Naujienos

Su užsienio reikalų ministru, Nepriklausomybės Akto signataru Petru Vaitiekūnu "Ekstra" kalbasi apie užsienio politikos vizijas ir perspektyvas.

 Rimantas VARNAUSKAS

- Kokie galimi naujosios Vyriausybės užsienio politikos prioritetai? Ar narystė ES, NATO nedaro Lietuvos užsienio politikos per daug formalios, įspraustos į, tarkime, vadinamosios "bendros ES užsienio politikos" rėmus?

- Lietuvos užsienio politikos tikslai išdėstyti Vyriausybės programoje, kurią savo balsais patvirtino Seimas. "Revoliucijos" užsienio politikos programoje nėra. Pagrindinis prioritetas lieka tas pats - kuo geriau atstovauti Lietuvos nacionaliniams interesams.

Tačiau tai nereiškia, kad užsienio politika jau tapo nuobodi. Lietuvos pasaulyje tampa vis daugiau, pats gyvenimas diktuoja naujas užduotis diplomatinei tarnybai.

Negalėčiau sutikti, kad narystė Europos Sąjungoje, NATO riboja mūsų užsienio politikos galimybes. Atvirkščiai - tai naujos galimybės kuo geriau siekti Lietuvos interesų įgyvendinimo naudojantis dalyvavimo svarbiose ir įtakingose tarptautinėse struktūrose instrumentais.

Nėra ir nebus kažkokios nežinia kieno sugalvotos ir mums iš viršaus nuleistos bendrosios ES užsienio politikos. Ją kuria visos valstybės ES narės. Ir Lietuva per trumpą savo narystės Europos Sąjungoje laikotarpį, manau, įstengė įrodyti, kad sugeba prisidėti prie bendros europinės politikos kūrimo, yra iniciatyvi bendrijos narė, į kurios balsą įsiklausoma. Turiu galvoje sprendimus dėl Kaliningrado tranzito, Rytų kaimynystės politiką.

Bendroji ES užsienio politika yra gyvas procesas, o ne kažkoks nepajudinamų direktyvų ir dogmų rinkinys.

- Latvija, kurioje jums teko ambasadoriauti, yra šalia, o kartu - toks įspūdis susidaro - vis labiau tolsta ar bent jau neartėja? Kokios tokių gana vėsių Baltijos sesių santykių priežastys?

- Jei kalbame apie dvišalių santykių "temperatūrą", tai galiu drąsiai teigti, jog blogiau, kai dvišaliai santykiai "karšti". Manau, kad Lietuvos ir Latvijos narystė NATO ir Europos Sąjungoje kaip tik ir padėjo sureguliuoti mūsų santykių "temperatūrą". Juk išnyko daugelis mus skyrusių barjerų, keldavusių audras stiklinėje - visokius "kiaulių karus" ir panašiai.

Lietuva ir Latvija - dvi pasaulyje likusios baltų tautos. Tai iš esmės vienija mūsų valstybių ir tautų tikslus. Mums nebereikia, kaip Atgimimo metais, drauge ginti savo vertybių barikadose, stovėti susikibus rankomis Baltijos kelyje ir skelbti pasauliui bendrų vienybės deklaracijų.

Gal todėl ir susidaro įspūdis, kad nebėra tos santykių "kaitros". Mes tiesiog kasdien normaliai bendradarbiaujame, o mūsų politiniai, ekonominiai, kultūros ar tiesiog žmonių ryšiai rodo, kad kelyje nuo Vilniaus iki Rygos užkardų nebeliko nei tiesiogine, nei perkeltine prasme.

- Kada ES (ir Lietuvos) įvairialypė parama Baltarusijos opozicijai, nevyriausybinėms organizacijoms gali duoti apčiuopiamesnių vaisių, kad ši daug kentėjusi kaimynė pasiektų bent jau Rusijos demokratijos, ekonomikos lygį?

- Demokratija, piliečių visuomenė neatsiranda per naktį - "man panorėjus, lydekai paliepus"... Jai subrandinti reikia ir laiko, ir pačių žmonių ryžto ir pastangų.

Nesiimu pranašo vaidmens, kad nurodyčiau kokias nors konkrečias datas. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad Baltarusija keičiasi, ir tos kaitos proceso, manau, nebeįmanoma sustabdyti.

- Gana įspūdingai atrodėte prie Lietuvos ambasados Minske, kai drįsote pas piketuotojus išeiti su savo plakatu...

- ... o atsimenate, kas ant jo buvo parašyta? "Lietuva ir Baltarusija sesės - per amžius vieningoje Europoje". Baltarusiai šiaip yra taikūs, europietiškos kultūros ir šaknų žmonės. Man buvo labai įdomu ir prasminga pajusti tą atmosferą.

- Tačiau po Lietuvos diplomato tragedijos Gardine, o tai ne pirmas skaudus atvejis, nutikęs užsienio valstybių diplomatams, kokios galimos diplomatinio poveikio priemonės Minsko režimui? Ar ten vykstantys procesai bus palikti savieigai, Baltarusija liks savotiškas eksperimentinis regionas?

