Naujienos

Šalies politikai ir diplomatai įspėja: investuoti į Rusijos rinką pavojinga, todėl verčiau ieškotis stabilesnių ekonominių zonų Vakaruose. Tačiau verslininkų atstovai ragina nesikarščiuoti ir neužleisti pozicijų Kaliningrade.

Nesaugi verslo aplinka

Po žiaurių įvykių Kaliningrade, kai praėjusią savaitę šalia savo namų buvo nužudytas vienas lietuviško kapitalo statybų bendrovės „Rosslitstroj“ įkūrėjų ir savininkų Aleksandras Semkinas, pasigirsta kalbų, kad lietuviai verslininkai yra įbauginti ir netgi svarsto galimybę trauktis iš Kaliningrado. „Ten nebėra reikalo likti. Tai, kas ten darosi, yra tragedija“, – pareiškė vienas „Rosslitstroj“ akcininkų Vasilijus Popovas. Nerimo neslėpė ir bendrovės technikos direktorius Edmundas Skiauteris. „Nebežinau, ką čia galima nuveikti. Gyvybė svarbiau už pelningiausią verslą“, – kalbėjo jis.

Verslininkų neįtikina Rusijos Kaliningrado srities prokuroro Dmitrijaus Burko viešai išsakytos A.Semkino nužudymo versijos, esą jis galėjo būti nudurtas buitinio konflikto metu ar siekiant apiplėšti. „Rosslitstroj“ savininkai neabejoja: A.Semkino žūtis susijusi su iki šiol nerasto bendrovės bendraturčio, lietuvių verslininko Stanislovo Juciaus dingimu.

Statybų verslą Kaliningrade plėtojęs S.Jucius be pėdsakų dingo šių metų balandį. Iš pradžių manyta, kad jis galėjo būti pagrobtas tikintis išpirkos, bet nesulaukus žinių iš pagrobėjų imta svarstyti, jog Lietuvių verslininkų klubo įkūrėjas ir prezidentas, „Rosslitstroj“ generalinis direktorius ir įmonių asociacijos „Jupoja“ koncerno valdybos narys nužudytas, siekiant jį pašalinti iš verslo.

Po pastarųjų įvykių kai kurie Kaliningrade dirbantys Lietuvos verslininkai vis garsiau prabyla apie necivilizuotą konkurenciją, slogią ir nesaugią verslo aplinką. Jiems antrina ir šalies Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūnai. „Situacija tikrai negerėja, o verslo sąlygos kelia susirūpinimą. Planuojantiems Kaliningrade investuoti verslininkams siūlome įvertinti riziką ir neužmiršti, kad yra daug saugesnių rinkų“, – aiškino URM valstybės sekretorius Deividas Matulionis.

Trumparegiški siūlymai

Verslininkų ketinimus parduoti verslą ir užleisti pozicijas Kaliningrade konkurentams Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vicepirmininkas Rimas Varkulevičius vertina kaip karštakošišką, emocijomis, bet ne racionaliu protu paremtą sprendimą. Jis kritikuoja ir esą trumparegiškas valstybės pareigūnų rekomendacijas įmones steigti stabilesnėse rinkose.

„Kaliningradas Lietuvos verslui yra itin svarbus – ir kaip geografinė zona, ir kaip Rusijos oazė šalia Europos Sąjungos sienų, ir kaip erdvė, kurioje sukurti produktai gauna pridėtinę vertę, nes tampa Rusijos kilmės preke. Su Kaliningradu mus sieja ne tik istorija, tradicijos, bet ir viena jūra, viena transporto sistema, pagaliau, viena upė, todėl ekonominiai ryšiai ir bendra rinka yra neišvengiami. Privalome tenai investuoti, nes jei mums, pavyzdžiui, nesiseks vystyti Klaipėdos uosto, iš dalies nesėkmes būtų galima kompensuoti per investicijas į Kaliningrado transporto sistemas. Jei Lietuvos verslininkai pasitrauktų iš Kaliningrado, nišą kaip mat užimtų lenkai, latviai, ką ir kalbėti apie vokiečius ar švedus“, – perspektyvas aiškino R.Varkulevičius.

