Naujienos

Santykius su Lenkija vadinu strategine partneryste. Tie, kurie prieš dešimtmetį pradėjo konstruoti šią partnerystę, nusipelno vizionierių vardo. Tačiau santykiai nuo pat mūsų bendros istorijos pradžios yra ir geri, ir sudėtingi. Laikau tai natūralia žmonių ir valstybių būsena. Jei atsigręžtume į istoriją ir pažvelgtume nuo pat Krėvos unijos iki šių dienų ir pabandytumėme sudaryti tam tikrą santykių sąvadą, jis tik patvirtintų tai, ką pasakiau.

Bendra pergalė Žalgirio mūšyje ir lenkų „ne“ Vytauto karūnavimui. Čia pat beatodairiškos diplomatinės kovos sudarant Liublino uniją ir Radvilų giminės pergalė sėkmingai ištekinant Barborą Radvilaitę. Gegužės 3-osios Konstitucijos priėmimas, tačiau būtinai su papildomu dokumentu – Abiejų tautų įsipareigojimu. Netgi XIX amžiuje, vykstant sukilimams, Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebūtinai buvo harmoningi, ką jau kalbėti apie Suvalkų sutarties likimą ir Vilniaus okupaciją, ar nacių okupacijos metu Lietuvos savisaugos batalionų ir Armijos Krajovos susirėmimus. XX a. - nuoširdi Solidarumo parama Lietuvos Sąjūdžiui, kurios liudininku pats buvau, bendras įstojimas į Europos Sąjunga ir Lenkijos parama mums stojant į NATO. Dabartiniuose santykiuose taip pat yra tam tikro dvilypumo. Mus sieja bendras supratimas ir savitarpio parama veikiant ES ir NATO, ar įgyvendinant strateginius energetinius ir infrastruktūrinius projektus bei prieš keletą metų aktyvus dėmesys tautinių mažumų situacijai.

2. Kodėl spaudoje, bent jau lenkiškoje, kalbama, kad abiejų šalių santykiai yra labai blogi?

Mane taip pat stebina tokie teiginiai. Nemanau, kad yra esminių giluminių priežasčių taip įvardinti mūsų santykius. Tai veikiau politinės kampanijos sąlygojamas veiksnys. Praktinė situacija ir nuolatiniai mūsų valstybės vadovų kontaktai tokiems teiginiams prieštarauja. Tai rodo ir verslo, kultūros ir akademinės bendruomenės intensyvus bendravimas.

Nuoširdaus bendradarbiavimo faktų yra daug: kad ir praėjusiais metais išleista keturių nepriklausomų Lenkijos žurnalistų knyga apie kelionę po Lietuvą, kurioje be išankstinių nusistatymų pažvelgiama į mūsų šalies kasdienybę; daugelį metų vykstančios jaunimo mainų programos, gausybė parodų; šiemet planuojami bendri renginiai Č.Milošui ir M.K.Čiurlioniui pagerbti ir diplomatinių santykių atkūrimo metinių minėjimas.

3. Kaip vertinate „Newsweek“ teiginius, kad „Lietuva šiuo metu yra labiausiai su Lenkija konfliktuojanti ES valstybė“ ir kad „lietuviai yra įsitikinę, kad lenkai siekia ekspansijos į Rytus ir per lietuvių galvas nori tartis su Rusija“?

Turėdamas žurnalisto išsilavinimą ir darbo žiniasklaidoje praktikos, tokius teiginius vertinu tik kaip tikroves neatspindinčias bulvarinės spaudos antraštes, keliančias sumaištį skaitytojų galvose. Ir visgi negalima nepastebėti tam tikru poslinkių Lenkijos užsienio politikoje. Iki 2008 m.buvo jausmas, kad Lenkijos politinis elitas visiškai suvokė Lenkijos atsakomybę už regioninį saugumą, kaip ir tai, kad regioninė NATO ir ES valstybių vienybė yra prioritetas.

Gal kažkas pasakytų, kad tiesiog atėjo metas šių dviejų išties istoriškai artimų, likimo saitais susietų tautų naujam santykių etapui, kuriame šiandienos Lenkijos politikos kryptis pirmiausiai orientuota į Veimaro trikampį ir į Rytus. Tačiau mano įsitikinimu, istorija liudija, kad Lietuva ir Lenkija daugiausia išlošdavo tais istoriniais momentais, kai pirmiausia rūpindavosi savo regionu ir to regiono prieigomis.

