Naujienos

Vilniaus konferencijoje pradėta galutinė Jaltos konferencijos padarinių likvidacija. Tai, kas iš JAV viceprezidento Richardo Cheney lūpų nuskambėjo Vilniaus konferencijos metu, vargu ar gali būti pavadinta naujo šaltojo karo pradžia, nors būtent taip jo žodžius pirmiausia įvertino ne tik Rusijos, bet ir dalis Vakarų apžvalgininkų. Tai jau veikiau galima pavadinti 1944 metų sąjungininkų vadovų konferencijos Jaltoje, kai buvo nubrėžtos naujos skiriamosios Europos linijos, padarinių likvidavimo pradžia. Kita vertus, tokia perspektyva dabartiniams Rusijos vadovams gali atrodyti daug baisesnė nei antras Šaltasis karas.

Ką pasakė R.Cheney?

"Jokiam teisėtam tikslui netarnauja dujų ir naftos, kaip gąsdinimo ir šantažo priemonės, panaudojimas", - kalbėjo R.Cheney, neabejotinai turėdamas galvoje Rusijos naujametį dujų tiekimo nutraukimą Ukrainai bei netrukus įvykdytą diversiją, atkirtusią nuo rusiškų dujų ir Gruziją. Taip pat -nuolatinius Kremliaus gąsdinimus po "spalvotųjų revoliucijų" į valdžią atėjusioms šių šalių vyriausybėms, kad bet koks jų bandymas integruotis į Europą bus sužlugdytas staigiai padidinant dujų kainas.

"Niekas negali pateisinti veiksmų, kuriais paminamas kaimyninės valstybės teritorinis integralumas arba trukdoma demokratiniams judėjimams", - pridūrė R.Cheney, akivaizdžiai kalbėdamas apie Rusijos žaidimus Gruzijoje, kur tik remdamiesi Maskvos karine jėga egzistuoja marionetiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos režimai, bei Moldovą, nuo kurios irgi su Rusijos karinės jėgos parama kadaise atskilo vadinamoji "Padniestrės respublika". Taip pat - apie Baltarusiją, kurioje diktatoriškas Aleksandro Lukašenkos režimas išgyvena tik dėl plataus masto Rusijos ekonominės pagalbos.

Negana to, sakydamas, kad Rusijoje reformos oponentai siekia panaikinti pastarojo dešimtmečio laimėjimus, tam tikslui ribodami savo žmonių teises, R.Cheney perspėjo, jog Amerika neatsisako savo pastangų remti demokratiją ne tik Vidurio ir Rytų Europoje, ne tik buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, bet ir pačioje Rusijoje. O perspėjimas, kad Rusija Amerikai gali būti strateginis partneris ir patikimas draugas tik tuo atveju, jei šioje šalyje taip pat vyks demokratinės reformos, iš esmės skamba kaip atsisakymas kadaise taip gražiai (bent taip Kremliui atrodė) prasidėjusios partnerystės su Vladimiru Putinu bei jo režimu. Nes tikriausiai nėra abejojančių, kad "valdžios vertikalę", o iš esmės - buvusių kagėbistų ir generolų diktatūrą Rusijoje sukūręs V.Putinas paprasčiausiai fiziškai negali atsisakyti savo dabartinės politikos.

Kremlius sutrikęs

Pirmoji Rusijos reakcija į tai, ką Vilniuje kalbėjo JAV viceprezidentas, leido įtarti, jog Kremliuje iš pradžių manyta, kad iš tiesų nieko ypatinga neatsitiko. Gal būtent todėl pirmieji komentarai nuskambėjo ne iš rimtų Kremliaus politikų, o iš tokių veikėjų, kaip Vladimiras Žirinovskis, lūpų. Netgi netrukus pasigirdę solidesnių Dūmos komitetų vadovų pareiškimai, esą Rusija dabar jau nebe tokia kaip Boriso Jelcino laikais, tad Vašingtonui su Maskva nebegalima kalbėti griežtu tonu, rodė, kad Kremlius iš pradžių dar bandė zonduoti, ar tikrai R.Cheney Vilniuje išreiškė būtent naująją Vašingtono administracijos, o ne vien savo asmeninę nuomonę.

Bet po to, kai R.Cheney pasakytus žodžius nedviprasmiškai patvirtino JAV valstybės departamento atstovas, o netrukus ir pats viceprezidentas - tiek vizito Kazachstane metu, tiek duodamas interviu žurnalistams pakartojo tą patį, Kremliaus dvejonės turėjo išsisklaidyti. Kartu tapo aišku, kad Rusija iš esmės neturi ką atsakyti į JAV kritiką. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, esą JAV viceprezidento pasisakymai nesutrukdys tarptautinių pastangų sukurti pasaulyje demokratiją. Pasak S.Lavrovo, jis sutinkąs su R.Cheney, kad pasaulis turi būti suverenių demokratijų bendrija, ir pabrėžė, jog "Rusija nori būti ir tampa suverenia, stipria ir stabilia demokratija bei tikisi, kad tokią ją pasaulinėje arenoje priims kaip lygiavertę partnerę, be kurios negalima išspręsti nė vienos pasaulinės problemos".