Laikinai Lietuvos generalinio konsulo Kaliningrade pareigas einantis Valdas Lastauskas „Panoramai“ irgi sakė, kad vertinant strategiškai Kaliningradas Lietuvai yra ypatinga ekonominė zona. „Būnant Europoje galima plėtoti gamybą visai Rusijai. Lietuvos verslininkai čia dirba daugelyje sričių: statybose, transporto sistemoje, medienos apdirbimo, baldų gamybos, automobilių dalių prekybos sferose. Pasiekimai neblogi. Vietos valdžios atstovai mini lietuvius kuo geriausiais žodžiais, nes darbus jie atlieka tikrai kokybiškai“, – pasakojo V.Lastauskas.

Kaliningrado spaudoje teigiama, esą valdžia, susijusi su statybų verslu, proteguoja vietos įmones, taip darydama įtaką statybos rinkos persidalijimui.

„Vis dėlto galima suabejoti, ar Kaliningrade tinkamai veikia su verslu susiję įstatymai, ar jie reikiamai įgyvendinami, ar juos lydintys poįstatyminiai aktai nežlugdo pačių įstatymų esmės. Šios aplinkybės, ko gera, ir lėmė tai, kad sėkmingiausiai veikia prieš dešimtmetį Kaliningrade įkurtos lietuvių įmonės. Dabartinė įstatyminė bazė nėra palanki naujoms bendrovėms steigti: sugriežtinta tvarka užsienio investuotojams, yra tam tikrų reikalavimų kapitalui ir panašiai“, – kalbėjo V.Lastauskas.

Mato perspektyvų

2006 metų duomenimis, tiesioginės Lietuvos investicijos Kaliningrado srityje siekė apie 71 mln. eurų (245 mln. litų). Kaliningrade įregistruota šiek tiek daugiau nei 600 lietuviško kapitalo įmonių, tačiau, V.Lastausko teigimu, realiai veikiančių ir mokesčius mokančių bendrovių yra perpus mažiau. „Kitų veikla sustabdyta arba jos jau turi likviduojamos įmonės statusą“, – sakė diplomatas. Anot jo, naujai įsteigtų lietuviško kapitalo įmonių Kaliningrade labai nedaug. „Negaliu pasakyti, kad dabar ten verslui neįmanomos sąlygos, tačiau kiekvienas verslininkas, planuojantis kurtis Kaliningrade, turėtų įvertinti riziką. Jei yra galimybė rinktis, matyt, žmonės nišos ieško ten, kur nešaudoma ir peiliais nesibadoma“, – svarstė V.Lastauskas.

R.Varkulevičius mano priešingai. LPK organizuotos konferencijos apie investavimo Kaliningrado srityje perspektyvas metu paaiškėjo, kad lietuviai itin domisi šia sritimi: norinčiųjų dalyvauti buvo daugiau nei paprastai, įmonių vadovai patys rodė iniciatyvą, ieškojo kontaktų bendraudami su Kaliningrado muitinės ir mokesčių inspekcijos pareigūnais. „Visi suvokia: kuo daugiau lietuvių kompanijų dirbs Kaliningrade, tuo verslo aplinka bus stabilesnė. Verslą pradėti visur sudėtinga – net Vilniaus senamiestyje. Tačiau jei turi tam tikrų žinių, patirties, kapitalo, patikimų partnerių, verslo pravartu imtis. Nebūtina pradėti nuo šimtaprocenčio lietuviško kapitalo, galima jungtis su užsienio bendrovėmis“, – kalbėjo LPK viceprezidentas.

