Naujienos

EUOBSERVER/TBILISIS. Kad apsaugotų savo šalį nuo Rusijos organizuoto perversmo, Gruzijos prezidentas buvo priverstas užpulti Pietų Osetiją, Briuselio naujienų svetainei EUobserver sakė buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas. Interviu vyko  Tbilisyje spalio 9-12 dienomis, kai Gruzijos sostinėje buvo surengta  Europos išteklių banko konferencija.

Pasak A.Ilarionovo, oficialūs Rusijos valdžios komentarai, esą  Rusija gynė  savo piliečių „gyvybę“, „sveikatą“ ir „orumą“ - nepaisant  aplinkybių, kaip ta pilietybė buvo suteikta - skamba neįtikinamai, nes per daugelį konfliktų, panašių į tuos, kurie vyko Čečėnijoje ar Beslano mieste, Rusija  savo piliečiais nesirūpino.

Šiandien A.Ilarionovas - Cato instituto Vašingtone vyresnysis mokslinis bendradarbis.  2000-2005 metais jis buvo V.Putino vyresnysis patarėjas ekonomikos klausimais. A.Ilarionovo teigimu, priešingai nei stengiamasi pavaizduoti, šis konfliktas prasidėjo ne 2008 metų rugpjūčio 7 dieną, bet jis buvo kruopščiai planuojamas ir jam buvo rengiamasi jau nuo 2004 metų pavasario, kai Rusijos valdžios organai ėmė tiekti karinę techniką Pietų Osetijai ir Abchazijai, treniruoti šių regionų karius, statyti karines bazes, tiesti strategiškai būtinus greitkelius ir geležinkelius.

„Kulminacija buvo pasiekta, kai prie Gruzijos sienos buvo sutelkta 80 tūkstančių  reguliariųjų karinių ir pusiau sukarintų pajėgų narių, mažiausiai 60 tūkstančių iš jų dalyvavo rugpjūčio ginkluotame konflikte“, - aiškino A.Ilarionovas.

„Apskaičiuota, kad rugpjūčio 7 dieną Pietų Osetijoje buvo dislokuota 20 – 25 tūkstančiai Osetijos ir Rusijos karių bei 240 tankų “, - sakė jis ir pridūrė, kad Gruzijos kariuomenė iš viso turi 29 tūkstančius karių ir 200 tankų, kurių didžioji dauguma dislokuoti vakaruose, šalia sienos su Abchazija.

„Arti Pietų Osetijos buvo gal tik 4 – 5 tūkstančiai karių ir 42 gruzinų tankai“, - sakė A.Ilarionovas, primindamas, kad po to, kai prezidentas Michailas Saakašvilis rugpjūčio 7 dieną viešai paskelbė trumpas vienašales paliaubas, kaip niekada anksčiau buvo apšaudyti gruzinų kaimai Pietų Osetijoje.

„Staiga suvokta, kad jei osetinų ir rusų karinės pajėgos pajudėtų, per kelias valandas jos pasiektų Tbilisį. Prezidento M.Saakašvilio sprendimas pulti Cchinvalį - „savigyna, nors tai ir buvo gana rizikingas žingsnis“, tvirtino A.Ilarionovas.

„Saakašvilis gavo labai aiškų ženklą iš Vakarų, bylojantį, kad Amerika ir Europa į pagalbą neateis. Netgi jei JAV ir būtų nusprendusios siųsti pagalbą, tai būtų nepadėję, nes pirmosios karinės pajėgos būtų atvykusios ne anksčiau kaip po dviejų savaičių. Buvo aišku, kad laukti dvi savaites, norint apginti Gruziją, negalima. Taigi, prezidentas apsisprendė, puikiai suprasdamas, kad prieš Rusiją teks stoti vienam,“ – paaiškino A.Ilarionovas.

A.Ilarionovas sutiko, jog toks sprendimas buvęs sunkus ir galėjęs pakenkti Prezidento reputacijai bei sužlugdyti pasitikėjimą juo šalyje, ypač po viešo paliaubų paskelbimo. „Analizuojant įvykius atrodo, kad tai buvo vienintelis įmanomas sprendimas, kuris  ir išgelbėjo Gruzijos nepriklausomybę bei valstybingumą“, - sakė A.Ilarionovas.

Kalbėdamas apie Gruzijos opozicijos pasisakymą prieš kilusį karą, A.Ilarionovas teigė, esą „pats faktas, kad opozicija tebeegzistuoja ir turi galimybę išsakyti savo nuomonę, yra žymiu mastu įmanoma tik dėl to, kad buvo priimtas sprendimas dėl savigynos“.

„Jei Saakašvilis nebūtų kontratakavęs, matyt, nedaug kas bebūtų likę iš opozicijos. Tbilisyje sėdėtų Igoris Georgadzė (Gruzijos politikas, kuris 1995 metais pasikėsino į buvusį Gruzijos prezidentą Eduardą Ševarnadzę). Viskas būtų pakrypę kita vaga“.

Rusijos nusivylimas dėl nepavykusio perversmo

„Panašu, kad Rusijos valdžią nelabai džiugina jos pačios planas B -  vienašališkai pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją“, - teigė A.Ilarionovas.

