Naujienos

Lietuvos kultūros atašė Rusijoje Juozas Budraitis kiekvieną dieną internete pasitikrina, ar nenuslūgo Rusijos dėmesys jo gimtajai šaliai ir jo asmeniui. Sausio 13-osios proga Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje – buvusioje Nepriklausomos Lietuvos ambasadoje – bus rodomas vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“.

J.Budraitis Laisvės gynėjų dienai pasirinko būtent šią Vytauto V.Landsbergio juostą ir anonsavo ją filosofo Leonido Donskio citata: „Iš idealizmo ir savo bei šalies garbės apgynimo vardan galvas padėjo dešimtys tūkstančių partizanų“.

Nors J.Budraitis jau daugiau nei dešimt metų Maskvoje dirba diplomatinį darbą, Rusijos žiniasklaida juo domisi ir kaip garsiu kino aktoriumi.

„Aš į interviu žiūriu ne kaip į asmeninį malonumą, o kaip į savo diplomatinio darbo dalį, – sako 68 metų kultūros atašė. – Jeigu Rusijoje vis dar esu įdomus kaip aktorius, kodėl neturėčiau tuo pasinaudoti? Juk kalbu apie Lietuvą. Tik pastaruoju metu atsisakinėju važiuoti į televiziją. Laiko gaila“.

- Įsižeidę žurnalistai gali visai nebekreipti dėmesio į jūsų veiklą.

- Kviečiu juos į visus ambasados kultūrinius renginius.

Atvažiuoja, pafilmuoja ir parodo per kultūros naujienas. Iškart auditorija prasiplečia.

Rusijos dėmesį Lietuvai seku per internetą. Atsidarau paieškos sistemą „yandex.ru“, rusišku šriftu surenku „Budraitis Juozas“ ir jeigu matau šimtą pozicijų – normalu. Jeigu mažiau, vadinasi, aš turiu veikti.

- Kaip realiame gyvenime atrodo Rusijos dėmesys Lietuvos kultūrai?

- Ne pirmus metus rengiame programą „Langas į Lietuvą“.

Pradėjome ją 2003 metais Nižnij Novgorode, trečiame pagal svarbą Rusijos mieste.

Važiuojame ir į kitus miestus – Kazanę, Ufą, Pskovą, Velikij Novgorodą.

Praėjusį rudenį tik spėjome nuvažiuoti į Nižnij Novgorodą, ir jau internete – šimtas dešimt pozicijų.

Nižnij Novgorodo laikraštyje buvome paskelbę konkursą „Ką žinote apie Lietuvą?“.

Įsitraukė labai daug žmonių – rašė laikraščiui, įdomiausi rašiniai buvo spausdinami. Dėl krizės šiemet negalėjome apdovanoti dalyvių kelione į Lietuvą.

- Gal galėtumėte pacituoti nors keletą klausimų?

- Pavyzdžiui: „Jūratė ir Kastytis“ – kas tai? Pasaka ar ne pasaka? Kas parašė? Kur jiems pastatytas paminklas?

Kartais žmonės sukuria kompiuterinių filmukų apie Lietuvą. Viena 85 metų močiutė nuaudė kilimą su Lietuvos simboliais: vėliava, Gedimino pilies bokštas, Šv.Onos bažnyčia, dar kažkas. Gražu ir prasminga.

Juk Rusijoje pasklidusi informacija, kad net 40 procentų gyventojų Lietuvą laiko priešiška šalimi. Novgorode tas procentas nukrito iki 10 proc. Vadinasi, ten gerokai padirbėjome.

Ten su universitetu esame susitarę steigti informacijos apie Lietuvą centrą, jiems parūpiname enciklopedijų.

Raginame turėti ir baltistikos katedrą, nes Novgorodo universitetas – lingvistinis.

- Ar ne per daug norite?

- Šiemet mums pavyko tai, ko siekėme ilgą laiką, – Maskvos valstybiniame universitete įsteigtas baltistikos skyrius.

Derybas, pokalbius su universiteto vadovybe pradėjome dar kartu su akademiku Vladimiru Toporovu, vienu žymiausių pasaulyje baltistų.

Po jo mirties 2005 m. tęsėme tą darbą su akademiku Viačeslavu Ivanovu.

- Ar dėl lėšų stygiaus nežlugs „Langas į Lietuvą“?

- Pernai šiai programai jau turėjome Lietuvos valstybės finansavimą – atskirai nuo biudžeto, skirto ambasados kultūrinei veiklai. Šiemet to nebesitikiu, bet darbas nenutrūks.

Tos programos nesustabdysi. Gaila, negalėsime kviestis artistų, tačiau vežiosime parodas – joms nereikia mokėti honoraro. Filmus rodysime.

- Jūs pats filmuojatės?