- Savieigai visko negalima palikti dėl keleto priežasčių. Pirmiausia Lietuva nebuvo 50 metų palikta savieigai. Laisvasis, demokratinis pasaulis rūpinosi pirmiausia savo saugumu, stabilumu, tačiau jis nebuvo įmanomas be demokratijos kaimyninėse šalyse. Mes jautėme tą demokratinio Vakarų pasaulio įtaką Sovietų Sąjungai. Manau, kad turime jausti tam tikrą skolą kalbėdami apie europietiškų vertybių plėtrą už ES sienų. Kalbame, diskutuojame ir mokame tą skolą.

Antra, sunku įsivaizduoti prognozuojamą ir stabilią valstybę, jeigu joje nėra - kalbant apie ilgalaikę perspektyvą - demokratijos. Trečia, mums labai svarbūs ekonominiai, kultūriniai, istoriniai interesai. Jie nesiriboja Lietuvos sienomis. Būtų svarbu, kad ir mūsų verslininkai investuotų ne kažin kur, o čia pat, valstybėje, su kuria turime 700 kilometrų sieną. Prisimenant, kad baltarusiai yra europietiškos kultūros žmonės, ir tikintis permainų.

- Vytauto Pociūno tragiška žūtis Breste pažėrė ir įvairių versijų, kurios liečia ir užsienio reikalų ministerijos sekretorių A.Janušką.

- Tai skaudi netektis, tačiau nekelkime sumaišties valstybėje. Vyksta tyrimas, komentuoti jo duomenų neturiu teisės.

Susipažinęs su spaudos, taip pat ir "Ekstros", publikacijomis, kuriose minimas ministerijos sekretorius A.Januška, pasikviečiau specialiųjų tarnybų atstovus, gavau išsamius jų atsakymus į visus savo klausimus. Todėl galiu atsakingai teigti, kad paskleistos prielaidos, hipotezės ir versijos nepagrįstos. Kad neliktų kokių nors abejonių, kalbėjausi apie tai ir su A.Januška. Pasakiau, kad visiškai juo pasitikiu.  

- Lenkija vadinama strategine Lietuvos partnere. Kartu tai valstybė, kurios vadovai kelia iniciatyvas (mirties bausmės), stiprokai prieštaraujančias vadinamosioms bendraeuropinėms vertybėms. Kurią pusę tokiais atvejais palaikytų Lietuva?

- Nemanau, kad Lietuvai iškilo toks dramatiškas pasirinkimas. Viena ar kita politikų svarstoma iniciatyva nėra veiksnys, kuris esmingai keistų valstybių santykius. Apie mirties bausmę ir kitomis opiomis temomis diskutuoja ne tik Lenkijos, bet ir kitų šalių visuomenės.

Kiek žinau, atsiliepdamas į tokias diskusijas, prezidentas J.Kaczynskis yra pasakęs tik tiek, kad mirties bausmė - diskutuotina tema. Jokių sprendimų nėra priimta. O diskutuoti galima apie viską. Tačiau aišku, kad tokia subtili tema tuoj sulaukia daug dėmesio ir, kilus ažiotažui, kartais sunku atskirti politines spekuliacijas nuo realių faktų.

Manau, kad europinės vertybės yra tai, kas sieja, o ne skiria Lietuvą ir Lenkiją.

- "Lietuva turi ieškoti sąjungininkų. Nors JAV viešai niekada nepripažins, kad kartu su mumis skaldydamos Maskvą siekia savo tikslų, retas ginčytųsi, kad real politic požiūriu JAV tokią veiklą nuosekliai plėtoja. Lygiai taip pat galime paremti Japoniją Sachaline, Latviją Pytalove, Suomiją Kolos pusiasalyje, Vokietiją ir/ar Lenkiją Kaliningrade. Visa tai dėlioja kriterijus, pagal kuriuos galima nuosekliai skaldyti Maskvą. Jeigu tuo pat metu pavyktų tas dalis jungti į savo įtakos zoną, tikslai būtų pasiekti maksimaliai". Ar tokios politikos apžvalgininkų dėstomos doktrinos randa atgarsių URM? Ar tai gali tapti naujomis regioninės lyderystės iniciatyvomis?

- Lietuvos vaidmuo regione grindžiamas siekiu jungti, o ne skirti ar skaldyti. Jungtis ir vienytis ne "prieš" ką nors, bet "už". Mūsų atveju - už mūsų regiono saugumą, stabilumą, gerovę, galimybę naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis visiems mums artimų ir panašų likimą patyrusių šalių piliečiams.

Nemanau, kad tokia lyderystė, nukreipta prieš Rusiją ar kurią nors kitą valstybę, prieštarauja jos žmonių interesams.

Laisvoje visuomenėje žmonės laisvi svarstyti visokias versijas, įvairias idėjas, "kas būtų, jeigu būtų". Visokios sąmokslų teorijos, net jei jos prasilenkia su realybe, atkreipia skaitytojų dėmesį, tačiau būčiau neatsakingas politikas, jei pradėčiau jas komentuoti.