Svajojo apie pasaulio valdymą

Apie ką iki R.Cheney pasisakymo svajojo Rusija, galima pamatyti susipažinus su to paties S.Lavrovo straipsniu žurnale "Rusija pasaulinėje politikoje", kaip tyčia pasirodžiusiame tuo pat metu, kai vyko Vilniaus konferencija. Šiame straipsnyje Kremlius pasisakė už kažkokios "pasaulinės vyriausybės" sukūrimą, į kurią įeitų JAV ir Rusija.

S.Lavrovo požiūriu, globalaus pagrindinių pasaulio didžiųjų valstybių "orkestro" sukūrimas padarytų nereikalingus įvairius jėgų balansus. Kartu patikinta, kad Rusijos politikoje nėra ir negali būti antiamerikietiškumo, o Maskvos ir Vašingtono užsienio politikos tikslai iš esmės sutampa.

Paprasčiau sakant, Kremlius svajojo pasiūlyti Amerikai (ir dar kelioms didžiosioms valstybėms) iš esmės pasidalyti pasaulį - taip, kaip kadaise Jaltoje Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas pasidalijo Europą su Britanijos premjeru Winstonu Churchilliu ir JAV prezidentu Franklinu Rooseveltu. Pastarasis prieš mirtį prisipažino, kad pasitikėjimas Stalinu Jaltoje buvusi didžiausia jo klaida.

Tuo tarpu Vilniuje JAV viceprezidento lūpomis Amerika iš esmės nubraukė visą savo ligšiolinę politiką Rusijos atžvilgiu.

Amerika iš Vilniaus pasiuntė Rusijai tris signalus. Pirmas - demokratijos plėtra Vidurio ir Rytų Europoje bei Kaukaze yra nesustabdoma ir nebeatšaukiama. Antras -Rusijos bandymai priešintis šiam procesui pasinaudojant energetinių žaliavų (pirmiausia dujų, bet kartu ir naftos) tiekimo monopolija sulauks kategoriško Amerikos atkirčio. Trečias - V.Putino režimas Vašingtonui nebepriimtinas.

Galutinis Jaltos padarinių naikinimas

Kartu sudėjus tai reiškia, kad Amerika nutarė žengti daug toliau, nei bandyti atgaivinti šaltojo karo laikų politiką. Mat ši politika reiškė, kad Vakarai iš esmės pripažino ir neginčijo nei pačios sovietinės diktatūros, nei jos užkariavimų Europoje, įtvirtintų 1944-aisiais Jaltos konferencijoje, teisėtumo. Taip, Vakarų ir Sovietų Sąjungos santykiai buvo gan įtempti, bet nebūta jokių dėmesio vertų bandymų pajudinti pačią sovietinę sistemą. Ryžtingesnį susikirtimai buvo galimi tik "paribėse" -Korėjoje, Vietname, Afrikoje ar Azijoje. Tačiau pačioje civilizuoto pasaulio šerdyje - Europoje SSRS daugelį dešimtmečių galėjo daryti, ką norėjo: kovoti su Baltijos šalių bei Ukrainos partizanais, malšinti Vengrijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos sukilimus bei pasipriešinimo judėjimus.

Padėtis pasikeitė tik 1980-aisiais, kai JAV prezidentu išrinktas Ronaldas Reaganas atsisakė sambūvio su sovietais politikos, pereidamas prie tiesioginės kovos su "blogio imperija". Po dešimtmečio ši kova baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu. Kita vertus, SSRS žlugimas dar automatiškai nereiškė "Jaltos sistemos" žlugimo. Pirmasis žingsnis ją griaunant žengtas tik tuomet, kai Vengrija, Čekija ir Lenkija buvo priimtos į NATO. Antrasis - kai NATO narėmis tapo Baltijos valstybės, ilgą laiką netgi Vakarų Europoje laikytos neginčytina Rusijos interesų zona. Trečiasis žingsnis, akivaizdu, paskelbtas Vilniuje. Beje, kaip ir pirmais dviem atvejais, tą žingsnį žengia Amerika, o Vakarų Europa tyliai priešinasi. Kitas reikalas, kad šiuo atveju tiek JAV, tiek naujosios Rytų demokratinės šalys turi stiprią likimo sesių, dar neseniai taip pat pirma sovietų, paskui -Rusijos įtakos zona laikytų valstybių, paramą. Tad Vilniuje šis žingsnis žengtas neatsitiktinai.