PALYDĖTUVĖSE - TOSTAI UŽ DRAUGUS IR ŽYGIO SĖKMĘ ("Lietuvos rytas", 2008 10 04, Nr.227, p.23)
Linkėjimas sulaukti gero vėjo užvakar buriuotojų vakarienėje skambėjo dažniau nei pastaraisiais mėnesiais. Jau rytoj milžiniška jachta „Ambersail“ leisis į žygį aplink pasaulį. „Vėjo! Vėjo! Vėjo!“ – gaudė per šimtą vyriškų balsų. Pramogų ir poilsio centre „Belmontas“ užvakar rinkosi tie, kurie dalyvaus didžiausiame pastarųjų metų Lietuvos buriuotojų projekte „Tūkstantmečio odisėja“.
„Žygis, rengiams privačia iniciatyva, Lietuvą visame pasaulyje išgarsins labiau negu valdininkų darbai“, – palydėtuvių vakare buriuotojus sveikino Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Oskaras Jusys.
Pirmųjų etapų dalyviams jis įteikė užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno pasirašytus oficialius raštus, kuriuose prašoma buriuotojams suteikti visapusišką pagalbą.
Kapitono Audriaus Jasinsko vadovaujamai antrojo etapo įgulai, kuri plauks nuo Las Palmaso (Ispanija) iki Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika), O.Jusys pažadėjo pasitikti asmeniškai ir ne tuščiomis: su afrikietėmis, vaisiais ir vynu.
„Tūkstantmečio odisėjoje“ su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ dalyvaus 120 buriuotojų.
Visame žygyje bus vienintelis buriuotojas Linas Ivanauskas, kuris jau kartą yra apiplaukęs pasaulį.
Šventinėje vakarienėje jo nebuvo, nes, anot penktojo etapo kapitono Simono Steponavičiaus, ir jachtoje kelionės išvakarėse yra ką veikti.
„Už Linkų!“ – griaudėjo L.Ivanauskui skirtas tostas.
Eglė ŠILINSKAITĖ, "Lietuvos ryto" korespondentė
*****
BURIUOTOJAI ŽINO, KAIP PRISIŠAUKTI VĖJĄ
Kartą apiplaukti pasaulį – iššūkis. Padaryti tai dusyk – didvyriškumas. Bet antrai kelionei aplink Žemės rutulį jachta išsirengęs Linas Ivanauskas nelaiko savęs nei didvyriu, nei avantiūristu.
„Sunku paaiškinti tą jūros trauką. Turite paburiuoti, kad suprastumėte, kas tai yra. Būna, kad visą naktį vienas stovi ir mąstai. Spėji viską apgalvoti“, – galimybė pabūti su savo mintimis L.Ivanauskui yra viena priežasčių vėl grįžti į jachtą.
Ateinančius devynis mėnesius šis kaunietis tokių galimybių turės ypač daug.
Po dviejų savaičių, spalio 18-ąją, buriuotojas švęs 44-ąjį gimtadienį. Tada L.Ivanauskas jau bus toli nuo namų – tikriausiai Kanarų salyne, Las Palmase. O galbūt jūroje.
Patyręs buriuotojas rytoj pradės dar vieną savo kelionę jachta aplink pasaulį. Šįsyk – su „Volvo 60“ klasei priklausančia milžine „Ambersail“, kurios tikslas – pranešti pasauliui ir po jį išsimėčiusiems tautiečiams apie kitąmet švenčiamą Lietuvos vardo tūkstantmetį.
Per devynis mėnesius „Ambersail“ aplankys penkis žemynus, 19 valstybių ir 25 lietuvių bendruomenes, kurių kiekvienai įteiks po prezidento Valdo Adamkaus adresuotą laišką.
L.Ivanauskas – vienintelis iš visų žygio dalyvių, plauksiantis nuo pirmos dienos iki kitų metų liepos 6-ąją numatomo finišo.
Kartą – 1992-1993 m. kaunietis jachta „Lietuva“ per 13 mėnesių jau apiplaukė pasaulį. 1995-1996 m. su „Aura“ jis plaukė per Atlantą ir Pietų Amerikos pietuose įveikė Horno ragą, kurį apiplaukusieji tarp jūreivių nusipelno išskirtinės pagarbos.
- Prašydami palankaus vėjo buriuotojai patrina krūtis Palangoje stovinčiai Jūratės skulptūrai. Ar prieš žygį aplink pasaulį jau atlikote šį ritualą? - „Lietuvos rytas“ pasiteiravo L.Ivanausko.
- Mačiau, kad kai kurie buriuotojai taip daro, nors aš pats nesu iš tokių.
Apskritai nesu prietaringas, bet į keliones visuomet pasiimu talismanus: sidabrinį pakabutį, vaizduojantį banginio uodegą, ir rožinį, kurį per pirmąją kelionę aplink pasaulį Amerikoje man padovanojo viena močiutė.
Laikausi paprasčiausių buriuotojų prietarų – jachtoje nešvilpauju, nekasau stiebo, į jūrą niekada neplaukiame penktadienį, 13-ąją.
Prietaras apie švilpavimą atėjo iš tų laikų, kai didelių laivų bocmanai savo komandas duodavo švilpdami: vienoks garsas reikšdavo vienokią komandą, kitoks – kitokią.
