Naujienos

Frazės apie šaltį turėtų skambėti kalbant apie žiemos speigus, o ne Rusijos ir Vakarų santykius, tvirtina NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, komentuodamas neseniai nuskambėjusius Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus žodžius apie galimą Šaltojo karo atsinaujinimą. Tačiau interviu DELFI jis pripažįsta, kad santykiai su Kremliumi dar toli gražu nėra tokie, kokių norėtųsi.

Kartu Aljanso vadovas pabrėžia, jog kietą retoriką reikėtų pakeisti įsipareigojimu, tarytum „sužadėtuvėmis“.

J. de Hoopas Schefferis trečiadienį vėlai vakare atvyko į Vilnių dalyvauti NATO gynybos ministrų susitikime. Anksčiau lankydamasis Lietuvoje jis rasdavo laiko susitikti su savo antros eilės pusbroliu ar paklausyti džiazo, tačiau dabar nepavyks padaryti nei vieno, nei kito. Mat įtemptoje NATO vadovo darbotvarkėje džiazui neliko laiko, o jo pusbrolis jau išvyko iš mūsų šalies.

Vizito į Vilnių išvakarėse J. de Hoopas Schefferis interviu DELFI pasidalino mintimis apie NATO vaidmenį šių dienų pasaulyje, santykius su Rusija, Kremliaus politiką, taikos misiją Afganistane, lietuvių vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės darbą.

NATO vis dar ieško atsako į šių dienų iššūkius

- Pabrėžiate, kad NATO turi ne tapti „pasauliniu policininku“, bet kovoti su šių dienų grėsmėmis saugumui. Kaip Aljansui sekasi prisitaikyti prie situacijos, susidariusios po sovietų bloko žlugimo, kuomet dažniau kariaujama ne mūšio lauke, o internete, ribojant energetikos išteklių tiekimą, kuriant masinio naikinimo ginklus?

- Negalima kalbėti apie saugumą geografine prasme. Kad tai įrodytų, Jungtinės Tautos suteikė NATO mandatą misijai Afganistane, kad ji gintų tas vertybes, kurias visada gynė. NATO veikia Kosove, rengia armijos mokymus Irake. NATO kariniai laivai, dalyvaujantys antiteroristinėje operacijoje, patruliuoja Viduržemio jūroje. Po žemės drebėjimo NATO nuvyko į Pakistaną įvykdyti humanitarinę misiją.

Ar NATO prisitaikė? Taip, prisitaikė ir vis dar tai daro. NATO keičiasi, tačiau branduolys liks tas pats – dvylikos straipsnių Vašingtono sutartis, pasirašyta 1949 metais, ir Penktasis straipsnis, kuriame kalbama apie kolektyvinę gynybą ir saugumą.

Tačiau pasaulis 2008-aisiais yra kitoks, nei buvo 1949-aisiais ar per Šaltąjį karą. Yra tradiciniai pavojai ir iššūkiai, yra specifiniai pavojai ir iššūkiai. Tam, ką ne taip seniai pamatėme Estijoje – kibernetines atakas (po Bronzinio kario paminklo perkėlimo praėjusiais metais – DELFI), kurios gali paralyžiuoti visą vyriausybės sistemą, banką ar net pačią visuomenę, NATO taip pat turi rasti atsaką. Tą patį galima pasakyti apie energetinį saugumą, gynybines raketas.

NATO ieško atsakymų. Dar ne kiekvienu atveju esame pasiekę sprendimų priėmimo stadiją. Tačiau NATO stengiasi rasti atsakymus į visus panašius pavojus ir iššūkius. Ji keičiasi ir bando prisitaikyti.

Transformacija ir prisitaikymas nėra vienkartinis įvykis. Tai – procesas, kuris neprasideda 9 val. ir nesibaigia 18 val. Mes tebesame kelio viduryje.

Aljansui ir Rusijai būtinas įsipareigojimas

- Rusija sustabdė dalyvavimą Įprastinės ginkluotės Europoje sutartyje. Jos Gynybos ministerija planuoja pakeisti kariuomenės išdėstymą Kaliningrado srityje, gal net dislokuoti raketas „Iskander“ ar perkelti kai kurias pajėgas į Europą, arčiau Aljanso sienų. Kokios pozicijos, jei taip atsitiktų, laikytųsi NATO?

- Jūsų klausime yra per daug „jeigu“. Mano ilga politiko ir diplomato karjera parodė, kad atsakymai į tokius klausimus yra pavojingiausi. Nenoriu spekuliuoti šia tema.

