Naujienos

Lapkričio 12 d. Varšuvoje prie Lietuvos ambasados įkurtame  Lietuvos centre plačiajai visuomenei buvo pristatyta paroda  „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas  Lietuvoje 1944–1953 m.”.

Šią parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejus kartu su Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos ambasada Lenkijoje. Ekspozicijoje taip pat buvo Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos knygų lietuvių ir užsienio kalbomis, Lietuvos pogrindžio spaudos leidinių, nušviečiančių antisovietinio disidentinio judėjimo pogrindyje veiklą.
Centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė parodos atidarymo metu pabrėžė, kad visų sovietų okupacijai besipriešinusių tautų likimai buvo panašūs ir, jei nekreiptume dėmesio į skirtingas Rytų Europos laisvės kovotojų uniformas ar atpažinimo ženklus, nesunku nuotraukose esančių partizanų veiduose bei akyse pastebėti bendrus laisvės idealus.
Jau lapkričio 13–ąją kitas parodos „Karas po karo“ egzempliorius iškeliavo į Švedijos sostinę Stokholmą. Dar šį mėnesį paroda bus eksponuojama ir Slovėnijos sostinėje Liublianoje. Kitąmet greičiausiai su Lietuvos laisvės kovomis bus supažindinti ir Vokietijos bei Austrijos žiūrovai. Tuo tarpu apie Lietuvos partizanų kovas pasakojanti paroda jau aplankė Daniją, Ukrainą, Vengriją, Belgiją bei JAV, taip pat daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Tačiau grįžkime į Lenkiją.
Ši paroda – tai dalis platesnio projekto, kurį įgyvendina Lietuvos ambasada, siekdama Lenkijoje plačiau pristatyti Lietuvoje vykusią kovą su sovietine okupacija. Artimiausiu metu bus išleista Varšuvos universiteto Istorijos instituto profesoriaus dr. Broniaus Makausko knyga apie partizaninį judėjimą Lietuvoje „Litewska wojna partyzancka 1944–1953“. Tai pirma tokio pobūdžio dokumentinė publikacija lenkų kalba, išleista bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada Lenkijoje. Knygą išleis Punsko leidykla „Aušra“.
Kaip susitikime minėjo ambasadorius Egidijus Meilūnas, pagal minėtą projektą Lenkijos visuomenei numatoma parodyti Lietuvos pokario rezistencijai skirtą dokumentinį filmą, sukurtą bei rodomą Genocido aukų muziejuje Vilniuje, bei meninę kino juostą „Vienui vieni“ su lenkiškais subtitrais. Taip pat planuojama pagaminti dar vieną „Karas po karo“ kopiją ir ją rodyti kituose Lenkijos miestuose. Projektas bus pristatomas didžiausiuose įvairių Lenkijos regionų miestuose – Poznanėje, Krokuvoje, Torūnėje, Ščecine, Vroclave, Gdanske, Balstogėje ir kt.
Kalbėdami su prof. B.Makausku panagrinėjome svarbesnius lietuvių ir lenkų istorinius įvykius, susijusius su bendra abiejų tautų kova prieš sovietinę okupaciją.
„Galbūt ne tiek pats pokaris, kiek didžiausi pavojai abiem valstybėms mus visada suartindavo, – teigia pašnekovas. – Beveik visada mūsų santykiai būdavo įtempti, tačiau tarpusavio įtampa atslūgdavo tais momentais, kai patirdavome didesnių galybių antplūdį. Tiek vokiečių agresija, tiek ir Armijos Krajovos laikysena po 1944 m. liepos 7 d. Vilniaus užėmimo operacijos, galop sužlugdytos sovietų kariuomenės turėjo įtakos lenkams. Tiesiog pasirodė, jog nepakanka būti kažkur per vidurį Europoje, būti maždaug vidutinio pajėgumo, tačiau reikia atsižvelgti ir į kaimynų interesus, nekonfliktuoti, juolab kad tos didesnės galybės tuos dalykus visada puikiai išnaudoja. Tai, kad Lenkija kovojo su sovietine agresija, o Lietuva – su sovietine reokupacija, mus, žinoma, suartino.“
Lietuvių ir lenkų pasipriešinimo dalyvius suartino ir pirmaisiais pokario metais susidariusi padėtis Lietuvos–Lenkijos pasienyje. Būtent 1945–1946 metais, pasak prof. B.Makausko, Lietuvos partizanai dar sugebėdavo iš Lietuvos per sieną pervesti grupes civilių lenkų tautybės gyventojų, siekiančių išvengti tiesioginių represijų. Tie gyventojai net būdavo pervedami su manta, su gyvuliais, su ūkio inventoriumi.
„Lietuviai tada gelbėjo savo kaimynus, – konstatuoja pašnekovas. – Žinome net gana keistą epizodą, kai sovietiniai pasieniečiai, įėję į Lenkijos teritoriją, bandė vieną tokią grupę susigrąžinti atgal, tačiau pati Lenkijos valdžia neleido.“
Pasak istoriko, nors Lenkijoje rengtas antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas truko tik iki 1947 metų, tačiau Lietuvos–Lenkijos pasienyje jis buvo itin stiprus ir paskutiniai kovotojai čia žuvo tik 1953 metais.