Naujienos

Bajorų palikuonis Naujojoje Zelandijoje tautiečius moko ne reikalauti paso,o sužinoti daugiau apie LietuvąŠią savaitę į Naująją Zelandiją iškeliauja Kaune įsteigtas apdovanojimas – antrojo laipsnio Santakos garbės ženklas. Jį išsiveža garsios bajorų Domeikų giminės palikuonis, Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro padalinio vadovas ir tautinės bendruomenės pirmininkas, Lietuvos garbės konsulas Naujojoje Zelandijoje Jurgis Audronis Pečiulaitis.

Važiavo pusmečiui
Jurgis Pečiulaitis, buvęs ilgametis garsios pasaulyje „Fordo“ kompanijos prekybos atstovybės direktorius, laisvalaikiu – regbio žaidėjas, treneris, teisėjas, su žmona Margarete, išeive iš Anglijos, užaugino keturias dukras. Tai išgirdusi, primenu posakį „Daugiau mergų – mažiau karų“, o Jurgis juokdamasis atsako: „Daugiau mergų – daugiau pinigų iš tėvo kišenės. Kiek kraičių reikia sukrauti, ar įsivaizduoji? Keturioms...“
Dvi jų - Aldona ir Mišelė - šiemet pirmą kartą atvyko į tėvo ir senelių gimtinę. Su jomis atvažiavusi ponia Margaretė Lietuvoje lankėsi dar anksčiau. Moteris seniai pamilo Lietuvos gamtą, istoriją, architektūrą, valgius ir, svarbiausia, žmones.
„Mes gyvename Oklende, kur yra beveik pusantro milijono gyventojų, bet lietuvių nebus ir tūkstančio. Iš tų, kurie beveik prieš šešiasdešimt metų pirmieji pasiekė Naująją Zelandiją, liko pusė – apie tris šimtus. Daugelis lietuvių kūrė ir tebekuria mišrias šeimas, todėl mums ypač svarbu toli nuo Lietuvos saugoti lietuvybę,“ - sako J.Pečiulaitis.
Jurgis buvo tik trejų, kai 1944 metų vasarą „paskutiniu laisvės traukiniu“ išvažiavo iš okupuotos Lietuvos. Šeimos emigraciją nulėmė tėvas, „antras žmogus Lietuvos geležinkelių valdyme“, turėjęs žinių apie gresiančias represijas ir netgi geležinkelio sprogdinimus. Aštuonias valandas ginčijosi, važiuoti ar nevažiuoti, galop nutarė: išvažiuos tik pusmečiui, ne ilgiau. Deja, niekada negrįžo namo.
Pirmiausia atsidūrė pabėgėlių stovykloje Austrijoje. Paskui traukiniu pasiekė Italiją. Čia prisijungė iš Vokietijos atvykusio traukinio keleiviai. Iš 960 estų, lenkų bei kitų tautų pabėgėlių į Naująją Zelandiją laivu atkeliavo 420 lietuvių.

Už lietuvių kalbą - lazdų
Jurgio tėvas Jonas Pečiulaitis iš karto įkūrė lietuvių komitetą, vildamasis, kad čia, „pasaulio pakraštyje, kur per Kalėdas sniego nepamatysi“, prieglobsčio ieškos ir daugiau tautiečių, tačiau jų nesulaukė. Nauja, pastaraisiais metais kilusi lietuvių emigrantų banga į Naująją Zelandiją, kurią nuo Baltijos krantų pasiekti norėdamas turi vien lėktuvuose praleisti trisdešimt valandų, iš Lietuvos neretai eina per Didžiąją Britaniją ar kitas Europos valstybes.
Būdamas oficialus Lietuvos atstovas Jurgis Pečiulaitis kartais susilaukia prašymų „atstatyti lietuvybę“ iš žmonių, kurie lietuviškai net pasisveikinti nemoka. „Man skambina į konsulatą ir sako, noriu gauti lietuvišką pasą, nes mano diedukas buvo lietuvis, - pasakoja jis. - Klausiu, kam tas pasas? Sako, noriu į Londoną išvažiuoti. Bent žinai, kur ta Lietuva yra, klausiu. Žinau, sako, netoli Lenkijos. Tai sostinė jos kas? Nežino. Tada sakau: pirk knygų, mokykis apie Lietuvą. Kai išmoksi, skambink vėl.“
Garbės konsulo nuomone, dabar lietuviu išlikti svetimoje šalyje lengviau nei jo jaunystės laikais. Prisimena, buvo gal septintokas, kai Oklendo mokykloje su kitu tautiečiu mokinuku, girdint mokytojui, šnektelėjo lietuviškai. Ir gavo už tai lazda per rankas. Šiandien tiems, kurie vengia lietuviškai kalbėti, nes patys sau tvirtina „mes jau niekada nebūsime lietuviai“, jis sako: „Važiuokit į Lietuvą, pabūkit, pasidairykit ir būsit toliau lietuviai.“

Trispalvė Oklende
Savu J.Pečiulaičiui tapęs svetimas kraštas neseniai minėjo dviejų šimtų metų sukaktį nuo tada, kai čia apsigyveno pirmi baltieji žmonės. Dabar Naujojoje Zelandijoje – daugiau nei keturi milijonai gyventojų. „Kai mes atvažiavom, - sako Jurgis, - buvo gal pustrečio milijono maorių, šiandien jų tik pusė milijono belikę, o lietuvių tik perpus sumažėjo. Bet turėjom mes sekmadieninę mokyklėlę, šiandien jos neturime. Užaugau, mokslus ėjau Naujojoje Zelandijoje.“
J.Pečiulaičio tėvai mokėjo už jo ir sesers mokslus. Mokėjo ir jis - už savo dukrų. „Užtat išleidau visas išmokytas į gyvenimą: Mišelė dabar dirba architektų biure, Kim – finansininkė, Džuli – Londono savivaldybėje. Vyriausioji, tris vaikučius auginanti Aldona – bankininkė, jos vyras – irgi. O mano žmona dirbo advokatūroje, tvarkė raštus, leido specialią literatūrą. Kiek kainavo dukterų išmokslinimas, mes jau neskaičiuojame“, - tikina laimingas tėvas.
„Lietuvos reikia ne vien man, - prasitaria ponas Jurgis. – Vasario šešioliktąją vežu trispalvę iškelti virš didžiausio Naujosios Zelandijos tilto, Oklendo centre. Kitą vėliavą mes keliame prie Oklendo savivaldybės. Margareta dengia stalą, švenčiame su šeima ir draugais.“
Dukros, jei tik neužsiėmusios, visada padeda mamai priimti iš Lietuvos atvažiuojančius svečius, kurių dažnai sulaukia. Daugėja turistų, dažniau lankosi oficialios delegacijos. Visa lietuvių bendruomenė, kurios aktyvių narių yra gal koks pusšimtis, mielai padeda, jei reikia priimti tautiečius, Oklendą ar jo apylinkes parodyti. Beje, kai lankėsi Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, jį pasitiko net keli šimtai Naujosios Zelandijos lietuvių.
J.Pečiulaitis jau dabar buria grupę lietuviškai nebemokančių ar visai nemokėjusių lietuvių kilmės zelandiečių ir žada juos atvežti į Lietuvą po dvejų metų, kai Lietuvai bus puiki proga sublizgėti pasaulyje. J.Pečiulaitis įsitikinęs, kad Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis ne mažiau reikšmingas kaip olimpiada.

Birutė Mačienė