Rusija yra NATO partnerė. Mes turime NATO-Rusijos tarybą. Labai apgailestaujame, kad ji sustabdė savo įsipareigojimus pagal vadinamąją Įprastinės ginkluotės Europoje sutartį. Mano galva, diskusijos dėl to turėtų būti tęsiamos, kad rastume sprendimą. Tačiau dar kartą pabrėžiu, jog reiškiame apgailestavimą, kad Rusija paskelbė moratoriumą.

NATO ir Rusija turėtų didžiosiomis raidėmis parašyti žodį „engagement“ (liet. – susitarimas, sužadėtuvės), nes neturime kitų alternatyvų. Reikėtų vengti nenaudingos ir niekam nepadedančios retorikos – nereikėtų varžytis įžūlia ar šiurkščia iškalba. Tai tikrai nepadeda, draugai taip nesielgia.

Nepaisant to, atsakymas turėtų būti įsipareigojimas ir bandymas rasti bendrus sprendimus tais klausimais, kuriais mūsų nuomonės išsiskiria. Nepamirškite, kad mes su Rusija nemažai bendradarbiaujame praktiniuose reikaluose, bet leiskite man nespekuliuoti šia tema.

- Lietuvos prezidentas neseniai užsiminė apie galimą naują Šaltąjį karą, JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice tokias kalbas pavadino nesąmone. Ką Jūs galvojate apie dabartinius Rusijos veiksmus tarptautinėje ir visų pirma Europos arenoje? Kaip apibūdintumėte Rusijos ir NATO santykius – bičiuliški, pragmatiški ar priešiški?

 - Mano patarimas būtų žodį „šaltasis“ vartoti, kai kalbame apie žiemos temperatūrą. Tačiau, grįžtant prie to, ką jau pasakiau, NATO reikia Rusijos ir Rusijai reikia NATO, reikia įsipareigojimo. Mes nesutinkame dėl daugybės esminių dalykų.

Koks yra didžiausias NATO privalumas? Aplink stalą Aljanse sėdi 26 narės, tikiuosi, netolimoje ateityje bus dar daugiau. Tarp 26 valstybių gali vykti politiniai debatai, ką mes ir darome kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, kartais – politiniu lygiu. Štai Vilniuje susitinka gynybos ministrai.

Čia, Briuselyje, mes diskutuojame politiniu lygiu ir su rusais. Taigi galėjome matyti tam tikrų klimato pokyčių, jei kalbėtume moderniais terminais, santykiuose su Rusija. Dabar yra nemažai klausimų, dėl kurių mes iš esmės nesusitariame. Bet, kaip ir kalbant apie tikrąjį klimatą, reikia susitaikyti, kad jis keičiasi. Kartu reikia kažką daryti. Mes galime rasti šių problemų sprendimą. Tam ir buvo sukurta NATO-Rusijos taryba.

Sieks įtikinti nusiųsti daugiau karių į Afganistaną

- Lietuva didžiuojasi aktyviai dalyvaujanti misijoje Afganistane, kur vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei. Tuo tarpu Kanados premjeras pagrasino, kad šalis atšauks pajėgas, jei NATO neatsiųs nemažo pastiprinimo. Priešingu atveju Aljanso reputacijai ir ateičiai esą iškils didelis pavojus. Kaip Jūs vertinate šios misijos perspektyvas?

- Man jos atrodo pakankamai šviesios. Manau, kad Lietuva turi priežasčių didžiuotis dalyvavimu misijoje Afganistane. Buvau Čagčarane, Goro provincijoje, mačiau jūsų žmones dirbančius. Jie man padarė didžiulį įspūdį. Jūsų žmonės puikiai atlieka savo darbą nelengvomis sąlygomis.

Lietuva atlieka kur kas daugiau, nei galėtų tokio dydžio šalis. Galiu taip sakyti, nes pats esu iš Nyderlandų, o olandai irgi nėra didelė tauta.

Afganistane mes matome nemenką progresą. 6 mln. vaikų gali eiti į mokyklą. Maždaug trečdalis iš jų – mergaitės, kurios iki 2001-ųjų mokyklos apskritai nelankė. 80 proc. gyventojų gali gauti būtiną medicinos pagalbą.

