Naujienos

Šią savaitę Lietuvoje vyksta tikrai neeilinis politinis renginys. Pirmą kartą Šiaurės Atlanto istorijoje NATO Taryba posėdžiauja ne tradicinėje vietoje – Briuselyje, o vienos iš Aljanso valstybių sostinėje. Maža to – posėdžiui pasirinkta ne kuri nors senbuvių ar didžiųjų NATO valstybių, o vos prieš metus visateise Aljanso nare tapusi Lietuva. Jau vien to pakaktų tam, kad būtų galima drąsiai teigti – Vilnius ne tik žodžiais, bet ir darbais tampa vienu regiono lyderių.

Negana to, būtent Lietuvos užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui patikėta daryti pagrindinį, programinį pranešimą – apie Aljanso laukiančias neišvengiamas permainas. Žinoma, pagrindinės tokio pranešimo idėjos prieš jam nukambant turėjo būti ne vieną dieną derinamos su kitais sąjungininkais, bet lygiai taip pat akivaizdu, kad Lietuva turėjo nemenką įtaką jas formuluojant. 

Ką Vilnius galėtų pasiūlyti Aljansui? Pirmiausia - kad NATO išliktų euroatlantine jungtimi, tvirtai siejančia Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas. Nepaisant visų prieštaravimų, Irako karo metu kilusių tarp Vašingtono iš vienos pusės ir Paryžiaus bei Berlyno – iš kitos, Europą ir JAV sieja pernelyg daug bendrų vertybių ir interesų, kurias ginti ir kuriuos patenkinti galima tik visiems sąjungininkams kartu. Lietuvai (o ir daugumai kitų naujųjų Aljanso narių) itin svarbu ir tai, kad kai kurių mūsų europinių sąjungininkų noras kuo labiau stumti Ameriką iš Europos neišvengiamai veda prie vis didesnio Rusijos kišimosi į tos pačios Europos vidaus reikalus. Jeigu dalis "senųjų" NATO narių to nemato, tai mūsų užduotis ir mūsų interesas atverti joms akis.

Čia, beje, Lietuvai turėtų gerokai pasitarnauti ir skandalingai Seime pristatytas metinės Vyriausybės ataskaitos Grėsmių skyrius, bene pirmą kartą taip atvirai ir konkrečiai įvardijantis Rusijos keliamus pavojus vienai iš NATO narių, taigi – ir visam Aljansui.

Kitas Lietuvos interesas – užtikrinti NATO "atvirų durų" politikos, pirmą kartą suformuluotos prieš vienuolika metų buvusio Rytų bloko valstybėms priimti, tęstinumą. Ir tapti visų mūsų rytinių bei pietinių kaimynių, vienaip ar kitaip rodančių norą prisijungti prie Aljanso, advokate. Nes kuo didesnė NATO kuriama stabilumo zona, tuo didesnis ir Lietuvos saugumas. Lygiai kaip prieš ketverius metus NATO nare tapusi Lenkija tapo geriausia Lietuvos advokate, dabar jau Lietuva turi advokatauti Ukrainai, Moldovai, Gruzijai, o galimas daiktas, kad ateityje – ir Baltarusijai.

Beje, šie Lietuvos interesai ir vėl visiškai sutampa su mūsų šimtametės sąjungininkės ir įtakingiausios NATO narės – Amerikos interesais. Vašingtonas tik ką pabrėžtinai draugiškai priėmė naująjį Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką, prie kurio pergalės rinkimuose nemažai prisidėjo ir Lietuva. Vilnius jau senokai tapo prieglobsčiu ir atrama demokratinei Baltarusijos opozicijai, su kurios atstovais viešėdama Lietuvoje susitiks JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Taip bene pirmą kartą Minskui bus parodyta, kad perrinktojo prezidento George’o W.Busho žodžiai apie laisvės ir demokratijos plėtrą visame pasaulyje - ne tuščios deklaracijos.

Mums savo ruožtu itin svarbu, kad tai bus padaryta Vilniuje. Taip būtų ne tik dar kartą patvirtinta Lietuvos regioninė lyderystė, bet ir savotiškai suteikti įgaliojimai vadovauti (ar bent daryti didelę įtaką) demokratijos plėtrai Baltarusijoje. Aišku, tai užkrautų Lietuvai papildomų įsipareigojimų, bet kartu ir padarytų mūsų balsą Aljanse daug svaresnį, nei dar prieš keletą metų buvo galima įsivaizduoti. O įtaka anksčiau ar vėliau duoda ir tiesioginės naudos.

Audrius Bačiulis