Naujienos

„Iš viso, manau, nukeliavome apie šešiolika tūkstančių kilometrų“, – mintyse suskaičiuoja grupės „G & G Sindikatas“ narys Gabrielius LIAUDANSKAS-SVARAS (35), ką tik grįžęs iš projekto „Misija Sibiras ’09“ ekspedicijos po Kazachstaną. Papasakojęs apie kelionę prasitaria, kad mielai į tokį žygį leistųsi dar ne kartą, tačiau tyliai prisipažįsta, jog šeimos ilgesys net ir neilgoje išvykoje neapleido.

„Tokios kelionės priverčia apie daug ką pamąstyti, iš naujo įvertinti tai, kas per nepriklausomybės metus po truputėlį užsimiršta, – juk laikui bėgant Sovietų Sąjunga, kaip eksnusikaltėlių valstybė, pasitraukia užmarštin. Bet kai akis į akį susiduri su jos palikimu, kuris vis dar gyvuoja, atgyja prisiminimai“, – apie užplūdusius jausmus pasakoja žinomas reperis.

Svaras labai norėjo važiuoti į panašią misiją, todėl yra dėkingas visiems, kurie Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) konkurse balsavo būtent už jį. „Ar esu Lietuvos patriotas? Tiesiog man ne vis vien tai, kas susiję su mano valstybe. Be to, tai tiesiogiai susiję su manimi, nors ir praėjo jau penkiasdešimt metų. Kaip galiu atsisakyti galimybės prisiliesti prie Lietuvos istorijos?“ – prieš vykdamas į Kazachstaną, dainininkas buvo tvirtai nusiteikęs.

Iki šiol Lietuvoje daugiausia kalbama apie tremtį ir Sibirą. Svaras stebisi, kad kur kas rečiau minimi lageriai: „Iš esmės tai – kas kita. Tapęs politiniu nusikaltėliu ir patekęs į lagerį, tu neturi vardo, pavardės, gauni tik numerį. Esi atskirtas nuo šeimos, o kai miršti, tavęs nelaidoja kapinėse, įmeta į bendrą duobę ir užlygina ekskavatoriumi. Kazachstanas sovietų valia tapo šalimi, apstatyta lageriais, nuklota kaulais ir užlieta krauju.“

Balkašas, o šalia – didžiulis lageris, kurio dabar likusios tik kelios sienos. Balkašo kapinėse palaidoti tie, kurie sugebėjo išgyventi visą šį pragarą ir nemirė tarp lagerio sienų. Šachtos, prie kurių buvo statomi lageriai. „Kazachstanas turi visą Mendelejevo lentelę ir turbūt dar tiek pat, – juokiasi Svaras. – Vietose, kur ką nors naudinga rasdavo geologai, kaipmat išdygdavo lageris – juk kažkam dirbti reikia.“ Dar vienos kapinės, kuriose misijos dalyviai, kaip ir kiekvienose aplankytose šioje kelionėje, ieškojo palaidotų lietuvių ir tvarkė kapus, nes Kazachstane nėra tradicijos prižiūrėti kapaviečių. Ilga kelionė per stepes į Karagandą. Čia – Dolenkos lageris ir Mamočkinos kapinės, kur palaidoti lageriuose gimę vaikai („kas mėnesį jų mirdavo po penkiasdešimt“). Spasko lageris, kuriame kalėjo mirtininkai. Po Karagandos – Astana, o prie jos – Amolo lageris, į kurį kažkada buvo suvežtos vadinamųjų liaudies priešų žmonos.

Šias ir dar daugiau vadovo Algio Vyšniūno, Karagandoje gimusio Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto profesoriaus, parodytų vietų misijos dalyviai spėjo aplankyti vos per porą savaičių. „Tai, ką pamatėme, išgirdome, sužinojome, negali nekeisti žmogaus. Vertybės gal ir neapvirsta aukštyn kojomis, bet įspūdžiai jas gerokai paaštrina, išgalanda“, – sako dainininkas.

Svaras net nemėgina tikinti, kad kelionė buvusi fiziškai sudėtinga, – bristi per pelkes ar eiti dešimtis kilometrų pėsčiomis su sunkiausiais nešuliais kaip ankstesnių misijų dalyviams neteko. „Bet ir ne kaip turistai keliavome. Nors buvome Balkaše, prie Balkašo ežero, kurio vienoje pusėje yra sūrus, o kitoje – gėlas vanduo, taip ir nenuvažiavome. Buvome Almatoje, bet į kalnus nenuvykome. Tačiau Kazachstanas – ne Sibiras, čia sąlygos keliauti buvo kitokios“, – pripažįsta reperis.

Kartais Kazachstane oras gali pasikeisti akimirksniu – jei prieš minutę žliaugė prakaitas, kitą galima šlapti nuo lietaus. Ir to priežastis – ne atsitiktinė. Vietiniai sako, kad oras Žezkazgano mieste per akimirką gali pasikeisti dėl netoliese Baikonūre kylančių kosminių raketų.

Šimtus kilometrų per stepę misijos dalyviai įveikdavo ne itin patogiais traukiniais arba maršrutiniais autobusiukais. Dažniausiai apsistodavo nakvynės namuose, o Karagandoje buvo įsikūrę lietuvių bendruomenei priklausančiuose lietuvių namuose – aptvertame mediniame namelyje be ypatingų patogumų.

Paklaustas apie maistą, dainininkas nusijuokia: savas greitai baigėsi, tad mėgavosi vietiniu, tiesa, jo užvalgę iš pradžių ne visi jausdavosi vienodai gerai. „Turėjo prabėgti kelios dienos, kol organizmas priprato“, – šypteli. O ir dėl tradicinio Vidurinės Azijos gėrimo – kumyso nuomonės išsiskyrė: „Pirmą kartą kumyso gėrėme norėdami pažiūrėti, kuris kietesnis. Man patiko. Norėjau ir namo parsivežti, bet išgėriau pakeliui. Supratau, kad Lietuvoje vis vien jo niekas nenorės – lietuvių skoniui per aštrus, o vietiniai juo kone visas ligas gydosi – mėnesį nieko nevalgo, tik geria kumysą. Sako, pagyja.“

Bene pirmą kartą Svaras į kelionę leidosi su visiškai nepažįstamais žmonėmis, tačiau tikina, kad nei ginčų, nei pykčių nekilo. „Nežinau, kaip buvo atrinkti žmonės, tačiau tie, kurie atrinko, žinojo, ką daro, – per šešiolika dienų nekilo nė menkiausio konflikto, – šypteli Svaras. – O iš tikrųjų tai – keliavusių žmonių nuopelnas. Visi turėjo „teisingą“ motyvaciją, gerus bendravimo įgūdžius ir humoro jausmą. Ko daugiau reikia?“

• Kazachijos Respublika – valstybė Vidurinėje Azijoje, prie Kaspijos jūros. Ribojasi su Rusija, Kinija, Kirgizija, Uzbekija, Turkmėnija.
• Pokariu į Kazachstaną buvo ištremta daugybė įvairių tautybių žmonių – lenkų, vokiečių, vengrų, latvių, estų ir kitų. Pačių kazachų tėra apie 50 procentų.
• Lietuvius į Kazachstaną atvedė įvairūs keliai. Mūsų tautiečiai – ir Stalino laikų represijų aukos, ir jauni žmonės, sovietmečiu suvilioti didžiulių statybų stepėse, dar kiti likę po karo tarnybos Vidurinėje Azijoje, po karo Afganistane.
• Šiuo metu Almatos lietuvių bendrijai priklauso apie 50 šeimų.

 Simona Jansonaitė