Turime istorinį šansą šiam teiginiui pagrįsti. Antrąjį šių metų pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaus Lenkija, o Lietuva visus 2011 metus pirmininkauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai – tai išskirtinis istorinis momentas ir unikali galimybė sustiprinti regiono pozicijas.

Jei pavyktų tai pasiekti, tai atšaldytų kai kurių geopolitikų, slaptosios Eurazijos doktrinos kūrėjų, pagal kurių teorijas Lietuva ir Lenkija yra pagrindinė kliūtis kai kurių valstybių ekspansijai į Vakarus, įkarštį.

4. Jeigu Jums reikėtų įvardinti didžiausią mūsų santykių problemą, kas tai būtų?

Kaip jau esu sakęs, tikrai didelių problemų tarp mūsų valstybių nėra – yra spręstinų klausimų, kurie kartais nepelnytai eskaluojami ir kuriuos, bent kiek pasitikėdami vieni kitais bei nenaudodami ultimatumų kalbos, tikrai išspręsime.

Sėkmingai pažangai sąlyga – sąžiningumas, abipusė pagarba neužmirštant savigarbos, atsakomybė istorijai ir tautos bei valstybės ateičiai.

5. Ką Lietuva gali pasiūlyti Lenkijai tarptautinėje politikoje, ir ką Lenkija Lietuvai?

Pirmiausiai tautų ir valstybių santykiai turi būti grindžiami ne mainų prekybos principu „tu man – aš tau“.
Didžiuojuosi, kad Lietuva ir Lenkija, dalyvaudamos ES, NATO ir kituose tarptautiniuose forumuose, jau ne kartą demonstravo vienybę ir politinę valią priimdamos sprendimus, nepaisydamos europinių ir transatlantinių politinių procesų konjunktūros, tuo rodydamos tikrojo kaimyninio solidarumo pavyzdį.

Siekdami savo valstybės gerovės, be abejo, privalome puoselėti europines bei transatlantines vertybes, tačiau nepaprastai svarbu nepamiršti savo unikalių bendros istorijos šaknų ir skirtingų tautinių tradicijų.

6. Lenkijoje daug dėmesio skiriama lenkiškų pavardžių rašymui. Ar galime tikėtis abi puses patenkinsiančio sprendimo?

Pirmiausia, tai ne lenkiškų pavardžių klausimas. Tai klausimas apie tai, ar galima ir ar reikia keisti lietuvišką raidyną.

Nesikartosiu, kad Lietuvos Konstitucinis teismas šiuo klausimu jau pasisakė. Manau, kad visus tenkinsiantį sprendimą rasime po šiuo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nagrinėjamos Runevič-Wardyn bylos baigties. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas kreipėsi šioje byloje prašydamas išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys vardų ir pavardžių rašybą, atitinka Europos Sąjungos teisę. Nors galutinio sprendimo dar nėra, bet praeitų metų gruodžio mėnesį ES Teisingumo Teismo generalinis advokatas Niil Jääskinen paskelbė išvadą, kad Europos Sąjungos teisė savaime nedraudžia valstybėms narėms nustatyti vardų ir pavardžių rašybos taisyklių siekiant užtikrinti nacionalinės kalbos vartojimą.

7. Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius teigė, kad lenkai Lietuvoje gyvena geriau nei lietuviai Lenkijoje. Ką jis turėjo omenyje ir ką tuo Vilnius norėjo pasakyti Varšuvai?

Ministras Pirmininkas kalbėjo ir apie švietimo sąlygas. Galiu drąsiai pareikšti, kad visos tautinės mažumos turi kuo puikiausias sąlygas puoselėti savo kultūrą Lietuvoje. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti išsilavinimą gimtąja kalba nuo pradinio iki aukštojo. Vilniuje veikiantis Baltstogės universiteto filialas yra vienintelis Lenkijos aukštųjų mokyklų filialas užsienyje. 2010 metais veikė 68 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų mokomąja kalba, dar 36 mokyklos yra mišrios, t.y. jose yra klasės, kuriose mokymo procesas vyksta lenkų kalba; lenkų kalbai mokyti yra parengti ir išleisti visi vadovėliai (1-12 klasėms), nuolat leidžiami nauji. Nuo 2008 metų visoms mokykloms, kuriose mokoma tautinės mažumos kalba, krepšelio koeficientas nustatytas 20 procentų didesnis.

