus, paprastas pasaulis perteiktas labai nuoširdžiai, nepaisant kompozicijos rėmų. Pirosmanis mėgo nakties šviesą, bet ji paveikslams teikė ne niūrumo, o priešingai - paslaptingo švytėjimo.

Persiritus per XIX-XX amžių sandūrą, Pirosmanio dailę pradėjo atrasti ne vien kaimynai ir kasdieniai duonos davėjai. 1912-aisiais broliai poetas ir dailininkas Zdanavičiai susidomėjo tapytoju ir paskleidė žinią apie keistą talentą. Po metų jie su dar keliais bičiuliais išvežė Pirosmanio paveikslus į avangardinę "Taikinio" parodą Maskvoje. 1916 metais tokia paroda surengta ir Tbilisyje. Nežinia, kaip tai pakeitė Pirosmanio gyvenimą. Intuityviai jis ir anksčiau stiebėsi į pripažinimą, norėjo išsiskirti. Dėvėjo tam metui keistą plačiabrylę skrybėlę, "europietišką" švarką. Rusijos, Prancūzijos neoprimityvistai domėjosi gruzinų dailininku, jautė jo jėgą, neįveikiamą atstumą. O Gruzijoje vyko savas gyvenimas - buvo pagyrų, bet buvo ir tapytoją žeidusių pasišaipymų. Pirosmanis gyveno vienas, skurdo, sirgo. Nepastebimai užgeso 1918 metais. Net jo kapavietė iki šiol nežinoma. Anot menotyrininko Grigolo Robakidzės, "...lyg būtų jis nemiręs, bet tiesiog dingęs. Tarsi tam, kad liktų mūsų atmintyje didžiuoju anonimu. Žvelgi į Pirosmanį ir tiki Gruzija".

Dabar jo tėvynėje rūpinamasi sugrąžinti po pasaulio muziejus, privačias kolekcijas išsibarsčiusius paveikslus. Bandoma juos išpirkti, skolintis parodoms. Per šimtmetį jos jau vyko daugelyje Europos ir Azijos šalių. Susidomėjimas šiuo vertingiausiu gruzinų kultūros paveldu neslopsta. Manoma, kad dar yra ir nerastos Pirosmanio sieninės tapybos. Matyt, dar bus paieškų, polichrominių tyrimų. Gal ir atradimų.

Atsiskleidžia per kitų kūrinius

Pasaulyje taip klostosi, kad kai kurių menininkų palikimas, jų asmenybės atsiskleidžia per kitų kūrinius. Taip pat skurde miręs, plačiai dar nežinotas Modiglianis patraukė dėmesį po prancūzų kino juostos "Monparnasas 19". Mes, "geležinės uždangos" izoliuoti, apie impresionistų kūrybą daugiausia sužinojome iš tuomet jau išverstų Henri Peruchot knygų. Apie nuostabųjį dievdirbį Vincą Svirskį, skaptavusį iš ąžuolų drūtgalių medinius koplytstulpius, gal irgi nedaug būtumėm žinoję be Irenos Kostkevičiūtės knygos. Dabar dalis visuomenės gali didžiuotis, kad žino apie Pirosmanį. Tokį savitą, kokį mums 1981 metais parodė Eimuntas Nekrošius Jaunimo teatro spektaklyje. Su įsiminusiais personažais - Vlado Bagdono Pirosmaniu ir Vytauto Petkevičiaus nebyliu kiemsargiu. Nors ir labai įtaigus, tai buvo scenos kūrinys.

Iki gegužės pabaigos

Pirosmanio paroda - tai jos kuratoriaus dailės istoriko Skaisčio Mikelionio beveik metų įdirbis. Padėjo Gruzijos ambasada Lietuvoje. Jei ne geranoriška Lietuvos krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų pagalba, jei paveikslų draudimui 102 mln. litų nebūtų skyręs "BTA draudimas", jei ne kariuomenės "Spartan" lėktuvas, nebūtume pamatę to, kas taip nuostabu ir įstringa atmintin.

Paroda, paženklinusi "Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009" renginių pradžią, viešės Lietuvoje iki gegužės pabaigos.

Birutė Liauškienė