Rinkos pasidalytos

„Nors situacija Kaliningrade negerėja, mano siūlymas verslininkams ieškoti saugesnių ir stabilesnių rinkų nereiškia, kad raginu juos visai neinvestuoti Kaliningrade. Tik norėjau įspėti, kad reikia būti atsargiems: ten gresia stambių vietos kompanijų spaudimas, netgi kriminalinių nusikaltėlių reketas. Rusijos rinka specifinė ir neatsiejama nuo rizikos. Asmeniškai manau, kad mes per daug orientuojamės į  Rusiją, – „Panoramai“ sakė URM valstybės sekretorius. – Norint, kad Lietuvos ekonomika vystytųsi kiek įmanoma stabiliau, reikia daugiau investuoti į patikimesnes Vakarų Europos rinkas. Dar niekas neužmiršo 1998 metų Rusijos ekonomikos krizės. Iš šalių kaimynių Lietuvą ji palietė labiausiai, nes mūsų ekonominiai santykiai su Rusija buvo glaudžiausi ir aktyviausi.“

Danukas Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius, Lietuvos ir Rusijos ryšius vertina optimistiškiau. Vakaruose rinkos irgi yra pasidalytos, sako jis. „Ir ten sunku įsitvirtinti, atrasti savo nišą. Vakarų Europos valstybėse smarkiai veikia lobistinės grupės, todėl ten pritapti ir konkuruoti sudėtinga. Kol kas turime šiokių tokių preferencijų: energetiniai ištekliai, darbo užmokestis gana nebrangiai atsieina. Kai kurios mūsų prekės paklausios ne dėl savo išskirtinių savybių, o dėl to, kad yra palyginti pigios. Galbūt ateis laikas, kai vienas kitas lietuviškas produktas įsitvirtins Vakarų rinkose, bet nereikia užmiršti, kad Rusija kol kas yra gana vargana šalis ir joje labai daug erdvės Lietuvos verslui“, – kalbėjo D.Arlauskas.

Vadovaudamasis savo patirtimi jis prognozuoja: jei Rusijos rinkos neužims lietuviai, ji atiteks solidžioms užsienio kompanijoms, kurios jau dabar intensyviai veržiasi į Kaliningradą. Esą kuo toliau, tuo sunkiau bus ten įsiskverbti, todėl manydami, kad kada nors ateis palankesnis metas, liksime nieko nepešę.

„Kita vertus, netikiu, kad vieno verslininko dingimas, kito – nužudymas atbaidys idėjų turinčius Lietuvos verslininkus skintis kelią Kaliningrade. Be abejo, tai labai skaudžios istorijos, tačiau labiau išimtinės, nei charakteringos. Jei į verslą žiūrėtume taip jautriai, per Nepriklausomybės metus nebūtume pasiekę tokių rezultatų. Esame pakankamai įlindę į Vidurinės Azijos, Užkaukazės rinkas, Kazachiją, Baltarusiją. Ten irgi problemų netrūksta, tik jos ne tokios girdimos“, – pasakojo D.Arlauskas.

URM atstovė Daiva Rimašauskaitė patvirtino negirdėjusi didžiojoje Rusijoje dirbančių verslininkų nusiskundimų. „Bent jau konkrečių atvejų neprisimenu. Jei kas kreiptųsi, problemas bandytume spręsti. Kaliningrade situacija atrodo labiau įtempta dėl to, kad lietuvių investicijos ten ganėtinai stambios ir mažoje teritorijoje nuotaikos jaučiamos labiau“, – komentavo D.Rimašauskaitė.

Skųstis naudingiau?

Premjeras Gediminas Kirkilas prisimena, kaip jam lankantis Kaliningrade vietos verslininkai lietuviai skundėsi, kad jaučiasi nesaugūs. Tokius verslininkų skundus R.Varkulevičius vadina pernelyg aptakiomis frazėmis.