Lietuvos lenkai turi savo atstovus Seime bei daugumą Vilniaus rajono savivaldybėse, leidžiami laikraščiai ir radijo laidos. Kalbant apie dažnai eskaluojamą ir dėl objektyvių priežasčių užsitęsusį žemės grąžinimą – metų pabaigoje Vyriausybė skyrė lėšų spartesniam šio klausimo sprendimui ir įsipareigojo visiškai užbaigti žemės grąžinimą Vilniaus rajone iki 2013 m. pabaigos. Lietuvoje grąžintos žemės apimtis siekia vidutiniškai 98 procentus. Vilniaus rajone – 84 proc., Šalčininkų rajone – 95 proc., Trakų rajone – 93 proc.

Kaip matome, Lietuvos Vyriausybė rodo tvirtą politinę valią vykdyti savo įsipareigojimus lenkų tautinei mažumai. To paties tikimės ir iš Lenkijos pusės lietuvių tautinės mažumos klausimu – ten taip pat yra labai daug mums svarbių neišspręstų klausimų, bet mes tų dalykų taip neeskaluojame.

Tikiu, kad išliekančius tautinių mažumų klausimus mums pavyks išspręsti konstruktyviai.

8. Ką reikėtų daryti, kad santykiai atšiltų?

Labiau norėčiau valstybių santykius matuoti ne temperatūros kilimu ar kritimu, o konkrečiais bendradarbiavimo pavyzdžiais.

Naujausia ES Pagrindinių teisių agentūros ataskaita labai vertina piliečių teisių ir laisvių klimatą Lietuvoje. O kasmetinėje Freedom House ataskaitoje Lietuva vadinama laisva šalimi politinių teisių ir pilietinių laisvių srityse.

Aš, kaip užsienio reikalų ministras, gyniau, ginu ir ginsiu mūsų piliečių interesus – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių ir visų kitų tautybių atstovų, kurie yra Lietuvos piliečiai. Tikiu, kad viskas, kas daroma mūsų valstybėje, daroma siekiant gerinti mūsų piliečių padėtį. Mintis, kad kažkas daroma tikslingai siekiant pabloginti gyvenimą, yra verta filmo scenarijaus, bet ne realaus svarstymo. Nepasiduodu viešoms eskalacijoms, nes faktai liudija visai kitokią padėtį, nei diskutuojama.

Yra daugybė gero, praktinio, abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo pavyzdžių. Paminėsiu tik kelis praeitų metų didžiausių: tai lenkų Lotos grupės atėjimas į Lietuvą, taip pat lenkų „Trakcja“ ir lietuvių „Tiltros“ įmonių susijungimas, kurio sandorio vertė viršija 700 mln zlotų ir daugelis kitų.

Lenkijos rinka Lietuvos verslui yra viena svarbiausių eksporto rinkų. Pernai sausio–lapkričio laikotarpiu, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, eksportas į Lenkiją padidėjo 41 % (importas – 17 %). Kaimynė buvo 4-a pagal svarbą rinka. Dar aukštesnėje– 3-ioje vietoje Lenkija yra kaip daugiausia prekių į Lietuvą įvežanti valstybė. Pagal Lietuvoje sukauptas tiesiogines užsienio investicijas Lenkijai, investavusiai 3,7 mlrd. Lt, tenka antra vieta, o vien 2010 m. II ketv. lenkai buvo aktyviausi Lietuvoje – investavo 447,6 mln. Lt. Lietuvos verslas taip pat neaplenkia Lenkijos rinkos. 2010 m. liepos 1 d. duomenimis, lietuviai Lenkijoje yra investavę beveik 0,4 mlrd Lt. Pagal lietuvių investicijas užsienyje kaimynei Lenkijai tenka 5-a vieta.

Ir baigdamas pasakysiu, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos ir ateityje nebus vienspalviai. Svarbu, kad daugiau būtų šviesių spalvų. Ar taip bus, priklausys nuo politikų įžvalgumo, atsakomybės ir tikėjimo, kad dabar įmanoma naujai pažvelgti į geriausią Abiejų tautų istorinę patirtį.