Naujienos

Esu įsitikinęs, jog kiekvienas lietuvis, kuriam rūpi mūsų šalies, kaip turtingą istoriją turinčios ir senas tradicijas bei kultūrą išsaugojusios, šiuolaikinės ekonomiškai išsivysčiusios ir politiškai aktyvios valstybės įvaizdis pasaulyje, neišdrįstų net suabejoti, kad pirmasis Japonijos imperatoriaus Akihito ir imperatorienės Michiko oficialus vizitas Lietuvoje taps istoriniu ir labai svarbiu Lietuvos įvaizdį pasaulyje formuojančiu įvykiu. Dėl šio vizito į Lietuvą bus nukreiptos ne tik Japonijos, bet ir viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys.

Imperatoriškosios šeimos saga

Akihito yra 125-asis Japonijos imperatorius. Pasak seniausių Japonijos kronikų "Kojiki" (712 m.) ir "Nihon shoki" (720 m.), 660–585 m. pr. Kr. Japoniją valdė mitinis imperatorius Jinmu, buvęs saulės deivės Amaterasu palikuonis. O istoriniai šaltiniai patvirtina, kad jau IV Kr. amžiuje Jamato provincijoje (dabartinė Naros prefektūra) susiformavo Jamato dvaras, suvienijęs šalį nuo Kiusiu salos pietuose iki Kinai lygumos centrinėje Honsiu salos dalyje ir tapęs politiniu centru. Dvarą tuomet valdė imperatorius. Asukos laikotarpis (593–710) buvo galutinė fazė pereinant iš priešistorinio į dabartinės istorijos etapus bei susiformuojant Japonijos valstybei. Įdomu, kad šio etapo pradžia sutapo su pirmosios Japonijos moters imperatorės Suiko valdymo laikotarpiu.

Remiantis šiais faktais galima teigti, kad imperatoriaus institucija šiemet mini 2667-ąsias metines. Mitinio imperatoriaus Jinmu atėjimo į sostą diena, vasario 11-oji, ir dabar Japonijoje švenčiama kaip Valstybės įkūrimo diena, nors, istoriniais duomenimis, Japonijos amžius, skaičiuojant nuo Jamato dvaro arba nuo šiuolaikinės Japonijos susikūrimo Asukos laikotarpiu, turėtų siekti 1400–1600 metų.

Nors tradiciškai Japonijos imperatoriškąjį sostą paveldi vyriškosios giminės atstovai, per ilgą Japonijos imperatorių dinastijos istoriją daugiau kaip šimtą metų šalį valdė dailiosios lyties atstovės. Jau minėta imperatorė Suiko, pirmoji Chrizantemų sostą užėmusi moteris, tapo 33-iąja Japonijos valdove ir valdė šalį ilgiausiai iš visų moterų, daugiau kaip 35 metus (592–628). Tačiau ši pirmoji iš aštuonių moterų imperatorių buvo formali valdovė tuometinio Sogos klano ir princo Shotoku Taishi (574–622 m.) rankose. (Princo pastangomis buvo įtvirtinta jo sukurta pirmoji septyniolikos straipsnių konstitucija "Kempo Jishichijo", nurodanti būdus, kaip suteikti harmoniją chaotiškai visuomenei).

41-oji valdovė Jito (687–697) po vyro mirties perėmė sostą, turėdama tikslą išlaikyti jį giminės rankose, kol paaugo ir sostą iš jos perėmė anūkas, 42-asis imperatorius Monmu. Tik kelios iš moterų valdovių išsilaikė soste iki mirties.