„Žinoma, ten ne viskas yra gerai, tačiau šiuose pasisakymuose labai trūksta konkretumo. Tegu kalba ne užuolankomis, bet faktais: kas persekioja, kokios represijos taikomos? Bėda ta, kad daug kas skundžiasi, bet kai pradedi rinkti žinias, negali jų gauti. Nereikia atmesti to, kad kartais įmonių vadovams naudingiau slėpti tikrąją bendrovės situaciją, nutylėti pasiekimus“, – atkreipė dėmesį jis.

LPK viceprezidentas įsitikinęs: tie, kurie yra įsitvirtinę, iš Kaliningrado nepasitrauks, o tie, kuriems ten nesiseka, tvirtins, kad sparnus kelia dėl nesaugumo. Tai esą puikus pasiteisinimas prieš visuomenę ir partnerius.

„Turintys verslo idėjų būtinai bandys užimti Kalininingrado rinkos dalį. Svarbiausia, kad verslo planas būtų išgrynintas, sukurta aiški veiksmų strategija. Galbūt Kaliningrado rinka nėra tokia imli, kad priimtų visas mūsų siūlomas paslaugas, bet jos tikrai nereikia nuvertinti. Priešingai, turėtume ten skverbtis su naujomis technologijos. O kaip mes dažnai pratę daryti? Prastumti mums jau atitarnavusią techniką. Tai nėra geriausias kelias, nes dabar jau neužtenka verslą sieti su pigia darbo jėga“, – aiškino R.Varkulevičius.

Tragiški įvykiai neatbaidė

Nors pastaraisiais mėnesiais lietuvių verslininkams Kaliningrado sritis ypač nesvetinga, nekilnojamojo turto bendrovė „Ranga IV“ nenustoja žvalgytis į Rytų Europos šalis, taip pat ir Kaliningradą. „Be abejo, pastarieji tragiški įvykiai verčia atidžiau ir atsargiau vertinti aplinką, bet su Rusijos verslu jau esame pažįstami – ne vienus metus dirbome Maskvoje. Tikime, kad laikantis tam tikrų principų ir Kaliningrade yra įmanomi civilizuoti santykiai“, – „Panoramai“ sakė bendrovės „Ranga IV Investicijos“ rinkodaros vadovė Dita Purlienė.

Vis dėlto, jos teigimu, galimybė investuoti į gyvenamųjų namų statybą bei teikti generalinio rangovo ar projekto valdytojo paslaugas kol kas tik svarstoma.

„Kaliningrado srityje dabar vykdoma didžiulė gyvenamųjų namų statybos programa, todėl siekiama pritraukti kaip galima daugiau investuotojų, sudarant kuo palankesnes sąlygas, pavyzdžiui, teritorijas parengiant gyvenamųjų kvartalų statybai, – pasakojo D.Purlienė. – Tačiau mes niekur neskubame, šiuo metu tiriame Kaliningrado nekilnojamojo turto rinką.“

Bendrovės vadovus dairytis į užsienį esą paskatino prastos Lietuvos nekilnojamojo turto prognozės ir miglotos šio verslo perspektyvos.

„Jei situacija nesikeis, po kelerių metų Lietuvoje bus visai neįmanoma vystyti didelių projektų: darbus jau dabar trikdo nesutvarkyta įstatyminė bazė, neprotingai ilgai trunkantis teritorijų detaliųjų planų rengimas, nesprendžiamos infrastruktūros problemos. Nekilnojamojo turto bendrovėms per sudėtinga ir per brangu šalinti šias kliūtis“, – „Panoramai“ vardijo D.Purlienė.

Situacija nepasikeitė

Akcinė bendrovė Panevėžio statybos trestas dar pernai įžengė į Kaliningrado nekilnojamojo turto rinką. „Sprendžiant iš pastatų būklės, kvalifikuotų statybos paslaugų anksčiau ar vėliau prireiks, tačiau konkrečius terminus numatyti sunku“, – sakė bendrovės atstovė Rasa Čepienė.

