Naujienos

„LIETUVIŲ KALBOS VAIDMUO GLOBALIAME PASAULYJE“

Gerbiamieji Konferencijos dalyviai ir svečiai,

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vardu pirmiausiai norėčiau padėkoti Konferencijos organizatoriams už kvietimą sudalyvauti šiame renginyje. Konferencijos programoje nenumatyta diskusijų aktualiais užsienio politikos klausimais, todėl diplomatų dalyvavimas baltistikos renginyje gali būti kiek netikėtas.

Tačiau patikėkite: niekur geriau nesuprasi gimtosios kalbos reikšmės asmenybės savivokai kaip užsienyje. Tai paliudytų ne tik diplomatai, bet, manau, ir kiekvienas Lietuvos pilietis, kuriam yra tekę gyventi ir dirbti svečiose šalyse.

Vienas iš šios konferencijos tikslų – suvesti draugėn po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvių kalbos mylėtojus ir specialistus. Džiugu, kad tiek daug jų turime: ne tik artimiausioje kaimynystėje – Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Rusijoje, bet ir tokiose šalyse kaip Čekija, Vengrija, Italija, JAV, Prancūzija ir netgi Šveicarija.

Bet ar pakanka lietuvių kalbos mylėtojų ir puoselėtojų čia, gimtuosiuose namuose?

Surizikuosiu sakydamas, kad piliečių požiūris į lietuvių kalbą nedaug kuo skiriasi nuo visuomenės požiūrio į Lietuvos valstybę.

Kai valstybė kūrėsi ir buvo puoselėjama, gerbiama, lietuvių kalba skleidėsi įvairiose viešojo gyvenimo srityse.

Tačiau kai girdi visuomenę sakant, kad kalba – „tai ne mūsų, o specialistų reikalas“, turbūt šį tą galima pasakyti ir apie piliečių santykį su valstybe. Visuotinis susvetimėjimas ir nusišalinimas nuo bendrųjų tautos reikalų reiškiasi įvairiose politikos srityse, tarp jų – ir kalbos politikoje.

Įtvirtinti demokratišką tautos santykį su savo kalba yra strateginės svarbos uždavinys. Juk be visuomenės rūpestingos priežiūros kalba gali virsti svetimkūniu ir užleisti pozicijas kitų kalbų įtakai.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Dar prieš kelerius metus dažnas Valstybinės kalbos komisijos sprendimas visuomenėje buvo priimamas su neslepiama nuostaba ir kartais – atviru pasipiktinimu. „Gẽgužės“, „Jonìnės“, kiti „iš viršaus“ nuleidžiami susiklosčiusios tradicijos atitaisymai, jau nekalbant apie „vartiklius“ ir „vaizduoklius“, buvo ir yra nesuprasti ir iki galo nepaaiškinti.

Gerai, kad pastaruoju metu Valstybinė kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas ėmėsi žingsnių į kalbos reikalus įtraukti ir plačiąją visuomenę. Komisijos tinklalapis – turbūt vienas iš nedaugelio tarp įvairių valstybės institucijų, kur būtų palaikomas gyvas ir realus dialogas su lankytojais.

O ir Komisija, kaip ir Institutas, nebijo kartais mus visus paprovokuoti – pavyzdžiui, neseniai iškėlusi mintį atsisakyti nosinių rašymo kai kurių žodžių šaknyse. Manau, šias drąsias Komisijos iniciatyvas turime palaikyti ir skatinti – ne tam, kad sugriautume mūsų kalbą, kaip sako kai kurie kritikai, o tam, kad geriau suprastume jos prigimtį ir raidos kryptį.

Be šių iniciatyvų, remiamų ir aptariamų visuomenės, kalbos tvarkytojai bus viso labo tik „kalbos muziejaus“ prižiūrėtojai. Ir susidūrę su išorės spaudimu gali pasimesti.

Turbūt jau pamiršome, su kokiais sunkumais dėl žodžio „euras“ rašybos visai neseniai susidūrėme stojant į Europos Sąjungą. Mums, diplomatams, tai buvo turbūt pirmas kartas, kai teko stoti į kovą dėl kalbos dalykų. Glaudus bendradarbiavimas su šalies kalbininkų bendruomene padėjo rasti, sakytume, visai protingą kompromisą.