Todėl buvo uždrausta švilpauti, kad jūreiviai nesusipainiotų. Bet buvo atvejis, kuris privertė suabejoti, ar prietarai tikrai nėra tokie nereikšmingi. Švilpavimas ant denio ir stiebo kasymas reiškia, kad prisišauksi vėją.
Kartą per varžybas to vėjo visai nebuvo. Svarstėme, ką daryti, ir nusprendėme, kad reikia pakasyti stiebą ir pašvilpauti.
Pagal tradiciją tai padaro jauniausias įgulos narys.
Pašvilpavo. Pakasė. Gal tai ir sutapimas, bet po pusvalandžio pakilo toks vėjas, kad o lia lia.
- Su „Aura“ prieš daugiau kaip dešimtmetį jau apiplaukėte legendomis apipintą Horną, todėl „Tūkstantmečio odisėjos“ 6-ame etape, kai šturmuosite šį kyšulį, vadovausite „Ambersail“ jachtai.
Ar iš tiesų plaukimas Ramiojo vandenyno pietuose yra toks ekstremalus?
- Nėra taip labai baisu. Nors tuomet, dar tik plaukdami Horno link, netoli Brazilijos krantų apvirtome. Buvome tolokai vandenyne, iki sausumos – gal keturios dienos.
Kelias dienas siautė didžiulis vėjas, todėl palikome tik nedideles bures, naktį įjungėme autopilotą, kurį kas pusvalandį ar valandą patikrindavome ir pareguliuodavome, o patys snūduriavome kajutėje.
Atlėkė didžiulė lūžtanti banga ir apvertė mūsų jachtą taip, kad burė atsidūrė po vandeniu.
Kylis greitai vėl pastatė „Aurą“, bet buvo nemalonu, kai vanduo staiga ėmė bėgti per kajutės viršų.
Sunku nupasakoti, kokia buvo netvarka. Laimė, kad nuo denio nuplovė tik vieną kanistrą dyzelino. Kiti rakandai, valtis buvo saugiai pririšti.
- O kaip tokiose kelionėse tvarkotės su rutina?
- Man tas ritmas visai patinka. Nors laiką leidi vienodai, gali prisigalvoti veiklos, nes darbo visada yra: reikia ir šveisti, ir bures siūti, ką nors padažyti, paklijuoti, paplauti, gaminti ar gadinti, nežinau, kaip tiksliau, maistą.
Jachtoje būname ir mechanikai, ir siuvėjai, ir staliai, ir dažytojai, ir daktarai. Kiekvienas žinome močiučių receptų, kaip gydyti, kokius kompresus dėti.
- „Ambersail“ jachtai žygyje vadovausite tik viename etape, o per kitus paklusite kitiems kapitonams. Jums svarbu būti vadovu?
- Kiekvienas turi šiek tiek ambicijų vadovauti. Bet aš nebūtinai turiu būti kapitonas. Jei mano etape kas nors labai norės vadovauti, be jokių skrupulų atiduosiu šias pareigas, nes jos man nėra esminis dalykas.
Man kur kas smagiau tampyti bures nei kam nors vadovauti.
- Ar elementarių patogumų buriuojant labai stinga?
- Kai jie yra, gerai, kai nėra, apsieini ir be jų. Bet televizoriaus visai nepasiilgstame.
Jachtoje nepriimta žiūrėti televizorių ir net būtų keista, jei jis atsirastų. Į kelionę įsimetame knygų, žaidžiame kortomis, šachmatais, domino.
- Vienas „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonų Simonas Steponavičius pasakojo, kad kartą, po trijų savaičių kelionės jachta iš Prancūzijos į Lietuvą, dešimtmetį negalėjo žiūrėti į makaronus.
O jums laive ar nebus sunku ištverti vienodą maisto racioną?
- Nesu išrankus maistui, bet laivo racionas gana įvairus: yra ir grikių, ir kitokių kruopų, iš daržovių ilgiau išsilaiko kopūstai, morkos. Kartais pagauname kokią žuvį.
- Kaip egzotiškuose kraštuose atskiriate, kurias užkibusias žuvis galima valgyti?
- Turėjome žinyną, pagal paveiksliukus skirdavome, kurios žuvys netinkamos.
Žvejojame labai paprastai: pririšame virvę su kabliuku prie jachtos, ir jei plaukiant kas nors užkimba, tai užkimba.
- Už kokius pinigus gyvensite visus šiuos devynis mėnesius?
- Tokia kelionė brangi. Bet aš tam ir dirbu, kad galėčiau plaukti. Pastaruoju metu pagrindinis mano darbas yra „Ambersail“ jachtoje.
- O kokiomis lauktuvėmis paperkate žmoną Danguolę ir vaikus Ievą bei Tomą, kad jie išleidžia jus į tokias ilgas keliones?
- Nesureikšminame daiktų ir lauktuvėmis tikrai nieko nepapirkinėju. Danguolė, žinoma, ne itin džiaugiasi, kad vėl ją palieku. Bet ji mane žino – vis tiek neperkalbės.
Eglė ŠILINSKAITĖ, "Lietuvos ryto" korespondentė
