Naujienos

Sausakimšoje Lietuvos ambasados Berlyne salėje šeštadienį skambėjo prisiminimai apie pokario metus Lietuvoje. Čia buvo pristatytas būsimasis filmas apie vilko vaikus. „Vilko vaikų istorijos tokios jaudinančios, kad net ir turėdamas lakiausią fantaziją geresnių nesugalvosi“, – prasitarė vienas vakaro dalyvių. Ar verta stebėtis, kad atsirado lietuvių grupė, užsimojusi sukurti filmą apie vilko vaikų likimą? Būsimojo filmo režisierius – Alvydas Šlepikas, prodiuseris – Rolandas Skaisgirys. Jiems pataria senas kino vilkas Almantas Grikevičius. Prie filmo scenarijaus prisidėjo ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Evaldas Ignatavičius.

„Domiuosi ta tema jau seniai, dar nuo tų laikų, kai dirbau Karaliaučiuje. Vilko vaikų likimas Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje nepalieka abejingų“, – sakė ambasadorius.

E.Ignatavičius studijavo lietuvių kalbą Vilniaus universitete ir yra publikavęs savo eilėraščių antologijoje „Svetimi“ (1994), kurioje debiutavo režisierius ir rašytojas A.Šlepikas.

Sujaudino pasakojimai

„Su vilko vaikų tema jau apie 10 metų susiduriu ir aš“, – prasitarė A.Šlepikas. Plačiajai visuomenei jis pažįstamas kaip televizijos serialo „Nekviesta meilė“ režisierius.

Literatūros gerbėjams A.Šlepikas žinomas kaip poetas ir prozininkas, poezijos knygų „Taika tavo kraujui“ (1997), „Tylos artėjantis“ (2003) ir novelių rinkinio „Lietaus dievas“ (2005) autorius. 2004 m. jis buvo apdovanotas J.LindėsDobilo premija.

Režisierius Jonas Marcinkevičius esą jau labai seniai kalbino A.Šlepiką statyti dokumentinį filmą apie vilko vaikus.

Ne tik kalbino: parengė filmo sinopsį, padavė paraišką dėl finansavimo, tačiau sumanymo įgyvendinti nespėjo – išėjo anapilin.

„R.Skaisgirys mane supažindino su Ričardu Savicku, kurio motina pati yra vilko vaikas, – tada ir nusprendžiau, kad filmas turėtų būti vaidybinis.

Ėmiau jam ruoštis

Ričardas daug pasakojo apie vilko vaikus, susitikinėjau ir su kitais to likimo žmonėmis, skaičiau Vokietijoje išleistas knygas, žiūrėjau vokiškus dokumentinius filmus“, – pasakojo būsimojo filmo režisierius.

Vokiečiai bene labiausiai žino Ruth Kibelkos (Leiserowitz) knygą „Vilko vaikai – kelias per Nemuną“ („Wolfskinder – Wege eber die Memel“) ir Eberhardo Fechnerio dokumentinį filmą „Vilko vaikai“ (1990).

Atšiaurus mergaitės likimas

Filmo „Vilko vaikai“ scenarijus jau parašytas. Belieka, anot A.Šlepiko, jį gludinti.

„Kokia filmo siužetinė linija? Filme bus pasakojama apie vienos mergaitės bandymą rasti savo išblaškytą šeimą – brolius, seseris.

Taip pat ir apie ėjimą į Lietuvą, apie šalyje sutiktus bepročius ir gerus žmones, susidūrimą su kareiviais. Filmas turėtų baigtis scena Kaune šv.Velykų rytą“, – pasakojo A.Šlepikas.

Pagrindinė filmo herojė – beveik septynerių metų Renatė.

Keldamasi per Nemuną, ji atsiskiria nuo savo brolių. Mergaitę išmeta iš traukinio. Netrukus ji pameta iš akių ir savo seserį, o motiną sovietai išsiunčia dirbti prievartinių darbų.

Renatei nebelieka nieko kita, kaip eiti per žmones – per nežinomą kraštą, kurio kalbos ji nemoka ir nesupranta. Ji mėgsta šokti ir dainuoti, tad bando užsidirbti pragyvenimui šokdama mirštančią gulbę.

Atsitiktinai sutiktas elgeta priglaudžia mergaitę, bet tik tol, kol ji padeda slaugyti jo sunkiai sergančią žmoną. Šiai mirus vyriškis išveja Renatę į pūgą.

Pasak A.Šlepiko, filmo idėją geriausiai atspindi atšiaurios žiemos vaizdas: pūga, žvarbus vėjas, žmonės tai išnyksta sniege, tai vėl atsiranda. Tai – ir istorinių rūkų metafora.