Tačiau šis mūšis – tikrai ne paskutinis. Stiprėjant integraciniams ryšiams spaudimas lietuvių kalbai taikytis prie „europinio standarto“, matyt, tik didės. Antai kaip lėtai ir kaip skausmingai sprendžiasi lenkiškų pavardžių rašymo klausimas. Nors jei radome būdą baigti ginčus dėl moterų pavardžių rašybos, tikėkimės, rasime sprendimą ir dėl europietiškų rašmenų įtraukimo į mūsų raidyną.

Stebint tą jau prasidėjusį, tikrai nelengvą, bet kartu neišvengiamą Lietuvos prisiderinimą prie Europos smagračių sunku patikėti, kad lietuvių kalba pajėgs išlikti tyra ir nepaveikta išorinių įtakų. Juolab kad ir Rytuose užsikūrę smagračiai vis smarkiau smelkiasi į mūsų kasdienybę per įvairius koncertus, televizijos laidas ir netgi per kai kurių politikų kalbėseną.

Matydamas šią realybę, nori nenori suvoki mūsų visų atsakomybę padėti lietuvių kalbai integruotis į Europos gyvenimą išsaugant jos unikaliuosius bruožus. Integruotis, o ne apsistatyti gynybinėmis sienomis nelyg Pilėnų Margiris, iš jų taip ir nebeišėjęs...

Ponios ir ponai,

Platesnės diskusijos, kaip lietuvių kalba galėtų prisitaikyti prie XXI amžiaus iššūkių, pas mus dar nebuvo. Todėl leiskite surizikuoti ir pamėginti įvardyti kelias kryptis tolesniems kalbos specialistų ir mylėtojų svarstymams.

Pirmiausia – dėl mitologijos. Paskutinį šimtmetį Lietuvoje suformuotas ir giliai įsitvirtino mitas, kad lietuvių kalba esanti archajiškiausia Europoje. Moksliniu požiūriu taip ir yra. Tačiau visuomenės požiūris į kalbą kaip į „kultūros paveldą“ verčia taikyti kasdienei kalbai aukščiausius apsaugos reikalavimus. Kaip kokiame Vilniaus senamiestyje visuomenė vengia su kalba eksperimentuoti, o ir bandymai eksperimentuoti kalbos specialistų yra baudžiami.

Rezultatas – minėtas kalbos ir visuomenės susvetimėjimas. Kalbėdami žmonės bijo (!) suklysti, nors smerkti turėtume ne klaidas, o sąmoningą vengimą jas ištaisyti.  

Galbūt mūsų kalbai reikia naujos mitologijos?  Tiesioginis ryšys su sanskritu yra „cool“, nors statistinis lietuvis vargu ar įvardytų nors vieną akivaizdesnį šio ryšio įrodymą.  Tačiau neabejoju, kad galėtume pasauliui papasakoti ir dėmesio vertų istorijų iš dabartinės kalbos kūrimosi laikotarpio.

Pavyzdžiui, visai neseniai raidei „ū“ sukako 100 metų. Raidė – unikali, be mūsų savo raidyne ją turi tik kaimynai latviai. Argi ne puiki proga atšvęsti tiek Lietuvoje, tiek su kaimynais latviais, ir sykiu – pristatyti pasauliui baltų kalbas bei jų išskirtinumą? Deja, ši įsimintina proga praėjo tyliai ir be didesnio atgarsio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje...

O kitąmet minėsime 355-ąsias raidės „ė“ metines. Raidės „ė“ neturi joks kitas Europos raidynas. Tačiau Lietuvoje šią garbingą sukaktį tikriausiai ištiks raidės „ū“ likimas: vargu ar atsiras proginė moneta ar pašto ženklas, vargu ar mokykloms ir visuomenei bus pasiūlyta kalbos istorijos viktorinų ir konkursų. Šiek tiek keista, kai mes tiek dėmesio skiriame artėjančiam valstybės 90-mečiui ar Sąjūdžio 20-mečiui, tačiau nerandame laiko tam, kas sudaro mūsų identiteto pagrindų pagrindą.