Po 48-osios imperatorės Shõtoku (764–770) mirties net 850 metų iki Edo epochos (1603–1668) Japonijos imperatoriai buvo vien vyrai, o moterys į valdžią vėliau buvo sugrįžusios tik du kartus. Kaip ir dauguma ankstesnių moterų valdovių, paskutinės dvi – 109-oji imperatorė Meisho (1629–1643) ir 117-oji imperatorė Gosakuramachi (1762–1771) – valdė Japoniją, kol prie šalies vairo sugrįžo giminės tęsėjai imperatoriai vyrai. Taip po Gosakuramachi brolio 116-ojo imperatoriaus Momozono mirties ji tapo paskutiniąja Japonijos valdove, nes tikrasis sosto įpėdinis, imperatoriaus Momozono sūnus, tada dar neturėjo ir ketverių metų (sulaukęs dvylikos jis tapo 118-uoju imperatoriumi Gomomozonu).

Reikia pabrėžti, kad moterų atėjimas į valdžią dažniausiai būdavo sietinas su laikinu valdymu arba su valdžios perėjimu iš vienos imperatoriškosios giminės medžio šakos į kitą. Dabartinis 125-asis Japonijos imperatorius Akihito pelnytai didžiuojasi seniausia dinastija pasaulyje, o jo giminės atšaka tęsiasi dar nuo Naros epochos (710–784) laikų.Todėl Japonijos istorijos ir tradicijų žinovų nenustebino imperatoriškosios aplinkos ir Japonijos tradicijas vertinančių japonų rūpestis, kad gali nutrūkti vyriškosios giminės linija, kai daugiau kaip 40 metų imperatoriškojoje šeimoje negimė berniukas. Kai karūnuotojo princo Naruhito žmona princesė Masako pagimdė mergaitę, princesę Aiko, o jaunesniojo sūnaus princo Akishino šeimoje taip pat augo tik dvi mergaitės, princesės Mako ir Kako, jau buvo ruošiamasi Japonijos parlamente svarstyti klausimą apie galimybę sugrįžti į sostą moteriškosios giminės atstovei. Tačiau praėjusiais metais princo Akishino žmona princesė Kiko pagimdė sūnų, princą Hisahito, kuris ateityje taps vienu iš pretendentų užimti imperatoriaus sostą.

Japonija atsiveria pasauliui

Ar kada nors susimąstėte, kodėl ši tauta taip išlaikė savo tradicijas, savo išmintį, savo tautybę, o dar ir dabar Japonijoje daugiau kaip 99 proc. gyventojų yra japonai? Juk, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, Japonija nė iš tolo nepanaši į JAV "tautų katilą" arba Europą be sienų.

Daugelį metų tai buvo išlaikyta gana drastiškais būdais, ribojant Japonijos bendravimą su visu pasauliu, net ir griežtomis priemonėmis stiprinant Japonijos tautinę savimonę ir bet kokį pašalietį vertinant kaip šalies priešą. Vyriškosios linijos įsiviešpatavimą šalyje kadaise nulėmusi samurajų epocha prie demokratiškų šeimos vertybių ir žmoniškųjų bendravimo, pagarbos bei taikos vertybių sugrįžo tik nuo praėjusio amžiaus vidurio, ir, mano nuomone, tai nemažas dabartinio imperatoriaus Akihito nuopelnas.

Pastaraisiais dešimtmečiais Japonija vis plačiau atsiveria tarptautiniam bendravimui, tapo pirmaujančia pasaulio šalimi pagal tarptautinių labdaros programų finansavimą. Vis daugiau užsienio kompanijų ir specialistų pradeda savo veiklą Japonijoje, plečiasi kultūriniai ir švietimo mainai. Ir nors pagal Japonijos konstituciją imperatorius yra tik "valstybės ir tautos simbolis", savo aktyvia visuomenine veikla imperatorius su imperatoriene bei kiti Jo Didenybės imperatoriaus Akihito šeimos nariai tiek Japonijoje, tiek už jos ribų sulaukė nepaprastos pagarbos, dėmesio ir palaikymo. Imperatorius Akihito ir imperatorienė Mihiko – senovines japonų tradicijas tęsiantys ir gerbiantys, bet šiuolaikiškai aktyvūs, nepaliaujamai besidomintys visuomenės įvykiais, nuoširdžiai besirūpinantys žmonėmis, jų poreikiais ir daug bendraujantys su visuomene eruditai bei labai nuoširdūs ir malonūs žmonės. Nė viena gamtos stichija ir jos padarinių likvidavimas arba bet koks didesnis tarptautinis forumas Japonijoje ar regioninis jubiliejus nelieka be imperatoriškosios poros dėmesio ir dalyvavimo. Jie aplankė daugiau kaip 400 vaikų, pagyvenusių ir neįgalių žmonių globos įstaigų, dar būdami kronprincu ir kronprincese lankėsi 37 šalyse, dalyvauja daugelyje mokslo ir kultūros renginių, nuolat imperatoriškuosiuose rūmuose priima mokslininkus ir menininkus.