„Filmas bus apie žmones, išdegintus karo. Bet juo nenorime nieko smerkti, nes karą pradeda ne atskiri žmonės ir tuo labiau ne vaikai, o politikai. Vaikai tik kenčia“, – tvirtino režisierius.

Galbūt rado koprodiuserių

Pristatyti filmo idėją Vokietijoje, kur apie vilko vaikus kalbama nedaug, – neįprastas sumanymas.

„Vokiečiai dar nedrįsta kalbėti apie tai, nors jų pačių vaikai tapo karo aukomis ir jų likimai sudaužyti – atskirti nuo šeimų, artimųjų, tautos ir kalbos.

Bet filmas jų nekaltina. Jis – apie žmoniškumą netgi pačiais sunkiausiais metais“, – pasakojo A.Šlepikas.

Filme šmėkštelės ir lietuvių likimas. Renatė prisiglaus valstiečių šeimoje, kuri, įskųsta kaimynų, bus išvežta į Sibirą.

Laimė nelaimėje – jos naujoji globėja laiku išstumia mergaitę pro langą. Į laisvę.

Likimas paverčia Renatę vilkiuke, sudėtingo gyvenimo įsprausta į kampą: mergaitė nesišypso, niekuo nepasitiki ir visada pasiruošusi gintis nuo neteisybės.

Net keista, kad filmo pabaiga gali būti optimistinė: režisierius, pasigailėjęs mergaitės, vis dėlto suteikė jai progą susikurti gražų gyvenimą. Tokį, apie kurį ji svajojo.

Pasak režisieriaus, žiauri karo realybė filme bus juntama, tačiau plika akimi nematoma – kad filmą galėtų žiūrėti ir jaunimas. Filmo žiūrovams neturėtų būti taikomas amžiaus apribojimas.

„Tai auditorija, kuri turėtų žinoti tiesą, – karas, nepaisant to, kas jį sukelia, priverčia kentėti daugybę nekaltų žmonių: tai vis dar aktualu ir mūsų laikais – terorizmas verčia prisiminti istorijos pamokas“, – sakė A.Šlepikas.

Pasak režisieriaus Arūno Matelio, irgi dalyvavusio būsimojo filmo pristatyme, šia tema geriausia kurti vaidybinį filmą – vesti vaiką iki šių dienų, kurias jis galėtų prisiminti ilgam.

Lietuviai grįžo į Vilnių užmezgę naujų pažinčių. Po pristatymo praėjus vos keletui minučių prie jų priėjo prodiuseriai ir pareiškė norą bendradarbiauti.

Tūkstančių vaikų lemtis – sudėtinga

* Vilko vaikais vadinami vokiečių vaikai, gimę Rytprūsiuose (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Rytų Lenkijoje) ir Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Karo ir pokario metais jie liko be tėvų.

* 1944-1945 m. milijonai vokiečių iš Rytprūsių ir Baltijos šalių bėgo nuo Raudonosios armijos. 1945-1947 m. šimtai tūkstančių vokiečių buvo ištremti iš gimtinės – į Vokietiją arba Sibirą. Sovietai kai kuriuos sušaudė, keršydami už karą, pradėtą Vokietijos.

* Kaip teigia istoriniai šaltiniai, apie 25 tūkst. vaikų tuo metu neteko tėvų ir elgetaudami klajojo po Rytprūsius. Apie 5 tūkst. patraukė Lietuvos pusėn. Kai kuriems pasisekė: juos priėmė lietuviai arba rusai ūkininkai – vieni iš gailesčio, kitiems reikėjo pigios darbo jėgos.

* Būti vokiečiu tais laikais buvo nenaudinga ir netgi pavojinga. Daugelis vaikų pamiršo savo kalbą ir kilmę arba slėpė savo vardą ir netrukus buvo pavadinti lietuviškais, lenkiškais arba rusiškais vardais. Kiti atsidūrė sovietiniuose vaikų namuose ir vėliau buvo išvežti į Vokietijos Demokratinę Respubliką.

* Kiek vaikų 1945-1946 m. ištiko toks likimas, tiksliai nežinoma – istorikų skelbiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 25 tūkst.

* Į Vokietiją persikėlė apie 200 vilko vaikų, jie įkūrė savo draugiją. Lietuvoje gyvena apie šimtą vilko vaikų, kurie irgi yra susibūrę į draugiją „Edelveisas – vilko vaikai“. Iki 2005 m. Vokietijos valdžia kasmet jiems siuntė kalėdinę paramą, kuri baigėsi Lietuvai įstojus į ES. Dabar parama skiriama tik vilko vaikų draugijai.

Jolita VENCKUTĖ, LR korespondentė Berlyne