Elektorinio susirašinėjimo amžiuje „pamiršti“ ir „ū“, ir „ė“, ir visą kitą mūsų diakritiką labai paprasta. Todėl iš tiesų reikėtų padėkoti ir mūsų kalbininkams, ir Valstybinei kalbos komisijai, laiku sukrutusiai ir privertusiai mus – bent jau valstybinėse institucijoje – įsidiegti lituanizuotas kompiuterines programas.

Tačiau kad spėtume paskui sparčiai judantį globalizacijos traukinį, reikia kurti dar naujesnes ir dar pažangesnes programas. Tam, kad lietuviški tekstai akimirksniu galėtų virsti angliškais, rusiškais, latviškais, o kada nors – galbūt ir kiniškais. Elektroniniai žodynai, vertimo programos – štai kur šiandien reikėtų telktis valstybinėms investicijoms.

Duosiu Jums paprastą pavyzdį. Kad ir kur šiandien važiuotų Lietuvos diplomatas – į Ukrainą, Gruziją ar Baltarusiją, visur girdėti tas pats klausimas: „Kaip Jums pavyko“? Žmonės domisi, kaip Lietuva kūrė teisės sistemą, privatizavo įmones, derino nacionalinius įstatymus su Europos Sąjungos teise? Norėtum kolegoms parodyti vieną kitą lietuvišką įstatymą ir negali, nes jis surašytas... lietuviškai.

Šis lietuvių kalbos autonomiškumas, jos silpni tiesioginiai sąryšiai su kitomis Europos kalbomis, tampa viena iš svarbiausių kliūčių prisistatyti pasauliui, papasakoti apie savo patirtį, o kartais net ir sukurti lietuviškus „pėdsakus“ kitų valstybių teisinėse sistemose. Mes kartais stebimės, kodėl kitos mažosios Europos tautos – danai, švedai, norvegai – praktiškai visus savo įstatymus verčia į anglų kalbą. Neturi kur dėti pinigų?

Matyt, ir Lietuvai, deklaruojančiai tam tikras „regiono traukos centro“ ambicijas, reikėtų rimčiau susirūpinti savo patirties sklaida bent jau pagrindinėmis regiono kalbomis. Verstinos informacijos apimtis – milžiniška. Ir be elektroninio vertimo paslaugų turbūt neišsiversime. Beje, kol mes tik geidžiame automatizuotų tekstinio vertimo instrumentų, kitos šalys jau kuria garsinio atpažinimo ir vertimo sistemas...

Padėtume patys sau, jei pamažu nustotume baidytis per šimtmečius susiklosčiusių ryšių su gretimomis kaimyninėmis kalbomis. Puristinė kalbos paradigma šiandien leidžia saistytis tik su sanskritu, lotynų ar giminingomis baltų kalbomis. Į užsieniečio klausimą, išgirdus kalbant lietuviškai, - „Ar tai slavų kalbos atmaina?“, - dažnas tautietis reaguoja jautriai.

Tačiau argi nenuostabu, kai nuvykęs į Ukrainą išgirsti „kovdra“ (kaldra) ar „pliamy“ (plėmai)? Lenkijoje – „suknia“ ar „skrzynia“, o Baltarusijoje – „Kaliady“ (Kalėdos) ar „Vicis“ (Vytis)? Užuot slėpę, galėtume šiuos ryšius labiau eksponuoti ir įtvirtinti Lietuvą kaip neatsiejamą regiono dalį (nors mums kažkodėl labiau patinka pabrėžti „nepritapimo“ atvejus: archajiškiausia kalba, paskutiniai pagonys ir pan.).