Imperatorius Akihito turi politinį ir ekonominį išsilavinimą, bet tyrinėja ir rašo mokslinius straipsnius bei skaito pranešimus tarptautinėse konferencijoje apie gėlavandenių žuvų taksonomiją (imperatorius yra Japonijos ichtiologų draugijos, Londono zoologijos draugijos, Argentinos gamtos mokslų instituto ir daugelio kitų užsienio organizacijų garbės narys), tyrinėja ir yra parašęs straipsnių apie Japonijos mokslo puoselėtojus, paskelbęs dešimtis pranešimų įvairiuose forumuose ir konferencijose.

Imperatorius labai domisi kitų šalių istorija, privačių pokalbių metu pats užvesdamas kalbą ir apie Lietuvos istorinį nekilnojamą ir kultūrinį paveldą, gamtą ir žmonių gyvenimą. Imperatorius niekada nepraleidžia galimybės nei trumpų susitikimų metu, nei oficialių pokalbių su Lietuvos vadovais proga pasidomėti Lietuvos istorija, LDK klestėjimo detalėmis, pokario tremtinių likimais, Lietuvos išsivaduojamuoju judėjimu pokario metais ir Sąjūdžio laikais, Lietuvos integracija į Europos struktūras.Nors imperatoriaus funkcijos užsienio politikoje baigiasi reprezentaciniu užsienio šalių vadovų ir ambasadorių skiriamųjų raštų priėmimu, imperatorius Akihito yra labai gerbiamas užsienio šalyse.

Per metus – vienas oficialus vizitas

Imperatoriškoji šeima ypač pamėgo kasmetines išvykas ir pasivaikščiojimus po šiaurinės Hokaido prefektūros kalnus. Per vieną iš susitikimų su imperatoriškąja šeima imperatorienė Michiko papasakojo apie savo žavėjimąsi Hokaido gamta, kuri nuostabi tiek vasarą, tiek žiemą. Jos Didenybė netgi antrojo sūnaus Ayanomiya vardo (visuomenei jis žinomas kaip princas Akishino) pirmąjį hieroglifą pasirinko tokį patį kaip ir nuostabia gamta pasižyminčios Hokaido Reibunto salos.

Praėjusiais metais, vieno pokalbio metu prisimindama vizitą į Lenkiją, imperatorienė Michiko prasitarė apgailestaujanti, kad, būdama taip arti Lietuvos, jos neaplankė. Ne vieną kartą Jų Didenybės užsimindavo apie norą aplankyti mūsų šalį, pamatyti savo akimis tą aplinką, kurioje suklestėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios tauta tūkstančius metų kovojo ir išlaikė valstybingumą. Ir būtinai aplankyti Vilnių, kuris taps Europos kultūros sostine minint Lietuvos tūkstantmetį.

Imperatoriškoji šeima, kaip ir daugelis kitų užsienio kilmingų šeimų, daug dėmesio skiria menui ir muzikai, visi šeimos nariai groja ne vienu muzikos instrumentu, kuria tradicines eiles – vakas. Teko garbė lankytis imperatoriaus rūmuose vykstant naujametiniams skaitymams, kai tradiciniu stiliumi išdainuojami geriausi iš visos Japonijos atrinkti eilėraščiai, tarp jų ir imperatoriškosios šeimos narių eilės. Imperatorienė Michiko yra išleidusi savo eilių rinktinę, išvertusi kitų japonų autorių kūrybos į anglų kalbą (imperatorienė yra baigusi anglų literatūros studijas).

