Naujienos

Tuzinas žymių menininkų Gėlėmis apkaišytas šautuvas, akmeninės kaukės, dvi panašaus silueto žemės žiūronų akiratyje, dešimties geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavų kompozicija. Tokių kūrinių paroda vakar atidaryta Ženevoje, Jungtinių Tautų organizacijos būstinėje.

Ši paroda vadinasi „Nematomi kultūrų tiltai: Afrika ir Lietuva“. Jos autoriai – tuzinas žymių Lietuvos menininkų, kuriuos subūrė Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir galerija „Vartai“.

Tapyba, grafika, fotografija bei instaliacijos tarptautinei bendruomenei turėtų išsamiai pristatyti Lietuvos profesionaliojo meno vaizdą. Ši paroda bus keliaujanti ir pažymės Lietuvos pirmininkavimą Jungtinių Tautų ekonominei ir socialinei tarybai.

Iš pradžių buvo koncepcija

Kodėl Lietuvos menininkai prabilo apie Afriką? „Toks pasiūlymas – iš Užsienio reikalų ministerijos“, – prisiminė parodos kuratorė Laima Kreivytė. „Iš tiesų tai aktualus regionas, daug kas dabar gręžiasi į jį, ir mados, ir menas. Nors Lietuva tiesioginio ryšio su Afrika lyg ir neturi, bet yra dalykų, apie kuriuos galima pasvarstyti.

Dirbo šiuolaikiniai lietuvių menininkai – Jonas Gasiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Audrius Novickas, Eglė Gineitytė, Eglė Kuckaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Saulius Vaitiekūnas, Ray Bartkus, Marius Zavadskis, Eglė Ridikaitė, Vidmantas Ičiukas, Eglė Vertelkaitė.

Jie sukūrė įtaigius darbus. Vieniems rūpėjo gamta, kitiems – kultūros dalykai, tretiems – grynos koncepcijos.

Svarbiausia, kad jų darbuose nėra banalių pirmo lygio asociacijų. Su tokia paroda drąsiai galima tarptautiniu mastu reprezentuoti modernų Lietuvos meną“.

Meilė – svarbus ginklas

„Nuosekli ir neužsikertanti, radikali ir beatodairiška, švelni ir bekompromisė, žydinti ir spinduliuojanti, kviečianti ir globianti, šilta ir atvira, nenutrūkstamu srautu plūstanti meilė irgi gali būti svarbus ginklas“, – taip gėlėto šautuvo idėją aiškino M.Zavadskis.

Žiūronai, pro kuriuos matomi Afrikos ir Lietuvos kontūrai, tapo tarsi ir visos parodos simboliu.

Šio tapybos darbo „Pirmas pamatymas“ autorė E.Ridikaitė pasakojo, kad toks jos „prisiminimas iš vaikystės: dar Lietuva gaublyje nebuvo pažymėta, tiktai žinojome vietą, kur ji turėtų būti, ir, aišku, koks jos siluetas.

Tas žinojimas buvo labai svarbus. Todėl kai gaublyje pamačiau Afriką, netgi nustebau, kaip ji panaši į Lietuvą, ir atvirkščiai.

Tai ir norėjau pavaizduoti. Pasižiūri ir – o kas čia dabar? Afrika ir dar kažkas. Kaip naujas atradimas. Pasiimi žiūronus ir ieškai“.

Šalis, kur gyvena vasara

Su vaikystės prisiminimais savo paveikslus sieja ir L.Šalčiūtė.

Jos „Deja Vu“ – balta-juoda tapyba. Patį piešinį dailininkė raižė medyje ir spaudė ant drobės.

„Niekada nebuvau Afrikoje, bet vaikystėje daug galvodavau apie ją. Kažkodėl man Afrika atrodė stebuklų šalis. Ten viskas galima ir viskas labai pozityvu, visos istorijos baigiasi gerai ir ten gyvena vasara.

Gyveni, esi laike ir erdvėje, vis išgirsti ar pamatai akies krašteliu, kad Afrikoje dedasi baisybės. Ir vis tiek, kaip ir vaikystėje, man atrodo, kad Afrikoje visos istorijos turėtų gerai baigtis. Taip ir piešiau Afriką – vaiko žvilgsniu“.

Lietuviai skuba pasislėpti

S.Vaitiekūnas pamovė ant strypų išskobtus akmenis.

Juos menininkas siūlo naudoti kaip kaukes, po kuriomis galima pasislėpti. Kodėl?

„Afrikos kultūrai būdingos kaukės. Yra ir daugiau šalių, kurios save išreiškia per tai. Dalyvavimas šioje parodoje išprovokavo prisiminti, kad populiarus lietuvių liaudies žaidimas „kavotynės“ ir „kavonė“ arba „pakavoti“ turi tą pačią šaknį. Ir mintis ta pati, ir esmė ta pati.

Savo darbus pavadinau „Kaukės visiems ir niekam“. Jeigu patys kaukės neužsidėsim, mums vis tiek kas nors ją uždės. Jei patys nepasislėpsim, „nepasikavosim“, mus vis tiek „pakavos“.

Turime savo – Lietuvos – kaukę pasaulio kontekste ir galime reprezentuoti savo kultūrą. Ne šiaip sau esame pirmi pagal savižudybes, autoavarijas. Mes skubam pasislėpti, patys lendam į žemę. Galima kaukę interpretuoti ir taip“.

Sklinda trispalvė idėja

A.Novicko instaliacija iš dešimties trispalvių vėliavų sukurta ne specialiai parodai „Nematomi kultūros tiltai: Afrika ir Lietuva“.

Ji jau demonstruota Šiuolaikinio meno centre, parodose Kaune ir Berlyne.

Kuriant „Trispalvę dėlionę“, dailininką domino, „kodėl lietuviai tam tikru istoriniu momentu pasirinko savo vėliavai būtent tas spalvas ir kokios dar pasaulio šalys yra pasirinkusios jas.

Kai pradedi gilintis, tos dėlionės pasirodo labai įdomios: kuri šalis buvo pirmoji, kodėl dauguma tas spalvas pasirinkusių šalių yra Afrikoje, o gal pasirinkimo priežastys – religija?

Pirma šalis buvo Bolivija – XIX amžiuje, po to Etiopija, tada Lietuva. Po Etiopijos daugumoje Afrikos šalių prasidėjo išsivadavimo judėjimai ir laisvės idėja buvo siejama su tomis pačiomis spalvomis.

Vėliavas sudėliojau chronologine tvarka. Pirma vėliava mažiausia, o kitos proporcingai didėja – kaip tam tikros idėjos sklidimas“.

Justina Jurgaitytė