Naujienos

"Tarp žodžių ir linijos", - savo darbais teigia Prancūzijoje gyvenantis vienas kūrybingiausių lietuvių išeivijos dailininkų Pranas Gailius. Užsienio reikalų ministerijoje atidaryta jo darbų paroda. Pats autorius, dėl sveikatos problemų atvykti į parodą negalėjo.

Pradžia Paryžiuje

Gimęs Lietuvoje, šiauriniame Žemaitijos pakraštyje, Mažeikiuose, P.Gailius karo metais buvo atskirtas nuo tėvų ir 1944-aisiais atsidūrė Strasbūre. Pasimetęs nuo šeimos, glaudėsi lietuvių bendruomenėje, mokėsi Strasbūro dailės mokykloje, o 1950 m. išvyko į Paryžių, ten buvo priimtas į žinomo dailininko modernisto Fernando Leger studiją. Nors P.Gailius savo mokytoją F.Leger laiko vienu didžiausių XX a. tapytojų, tiesioginė jo įtaka P.Gailiaus darbuose neatsispindi. "F.Leger mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus, užtat esu tikras ir retas jo mokinys", - sako aštuoniasdešimtmetį prieš porą mėnesių atšventęs lietuvis dailininkas.

Pirmoji autorinė jo paroda įvyko 1955 m. Paryžiuje, po poros metų menininkas savo darbus ėmė pasirašinėti vien trumpu, lengviau prancūzams įsimenamu vardu - Pranas. Po kelių parodų Prancūzijos sostinėje vienas ir su draugais pradėjo eksponuoti savo kūrinius Vokietijoje, Japonijoje ir kitur. Šiandien parodų, kurias P.Gailius rengė ar kuriose dalyvavo, skaičius artėja prie šimto.

Paroda minint šventę

Trečiadienio popietę Užsienio reikalų ministerijoje Frankofonijos dienų Lietuvoje proga buvo atidaryta P.Gailiaus paroda. Frankofonijos dienų renginiai, skirti artimiau susipažinti su Prancūzijos ir kitų prancūziškai kalbančių kraštų kultūra, tradiciškai vyksta kiekvienų metų kovo ir balandžio mėnesiais. Frankofonijos dienas švenčia 803 mln. prancūzakalbių ir prancūzų kalbos mylėtojų penkiuose žemynuose, 68 šalyse. Lietuvoje Frankofonijos dienos rengiamos jau devintus metus iš eilės.

Lietuvos užsienio reikalų viceministras Jaroslavas Neverovičius, atidarydamas P.Gailiaus parodą, gyrė margaspalvėje Paryžiaus dailininkų aplinkoje gyvenančio lietuvio išlaikytą savitumą ir individualumą: "Šio dailininko darbai mums tampa savotišku kultūros tiltu tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Jo elegantiškos raudonos, juodos ir baltos spalvos, ekspresyvus piešinys mus perkelia į Prancūziją, kuri daugeliui lietuvių vis dar lieka romantiškas menininkų kraštas".

Pienės būtis

Parodoje eksponuojami 1965-1991 m. dailininko darbai, pasižymintys savitu stiliumi, išsiskiriantys ekspresyviu piešiniu ir intensyvia spalva. Paryžiaus žemaitis savo darbuose įkūnija lietuviškos pasaulėjautos dvasią, suteikia jai modernistinę raiškos formą, įspūdingai derina abstrakcijos ir vaizduojamosios dailės, tapybos ir grafikos principus.Šeštojo dešimtmečio viduryje, pasukęs savitu ieškojimų keliu, P.Gailius kurdamas vis labiau tolo nuo daiktiškumo. Pasak dailininko, į abstraktųjį meną jį pastūmėjusi gamta, jos niekad neišsenkantis gyvybingumas. "Nesu vaizdo žmogus, esu energijos perteikėjas", -
pabrėžia jis. Kiek vėliau menininkas atsidėjo beveik vien grafikai. Nedidelio formato vario graviūrose P.Gailius subtiliai perteikia balkšvų, pilkšvų, pilkų ir juodų tonų niuansus. Anot paties menininko, jo gyvenimas visada buvo karštas ir neramus, jam visada reikėjo kovoti. Kartą Pietų Prancūzijoje, tarp uolų, kur, rodos, niekas neauga, jis pamatė pienę.
"Kaip visa tai perteikti? Tave spaudžia sienos... Užtat ir darbai tokie siauri - juoda suspausta baltų plotų, o varis juda, dreba..." - sako menininkas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje P.Gailius susidomėjo spalvota grafika. Užsienio reikalų ministerijoje pristatomame cikle "Inblock" juntamas noras maksimaliai išryškinti gryną spalvą. "Inblock" - tai raudonos,
juodos ir baltos spalvos ekspresija, įspausta į rėmus.

Prancūziška maniera

Išskirtinumu pasižymi parodoje pristatoma dailininko knyga "D'un bel Orient" ("Gražieji Rytai") pagal Omaro Chajamo rubajus. Kaip teigia Lietuvos dailės muziejaus šiuolaikinės grafikos rinkinio tyrinėtoja, menotyrininkė Regina Urbonienė, "čia P.Gailiaus raižysenos laisvumas pasiekia aukščiausią meistrystės laipsnį. Nepaisantis eilučių struktūros eilių tekstas lyg ornamentuotas kilimas užpildo visą lapo plotą. Didžiulėje teksto ir fragmentiško piešinio improvizacijų erdvėje juntama
prancūziška elegancija".Parodoje eksponuojami 39 menininko kūriniai. Anot R.Urbonienės, "gaivalingame P.Gailiaus mene jausmo su kaupu, o jo raiškos būdai - ne vien formos eksperimentai. Dailininko paveikslai - tai dinamiška ir gyvybinga abstrakčios pasaulėjautos tapyba, išradingai transformuojanti tikrovę".

Tarpininkas tarp dviejų šalių

P.Gailius visada akcentavo savo lietuvišką kilmę, nors po karo nebuvo lankęsis tėvynėje. 2005 m. prieš pirmąjį grįžimą į Lietuvą savo laiške jis aprašė pirmojo susitikimo su gimtine ilgesį ir nerimą: "Aš grįžtu be nieko - kaip išvažiavau. Aš noriu tik apsikabinti. Esu išauklėtas juodos lentos ir baltos kreidos. Neatvažiuoju ieškoti tėvynės, aš atvežu tėvynę - įsigėrusią drėgnoje mano pirmųjų norų kempinėje. Aš jums atvežu tai,ką esu praradęs - iš to, kaip iš mirusio grūdo, ir išsiskleidė mano kūryba. <...> Dabar aš esu tokios nuotaikos, kokia apima skaitant Donelaičio "Metų" pradžią: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą... Noriu išgirsti plakant solo lietuvišką širdį".Išaugęs ir subrendęs kaip menininkas F.Leger pamokose, muziejų salėse, margaspalvėje daugiatūkstantinėje Paryžiaus dailininkų aplinkoje P.Gailius išliko savitas, individualus. Daugeliu atvejų jam padėjo stiprios lietuviškos šaknys, atmintyje glūdintis gimtasis kraštas. 

Gintarė ŠATKAUSKAITĖ, "Respublikos" žurnalistė