- Ne tas amžius. Kartais koks seniai pažįstamas režisierius pakviečia seną žmogų pavaidinti. Ir laiko vaidinimams nebeturiu. Be to, man dabar visai kiti dalykai įdomūs. Jurgis Baltrušaitis! Jis – vienas mano veiklos ambasadoje stulpų.

Lietuvoje manydavau, kad aš tik idėjas generuoti galiu, o kas nors turi padėti man jas įgyvendinti.

Maskvoje įsitikinau, kad galiu padaryti, ką sumanau.

Rengiame kasmečius J.Baltrušaičio skaitymus. Į mūsų konferencijas, skirtas J.Baltrušaičiui, atvažiuoja profesorių iš viso pasaulio.

Labai įdomi buvo konferencija, skirta dviem Baltrušaičiams: „Baltrušaitis tėvas – poetas ir Baltrušaitis sūnus – kultūrologas“. Tėvas gerai žinomas Rytuose, o sūnus – tik Vakaruose.

J.Baltrušaičio premiją įsteigėme už lietuvių kalbos tyrinėjimus, už lietuvių literatūros vertimus į rusų kalbą.

Pirmą premiją už tyrinėjimus įteikėme V.Toporovui.

Paskutinę premiją už vertimus paskyrėme Belai Zaleskajai, bet įteikti dėl jos mirties nespėjome. Įteikėme dukteriai.

Paskutinis B.Zaleskajos vertimas – Romualdo Granausko „Duburys“.

- Knygų leidyba – taip pat jūsų, kaip kultūros atašė, veiklos dalis?

- Lietuvos ambasada turi leidybos programą. Jeigu jau apdovanojame vertėjus, turime ir parodyti jų darbą.

Išleidome dvikalbes knygas – rusiškai ir lietuviškai: Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Aido Marčėno, J.Baltrušaičio faksimilinį tritomį, dabar – Tomo Venclovos poeziją. Rengiame T.Venclovos knygos apie Vilnių rusišką vertimą.

Išvertėme ir išleidome Edvardo Gudavičiaus parašytą Lietuvos istoriją, Antano Škėmos, Herkaus Kunčiaus, Jurgio Kunčino knygas. Visų konferencijų pranešimai išėjo knygomis.

Niekas tokiems dalykams pinigų neskiria. Eik, ieškok, maldauk, savo pridėk – jei tau patinka toks darbas, niekas jo nedraudžia. Tik „Lietuviškos knygos“ vertimus paremia.

- Ar daug dėmesio skiriate M.K.Čiurlioniui?

- Pastatėme M.K.Čiurlionio biustą Maskvoje, Užsienio literatūros bibliotekos kiemelyje.

Biblioteka svarbi, ten veikia Prancūzijos, Amerikos centrai.

Ambasada pradėjo koncertų ciklą „Dedikacija Čiurlioniui“.

Kiekvieną ketvirtadienį Rusijos muzikantai J.Baltrušaičio namuose groja M.K.Čiurlionio amžininkų muziką, paskambina ir M.K.Čiurlionio kūrinių.

- Kokia publika renkasi į tokius koncertus?

- Įvairi. Kas susidomi – ateina. Vietos pas mus nedaug.

Yra tokių žmonių, kuriuos M.K.Čiurlionis skatina kurti.

Kažkas tapo ir sako: mane įkvėpė M.K.Čiurlionis. Ten nieko panašaus į M.K.Čiurlionį, bet jei žmogus tapo, aš leidžiu jam parodą pas mus surengti. Gražu! Tegu džiaugiasi.

Sugrįžo ten, kur nuo pradžių ėjo

* Pradėjęs dirbti kultūros atašė Maskvoje ir klausiamas apie aktorystę J.Budraitis Rusijos žurnalistams tvirtino, kad kažin ar verta spausti aliejų iš vyšnios kauliuko. Laikraščio „Kultura“ autorė priminė skaitytojams, kad trys dešimtmečiai darbo kine J.Budraičiui pelnė pavydėtiną žiūrovų meilę.

* „Kokius laiškus jam rašė damos! Siūlė ranką ir širdį, siuntė nuotraukas, atvažiuodavo su lagaminais, pasirengusios likti su mylimu artistu visam gyvenimui. Šiandien J.Budraičiui svarbiau tinkamai suruošti mokslinę konferenciją. Dirbti leidybinį darbą ir šnekėtis jam kur kas įdomiau su mokslo žmonėmis nei su kai kuriais kolegomis artistais. Jis sako, kad atsitiktinai tapo aktoriumi, nes studijavo teisę. Juk būna: eina žmogus gatve, užsuka pas draugą trumpam, o sėdi iki vėlumos. J.Budraitis, jo paties žodžiais tariant, užsuko net trisdešimčiai metų į svetimą profesiją, o dabar sugrįžo ten, kur nuo pradžių ėjo“, – rašė rusų žurnalistė.

Rūta Oginskaitė