Imperatoriškoji šeima nepraleido progos apsilankyti ir 1992 m. Tokijuje surengtoje M.K.Čiurlionio kūrybos parodoje, kronprincas Naruhito dalyvavo valstybinio dainų ir šokių ansamblio "Lietuva", Sauliaus Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro koncertuose, kompozitoriaus Vytauto Barkausko kompozicijos "Duo Concertante", dedikuotos Chiune'i Sugiharai, pristatyme.

Kiekvienais metais imperatorius ir jo šeimos nariai patys sodina ir nuima tradiciškai pagrindinės Japonijos grūdinės kultūros ryžių derlių imperatoriškųjų rūmų užliejamajame lauke. Ne kartą teko dalyvauti ryžių sodinimo ir derliaus nuėmimo šventėje, kuri kasmet organizuojama ir diplomatiniam korpusui. Ryžių daigeliai, kuriuos reikėdavo sodinti vandeniu užlietuose laukuose, būdavo išdaiginti paties imperatoriaus rankomis, o kas nors iš šeimos narių būtinai dalyvaudavo šiame tradiciniame renginyje.

Neseniai ištekėjusi ir iš imperatoriškosios šeimos išėjusi princesė Sayako daug metų domėjosi ornitologija. Mūsų pokalbių metu ji prasitarė, kad norėtų pamatyti Ventės ragą vykstant aktyviai paukščių migracijai. Imperatoriškojoje fermoje yra įkurta laukinių ančių žiedavimo stotis, kurioje man ne kartą teko stebėti žiedavimo procesą.

Susitikau su buvusia princese, o dabar ponia Sayako Kuroda, viename praėjusios vasaros renginių, kai ji kartu su kitais svečiais laukė atvykstant imperatoriškosios šeimos narių. Pasveikinau su vedybomis ir paklausiau, ar dar nepamiršo ketinimų apsilankyti Lietuvoje. Ji šypsodamasi atsakė, kad ne, o dabar ir pati kartu su vyru galės priimti sprendimą, kur apsilankyti. Mat kai prieš ketverius metus paklausiau princesės, ar nesuteiktų garbės, apsilankydama saksofonininko Petro Vyšniausko ir birbynininko Antano Smolskaus koncerte Tokijuje, minint Lietuvos nepriklausomybės dieną, ji atsakė, kad dėl dalyvavimo tokiuose renginiuose sprendžia Japonijos vyriausybės atstovai.

Gerai žinodamas, kad šiais laikais oficialią Japonijos politiką ir įvaizdį formuojanti Japonijos vyriausybė dažniausiai planuoja imperatoriškosios šeimos užsienio kelionių maršrutus, išreikšdama valstybės politinę valią ir pareikšdama pagarbą pasirinktoms šalims (per 19 valdymo metų imperatoriškoji šeima su oficialiais vizitais apsilankė tik 19-oje valstybių), Lietuva tikrai turėtų jaustis pagerbta sulaukusi aukščiausio lygio Japonijos atstovavimo – Jų Didenybių Japonijos imperatoriaus Akihito ir imperatorienės Michiko.

Nežinau, kaip Jų Didenybės jaučiasi lankydamiesi kitose šalyse, bet drąsiai galiu tvirtinti, kad aplankyti Lietuvą ir savo akimis pamatyti daugiau kaip šešiems tūkstančiams nuo genocido bėgusių žydų gyvybės vizas išdavusio Japonijos diplomato Ch.Sugiharos rezidavimo šalį ir žymaus Lietuvos dailininko bei kompozitoriaus M.K.Čiurlionio, kurio kūrybą taip pamėgo pirmoji Japonijos pora, gimtinę jie norėjo jau ne vienerius metus.

Habil. Dr. Algirdas Kudzys