Ir jūs, nedidelės Lietuvos žmonės, dabar dirbate Čagčarane. Ten buvo nutiesta tūkstančiai kilometrai naujų kelių. Šalis demokratiškai išsirinko prezidentą, turi parlamentą, provincijų tarybas. Ten dabar daug kur vyksta atstatymo darbai – elektrinės, keliai ir taip toliau.

Sutinku, kad visa tai yra iššūkiai, nes esama žmonių, kurie nori sužlugdyti rekonstravimo ir statymo procesą. Šie kenkėjai turėtų suvokti, kad tai nėra priimtina. Dėl šios priežasties NATO pajėgoms retkarčiais tenka stoti į kovą.

Mums reikia pastiprinimo, kadangi kol kas Afganistane dislokuota tik apie 90 proc. tų pajėgų, kurių mums reikėtų. Galite įsivaizduoti, kad aš kaip generalinis sekretorius labai džiaugsiuosi, kai bus visi 100 proc. pajėgų.

Ir toliau stengsiuosi įtikinti valstybes neišvesti pajėgų iš Afganistano. Tai liečia ir Kanados reikalavimus. Darysime viską, ką galime, - aš asmeniškai ir visi, drauge su kanadiečiais bei kitais Aljanso nariais, bandysime išsiaiškinti, ar galime nusiųsti daugiau karių.

Tačiau NATO sudaro 26 valstybės. Generalinis sektorius, deja, neturi savo pajėgų. NATO – taip pat. Tačiau narės turi savo nacionalines pajėgas, taigi jos turi siųsti karius.

- NATO rengia karinį-politinį veiksmų planą Afganistanui. Jį žadama svarstyti Vilniuje, o patvirtinti NATO viršūnių susitikime Bukarešte. Misija prasidėjo prieš keletą metų – kodėl toks planas prisimintas tik dabar?

- Mes turėjome planą. Provincijos rekonstrukcijos komandos, tokios, kokia veikia Čagčarane, nuo pat pradžių buvo kariškių ir civilių junginiai. Jau pirmomis dienomis suvokėme, kad atsakymas Afganistane galiausiai bus ne vien karinis. Kalbėti reikia ir apie visuomenės kūrimą, šalies atstatymą, įstatymo viršenybę, universalias vertybes.

Visada buvo galima matyti bendrą karių ir civilių darbą. Tiesa, kad per pastarąjį susitikimą Nyderlanduose gynybos ministrai pasiūlė Vilniuje dar kartą atidžiai pasižiūrėti į tai, ką nuveikėme ir ko norime pasiekti. Sakydamas „mes“ pirmiausiai turiu omeny Afganistano vyriausybę, nes tai yra jos tauta. Mes ten nesame okupantai, mes dirbame jiems.

Afganistanui reikia mūsų. Tiesiog kartais reikia kritiškai pasižiūrėti į tai, ką darome. Manau, kad tai yra labai teigiamas dalykas.

Lietuvoje nebus nei pusbrolio, nei džiazo

Prieš keletą metų, lankydamasis viename iš NATO renginių Vilniuje, J. de Hoopas Schefferis turėjo progą susitikti su savo antros eilės pusbroliu. Dėl to jis net atsisakė ekskursijos po miestą.

Anuomet NATO vadovo giminaitis buvo Švento Jono kongregacijos Vilniaus vienuolyno vienuolis – Tėvas Elijas. Olandas palaikydavo glaudžius santykius su Lietuvos kalinių globos draugija, bendraudavo su Lukiškėse kalinčiais nuteistaisiais, imdavosi kitų socialinių projektų.

„Deja, dabar vykstu į Vilnių be ten laukiančių šeimos draugų“, - apgailestaudamas DELFI sakė J. de Hoopas Schefferis. Anot jo, pusbrolis prieš kurį laiką išvyko į Rusiją, o šiuo metu apsistojo Australijoje.

„Tačiau Vilniuje turiu daug draugų. Be to, labai mėgstu lietuvišką džiazą. Gaila, per pustrečios dienos, kai šį kartą būsiu Vilniuje, neturėsiu laiko jo paklausyti“, - kalbėjo NATO generalinis sekretorius.

Olandas J. de Hoopas Schefferis generalinio sekretoriaus pareigas pradėjo eiti 2004-ųjų sausį. NATO vairą jis perėmė iš škoto Georges’o Robertsono. Prieš tai J. de Hoopas Schefferis dirbo Nyderlandų užsienio reikalų ministru.

Eglė Digrytė specialiai DELFI iš Briuselio