- Net prezidentas V.Adamkus pritarė galimam geležinkelio juostų, jungiančių Rusiją su Karaliaučiumi, remontui, kuris būtų savotiškas atsakas į galbūt Rusijos vykdomą naftos blokadą "Mažeikių naftai". Galima numanyti, kad šalies diplomatai yra numatę, svarstę ir kitokius (gal ne tokius radikalius) išeities iš krizės būdus?

- Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad krizės nėra: ir "Mažeikių nafta" dirba, ir traukiniai iš Karaliaučiaus rieda...

O diplomatai, ir ne tik jie, iš tiesų svarsto įvairius būdus, kaip garantuoti savo interesus. Geriausia būtų išvengti politikos ir ekonomikos kaktomušos, nes tai niekam neduoda naudos.

Jei nafta neteka į Mažeikius, nukenčia ne tik naftos perdirbėjai, bet ir pardavėjai. Jei remontas sutrikdo keleivių ar krovinių gabenimą, taip pat sunku išvengti abipusių nuostolių. Tačiau, kaip sakė ir mūsų prezidentas, jei remonto reikės, tai remontuosime.

Tačiau siūlyčiau "remontuoti" pasenusią idėją, kad kuri nors valstybė, net labai didelė, šiuolaikiniame globaliame pasaulyje pajėgi kariauti ar juo labiau - laimėti ekonominį karą prieš kitą šalį. Laiką, sugaištą kuriant "ekonominių karų" ir sankcijų strategijas, verta panaudoti kur kas prasmingiau.

Su Rusija santykiai kaip visada yra sudėtingi, tačiau siekiame ir toliau išlaikyti pragmatišką, praktišką, abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą. Santykius pakeisti, gerinti visada gali tik pragmatizmas. Tačiau jokios santykių krizės su Rusija nėra.

- ES apsirūpinimas energija yra lyg ir pačių valstybių reikalas. Ar diplomatai pajėgūs šį gana padriką procesą padaryti labiau konsoliduotą, vieningesnį?

- Ir diplomatams, ir visiems kitiems pareigūnams, kurie dalyvauja įvairiuose ES susitikimuose, apie tai būtina nuolatos kalbėti. Apie bendrą energetinę strategiją, apie mūsų - energetinės salos - padėtį, kai neturime jokių ryšių su Europos energetinėmis sistemomis, kai veik 100 proc. esame priklausomi nuo vieno energijos išteklių tiekėjo. Apie tai būtina kalbėti ir siekti, kad ši padėtis keistųsi.

- Kalbate labai jau diplomatiškai, tačiau gal reikėtų jungtis Baltijos šalims, Lenkijai, kad šis balsas būtų labiau girdimas, svaresnis, įtikinamesnis?

- Čia reikia ne tik balso (nors ir jo reikia), bet ir normalių, realių išteklių. Ir tas regiono interesas, nukreiptas "į Lietuvą", yra aiškiai jaučiamas. Tai pirmiausia susiję su branduolinės energetikos perspektyva. Kaip žinome, trijų Baltijos valstybių premjerai pasirašė dokumentą dėl naujos elektrinės statybos. Girdimas bei aiškiai artikuliuojamas ir kitų kaimyninių valstybių interesas dalyvauti šiame projekte. Taigi reikia burti politinę valią ir aiškiau ją formuluoti, apibrėžti kiekvienos šios energetinės "koalicijos" interesus ir visa tai perkelti į praktinį lygmenį.

Ir tai pasakytina ne tik apie branduolinę energetiką, bet ir elektros energijos tiltus į Švediją, į Lenkiją, į Suomiją, kuris jau pradeda funkcionuoti. Visi šie projektai didintų mūsų energetinį saugumą, gerintų mūsų santykius su Rytų kaimynais. Ši energetinė diversifikacija turi tęstis.

- Gana plačiai buvo plėtojama tema apie apsilpusį Prezidentūros patarėjų korpusą. Kaip apibūdintumėte tarpusavio santykių darną vykdant pagrindinius užsienio politikos tikslus?

- Taip kaip tuos santykius nustato Konstitucija ir įstatymai. Valstybės mechanizmas, mano akimis, yra gana primityvus dalykas, nes jis veikia kaip laikrodis, tai labai daug fantazijų nereikia rodyti. Jas gali rodyti mokslinio tyrimo institutai, politologai, iš kurių ateina net ir labai prieštaringų idėjų. O mes tiesiog turime tvarkingai dirbti.

Kuo mažiau įdomybių valstybės, Vyriausybės gyvenime, tuo, vadinasi, teisingiau ir efektyviau funkcionuoja valstybės aparatas. Noriu galų gale pasiekti nuobodžius laikus, kai žmonės labiau pasitikės valdžia ir menkai domėsis, kaip ji dirba. Žinoma, turi būti pasiektas tam tikras profesionalumo lygis.

Tai tolima mano vizija - nuobodžiai, tvarkingai dirbantis, savo funkcijas vykdantis, žmonių lūkesčius tenkinantis valstybės aparatas.