„Pagal planą A Rusija ketino pasinaudodama pilietiniu karu, valstybės perversmu ar revoliucija sutrikdyti Gruzijos vyriausybę ir visuomenę, dalyvaujant šiame procese osetinams ir gruzinams pakeisti režimą Gruzijoje.“

„Bet kadangi Gruzijos karinės pajėgos įžengė į Cchinvalį ir sugebėjo kelias dienas atremti Rusijos armijos veržimąsi į Gruziją, užteko laiko kitą Gruzijos kariuomenės dalį iš šalies vakarų perkelti  Tbilisiui ginti, atkreipti pasaulio dėmesį, sukelti ant kojų visuomenę ir politikus visame pasaulyje bei mobilizuoti tarptautinę paramą“.

„Po kelių dienų paaiškėjo, kad planas A, kuriuo siekta sukelti revoliuciją ar pilietinį karą, žlugo. Rusijos valdžios organai buvo priversti griebtis plano B ir dėl to labai nusivylė. Keikdami Saakašvilį Rusijos pareigūnai išreiškia gilų nusivylimą, kad Saakašvilis sugebėjo sužlugdyti jų gerai parengtą planą A“.

„Plano B esmė buvo skelbti, kad Rusija siekia apginti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Tai Rusija paskelbė tik praėjus kelioms dienoms po karo ir galų gale nusprendusi apsimesti, kad remia šių regionų nepriklausomybę. Tačiau tai smarkiai prieštarauja tai pozicijai, kurios Rusijos valdžia taip ilgai laikėsi, nepripažindama Čečėnijos, Kosovo, Kalnų Karabacho, Šiaurės Kipro ir Padniestrės“.

„Mažiausiai, ko reikia Rusijai, - tai (Gruzijos) separatistiniai regionai. Tai didelė problema Rusijos vyriausybei, nes tie regionai surytų daug pinigų, jie patys neišsilaiko, be to, nusikaltimų skaičius ten didelis... Staiga atsirastų dešimtys tūkstančių ginkluotų žmonių, kurie lengvai galėtų įžengti į Rusijos teritoriją. Rusijai tai sukeltų didelį galvos skausmą“.

Gruzijos demokratija - grėsmė Maskvai

Kalbėdamas apie priežastis, paskatinusias Maskvą investuoti „milijardus dolerių“ į šias karines operacijas ir būti pasirengusiai patirti „labai skaudžius diplomatinius nuostolius ir izoliaciją“, A.Ilarionovas pabrėžė, kad nėra kito paaiškinimo, tik tai, jog Gruzijos demokratija kelia „egzistencinę grėsmę“ Rusijos režimui, nes parodo, kad kultūra su labai panašiomis ištakomis gali persitvarkyti ir integruotis į Vakarus.

„Šis integracijos į šiuolaikinį pasaulį ir atvirą visuomenę su atskaitinga valdžia modelis gana smarkiai skiriasi nuo to modelio, kuris sukurtas Maskvoje. Gruzija ir Ukraina, kaip šalys ir visuomenės, vaidina ypatingą vaidmenį Rusijos vidaus polemikoje, nes su abiem šalimis Rusiją sieja ta pati „kultūrinė patirtis“. Abiejose šalyse dominuoja  krikščioniška stačiatikių bažnyčia, jos abi ilgai buvo Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos sudėtyje“.

„Apie šalis su kitokiomis religinėmis tradicijomis, pavyzdžiui, apie Lenkiją arba Estiją, kai kurie rusų apžvalgininkai pasirengę sakyti, kad šios tikrai kažkuo skiriasi, jei jos renkasi tikrą demokratijos kelią, atskaitingą valdžią ir integraciją į Vakarus.“

ES stebėtojų misija Gruzijoje suteikia geresnes saugumo garantijas nei narystės veiksmų planas

Pasak A.Ilarionovo, ES stebėtojų misija Gruzijoje labai teigiamai veikia šalies saugumą. Tam tikra prasme tai netgi geriau, nei kad NATO aukščiausio lygio susitikime Bukarešte balandį šaliai būtų buvęs suteiktas oficialus kandidatės į NATO nares statusas, teigė jis.

„Šiuo metu ES stebėtojai stovi pirmose gretose Gruzijos saugumo užtikrinimo fronte. Palyginti, tai net kiek geriau nei narystės veiksmų planas (NVP), kuris be stebėtojų nesuteikia jokių gynybos garantijų. O dabar šalyje esantys žmonės labai smarkiai sumažina bet kokios agresijos tikimybę”, - aiškino A.Ilarionovas.

Buvęs V.Putino patarėjas pridūrė, kad „dabar situacija geresnė nei prieš tris mėnesius, kai pasaulis nesidomėjo tuo, kas vyksta, ir šalyje nebuvo tarptautinių stebėtojų“.

„Tik istorija padės atseikėti pelus nuo grūdų. Jeigu palygintumėte provokacijų, kilusių liepos mėnesį prie Osetijos ir Gruzijos vidaus sienos, mastą, kai nuolat buvo apšaudoma, padeginėjama ir užpuldinėjama, su šia diena, kai provokacijų beveik nėra, galėtumėte patys spręsti, kas iš tikrųjų geriau“, - baigdamas pasakė A.Ilarionovas.

Valentina Pop

Vertimas iš anglų kalbos