Kodėl neparengus ir neišleidus lietuvių-ukrainiečių, lietuvių-lenkų ar lietuvių-rusų homologų žodynėlių? Arba lietuvių-vokiečių – juk 800 metų buvome kaimynai ir į savo kalbą perėmėme ne vieną vokišką žodį, ypač Vakarų Lietuvoje? Tokie žodynėliai labai praverstų mūsų regioniniam ir europiniam tapatumui įtvirtinti, jau nekalbant apie jų naudą turizmui ir kitiems tarpvalstybiniams ryšiams skatinti.

Labai svarbu į kalbos kūrimą įtraukti kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Ta kūryba vyksta kasdien – gatvėje, mokykloje, troleibuse, ir netgi ruošiant medžiagą ministro vizitui į užsienį. Tačiau šios kūrybinės „dirbtuvės“ tarpusavyje kol kas nesusisiekia.

Kuriame kiekvienas sau, taigi ir mūsų kūrybos vaisiai negali tapti bendrinės kalbos dalimi.

Prieš keletą dienų šiame Institute atidarytas Lituanistikos židinys. Per ekspozicijos apžiūrą viena paslaugi Instituto darbuotoja man glaustai, bet įdomiai papasakojo apie onomastikos radimąsi lietuvių filologijoje. Įstrigo štai kas: tarpukariu į lietuvių kalbos žodyno sudarymą buvo įtrauktos visos mokyklos. Mokytojai netgi rašė pasiteisinimo raštelius Jonui Jablonskiui, jei vėluodavo pateikti užprašytą medžiagą.

Kalbos ekspedicijos Lietuvoje rengiamos ir dabar. Tačiau esami ar būsimi filologai į Lietuvos kaimus vyksta rinkti daugiausia retų, nykstančių praėjusio šimtmečio žodžių. Be abejo, to reikia.

Tačiau kada ateis tie laikai, kai jaunimas pasklis ne tik po kaimus, bet ir po miestus – restoranus, klubus, parduotuves, ministerijas – ir registruos besiformuojančią XXI amžiaus lietuvių kalbą? Dirbant įvairių „finansinių perspektyvų“, „harmonizacijų“ ir „euroatlantinių aspiracijų“ pasaulyje šis poreikis kaip niekad aktualus.

Valstybėje galėtų rastis aiškesnis mechanizmas, kaip naujadarą viešai apsvarstyti ir paversti bendrinės kalbos dalimi. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir Seimas privalo jį svarstyti. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau susitarsime, kokia tvarka ir kur kreiptis, norint užregistruoti savo pasiūlymus lietuvių kalbos „konstitucijai“.

Galbūt tokia sistema jau sėkmingai veikia, tačiau kaip eiliniam vartotojui man apie ją nėra žinoma. Su kalbos kūrimu tenka susidurti tik epizodiškai ir griežtai pagal profesiją – pavyzdžiui, tikslinant valstybių ir sostinių pavadinimus. O į kokį banką dėti kitas – galbūt ne visada ir ne visai vykusias idėjas – kol kas valstybinė paslaptis.

Todėl kviesčiau mielus kolegas – kalbos specialistus pateikti visuomenei dar daugiau informacijos apie esamas dalyvavimo kalbos kūrime galimybes. Juk kalba, atvira aplinkai ir nebijanti eksperimentuoti, daug ką pasako apie tautos mentalitetą. Kas paneigs, kad visuomenė, tvarkanti savo kalbą demokratiškais pagrindais, tų pačių principų laikosi ir tvarkydama kitus bendruosius reikalus?

Apibendrinant lietuvių kalbos vaidmenį globaliame pasaulyje galima apibrėžti labai paprastai: arba ji persitvarkys, arba tapsime jos archajiškumo įkaitais. Ir tik demokratiška kalba turi šansų išlikti mūsų tapatybės atpažinimo įrankiu globalizuotoje ir smarkiai niveliuojančioje šiuolaikinio pasaulio sistemoje.

Diskusijos šia tema mūsų visuomenėje iš esmės dar neprasidėjo. Labai tikiuosi, kad tokiomis konferencijomis kaip ši išjudinsime šį pribrendusį klausimą ir paleisime jį į platesnius vandenis.

Dar kartą dėkoju už kvietimą dalyvauti.

Ačiū už dėmesį.