Bendrovė „Panevėžio keliai“ investuoti Kaliningrade pradėjo prieš dešimtmetį. Dabar ji yra dviejų vietinių kelių statybos ir remonto darbais užsiimančių įmonių „Baltdormoststroj“ ir „Dorogi Baltiki“ bendraturtė.

Patarti, ar verta pradėti verslą Kaliningrade, ar ne, anot „Panevėžio kelių“ plėtros direktoriaus Eugenijaus Rečiūno, labai sudėtinga. Siekiantiems ten dirbti jis siūlo prisiminti, kad Kaliningrade užsakovų planai gerokai viršija finansavimą, skirtą jiems įgyvendinti. Be to, verčiau iš anksto susitaikyti, kad atsiskaitymai už atliktus darbus gerokai vėluos, konkursų sąlygos užsienio įmonėms visada bus sudėtingesnės nei vietos verslininkams. Bene didžiausia problema, E.Rečiūno manymu, yra įvairiapusės valdininkijos sąsajos su vietos verslininkais: mūsų kaimynai esą dar neišmoko politikos ir propagandos atsieti nuo verslo.

„Kilus konfliktui visada nukentės atvykėlis, užsienio investuotojas būtinai bus apkrautas įvairiais teisėtais ir ne visai teisėtai mokesčiais, pasienyje jam teks atlikti galybę formalumų – ilgai gaištama dėl paprasčiausių dalykų. Per pastarąjį dešimtmetį situacija beveik nepakito“, – „Panoramai“ pasakojo E.Rečiūnas.

Jis neslepia: dirbant Kaliningrade yra pasitaikę dviprasmiškų užuominų, tačiau iki konkrečių smurtinių veiksmų prieita nebuvo.

„Užsieniečius iš rinkos bando išstumti ne vietos senbuviai, bet agresyvūs naujokai, remiami Maskvos lėšomis. Jaučiamas labai akivaizdus politinis ir finansinis tokių įmonių palaikymas. Paradoksas: tokio pobūdžio bendrovių plėtros politika nukreipta ne tik prieš užsienio kapitalo įmones, bet ir prieš pačius Kaliningrado gyventojus, kurių įmonės tokio potencialo neturi“, – darbo realijomis dalijosi E.Rečiūnas.

Saugumu nesirūpina

R.Varkulevičių stebina tai, kad Kaliningrade verslą pradėję lietuviai verslininkai noriai kalba apie kylančias problemas, tačiau išsisukinėja nuo atsakymo, kokių saugumo priemonių imasi, kad jų išvengtų.

Jį pribloškė žinia, kad turtuolis verslininkas A.Semkinas su žmona gyveno apšepusiame daugiabutyje, kurio laiptinės durų nesaugo net paprasta kodinė spyna.

„Tikiuosi, kad verslininkai, skaičiuodami savo investicijų portfelį, atitinkamai padidins lėšas verslo saugumui garantuoti, rinksis žmones, galinčius išlaikyti informacijos sklaidos patikimumą ir konfidencialumą. Kartais į savo verslą reikia pažiūrėti rimčiau, nes kai pelnas didelis, verslininkai leidžia sau atsipalaiduoti, o tai labai blogai. Jei investuoji į prabangų automobilį ar kostiumą, būk geras, pasirūpink ir savo bei įmonės darbuotojų saugumu. Kodėl iš Lietuvos atsivežama kvalifikuotų statybininkų, vairuotojų, sekretorių, buhalterių, o apsaugos darbuotojų prisivilioti nesugebama?“ – klausė R.Varkulevičius.

D.Matulionis abejoja, ar investicijos į ekonominį verslo saugumą padėtų išspręsti keblią situaciją. „Tikėtis, kad laikui bėgant verslo kultūra Rusijoje pasikeis, galima, bet per pastarąjį dešimtmetį to taip ir neįvyko“, – skeptiškai nusiteikęs URM valstybės sekretorius.

aut. Dovilė Jablonskaitė