Naujienos

Nuo praėjusio  antradienio, Valstiečių liaudininkų sąjungos deleguotas, Užsienio reikalų ministerijai stojo vadovauti pirmojo Sąjūdžio seimo narys, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo  akto signataras, 53 metų  Petras Vaitiekūnas, ilgainiui tapęs nuosaikiu politiku, diplomatu, atstovavusiu Lietuvai kaimyninėse šalyse Latvijoje ir Baltarusijoje. Naujasis Lietuvos diplomatijos vadovas  Petras VAITIEKŪNAS  "Ūkininko patarėjui" brėžia būsimąsias mūsų šalies užsienio politikos gaires.

- Kai Lietuvos diplomatijos tarnybai vadovavo Antanas Valionis, mūsų užsienio politika smarkiai pakrypo į posovietines Užkaukazės valstybes, Ukrainą, Moldovą. Neseniai Europos Komisijos finansinio programavimo ir biudžeto įgaliotinė Dalia Grybauskaitė netgi kritikavo Užsienio reikalų ministeriją, kad, susižavėjusi parama "spalvotosioms revoliucijoms" posovietinėse respublikose, Lietuva užmetė santykius su Vakarų Europos valstybėmis ir todėl buvo nubausta - nepateko į euro zoną, mūsų šalį aplenkia Europos Komisijos vadovybė. Ką Jūs apie tai manote? Kokios užsienio politikos kryptys Jums atrodo svarbiausios?

- Pagrindinis Lietuvos užsienio politikos tikslas nesikeičia - diplomatija turi kuo geriau atstovauti Lietuvos nacionaliniams interesams. Siekdami šio tikslo, privalome aktyviai veikti tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Nemanau, kad tos kryptys  trukdo viena kitai. 

Lietuvos užsienio politika subalansuota,  jai pritaria visos pagrindinės politinės jėgos. Esminės užsienio politikos užduotys išdėstytos  Vyriausybės programoje. "Užmesti" santykių su Vakarų Europos valstybėmis tiesiog  neįmanoma  - Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, todėl mūsų atstovai privalo kartu su partneriais spręsti (ir visada tai daro) tiek   bendruosius šiose organizacijose svarstomus  klausimus, tiek dvišalio bendradarbiavimo reikalus.

Lietuvos įsiliejimą į euro zoną lemia ne vien glaudūs santykiai su Vakarų valstybėmis, o  pirmiausia mūsų ekonomikos, finansų sistemos būklė, pasirengimas veikti pagal tuos reikalavimus ir taisykles, kurie taikomi visai euro zonai. Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Duranas Barosas (Jose Manuel Durao Barroso) yra pažadėjęs atvykti į Lietuvą šį rudenį.  Neabejoju, kad jo vizitas bus gera proga aptarti aktualiausius bendros europinės politikos klausimus, ypač Lietuvos stojimą  į Šengeno zoną ir  euro įvedimą. 

Nereikia manyti, kad, tapę ES ir NATO nariais, jau užkopėme į viršūnę. Gavome tik didesnę galimybę ir, sakyčiau,  įrankius siekti savo tikslų - saugumo ir gerovės Lietuvos piliečiams. O gyvenimas kasdien diktuoja naujas užduotis diplomatinei tarnybai, nes juk ir pačios  Lietuvos pasaulyje, filosofiškai samprotaujant, daugėja. Ne tik mūsų pramonė,  bet ir žemės ūkis vis labiau įsitraukia į pasaulio rinkas, taigi  mūsų diplomatinėms atstovybėms irgi tenka "spartinti žingsnius", kad apgintume  mūsų piliečių  ekonominius ir verslo interesus užsienyje.

Ne kas kitas, o mūsų pačių noras  gyventi,  kurti savo ateitį kartu su patikimais, draugiškai nusiteikusiais kaimynais lemia ir mūsų dėmesį Ukrainai, Moldovai, Baltarusijai, Pietų Kaukazo valstybėms.  Mus suartina ne tik bendra istorinė patirtis, bet ir  vienodai suvokiamos problemos. Šiame regione vyksta dinamiški pokyčiai, ir Lietuva negali nuo jų atsiriboti  "geležine uždanga".

Atvirkščiai -  būdama aktyvi  Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politikos dalyvė, Lietuva padeda kurti  vieningą, klestinčią, nuolat ekonomiškai stiprėjančią, demokratinę Europą. Ar tai neatitinka  mūsų žmonių lūkesčių? 

- Dabar dažnai kalbama apie Lietuvos "regioninę lyderystę" (ar bandymą jos siekti). Kaip Jūs suprantate tą lyderystę?

- Lyderystė - tai iniciatyvumas, sugebėjimas suburti kuo daugiau draugų bendriems tikslams,  aplinkinių valstybių pripažinimas ir pagarba.

Tik patys drąsiai veikdami tarptautinėje bendruomenėje galime tikėtis, kad įgyvendinsime Lietuvos valstybei, mūsų piliečiams svarbius tikslus, nenublanksime pasaulio politiniame ir ekonominiame žemėlapyje, netapsime svetimų interesų įtakos ir manipuliacijų zona.  Viena Lietuvos užsienio politikos gairių - regioninės lyderystės koncepcija - yra šio ilgalaikio siekio atspindys. 

- Iki šiol Lietuvos santykiai su Rusija primena švytuoklę - pernai Užsienio reikalų ministerija nepatarė  prezidentui Valdui Adamkui vykti į sovietų pergalės prieš nacionalsocialistus jubiliejų Maskvoje, šiemet labai stengiamės, kad įvyktų Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitas į Lietuvą. Kaip Jūs įsivaizduojate Lietuvos santykius su Rusija? Ar pernai būtumėte pataręs V.Adamkui gegužės 9-ąją vykti į Maskvą? Ar šiemet žūtbūt stengsitės pasikviesti V.Putiną į Lietuvą?

- Dar 2001 m. Maskvoje su Rusijos prezidentu  V.Putinu susitikęs Lietuvos prezidentas V.Adamkus pakvietė kaimyninės šalies vadovą apsilankyti Lietuvoje. V.Putinas kviestas ir į Mindaugo karūnavimo jubiliejines iškilmes,  buvo  laukiamas ir  šiemet Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje,  kurioje dalyvavo  daugelis regiono valstybių prezidentų,  Europos Sąjungos ir JAV politikai.

Mes laukiame, kada  kaimyninės šalies prezidentas galės atvykti į Lietuvą, tačiau valstybių vadovų vizitai nėra dvišalių santykių "gyvybės ar mirties" klausimas. Svarbiausia - vizitų turinys, pasirengimas aptarti ir sutarti dėl aktualiausių abiem šalims reikalų. 

Negalėčiau sutikti, kad santykiai su Rusija primena švytuoklę. Lietuva nuosekliai laikosi  gerų santykių tiek su Rusija, tiek su kitomis kaimynėmis politikos. Kasdieniai   abiejų valstybių ir jų piliečių  bendradarbiavimo reikalai  tvarkomi  dalykiškai.  Jie nesikeičia nusprendus dalyvauti ar nedalyvauti kokiame nors jubiliejuje. 

Galima tik džiaugtis  Lietuvos ir Rusijos gerais sprendimais, kad valstybių sienos, skirtinga istorijos ar politikos samprata nebūtų kliūtis abiejų šalių verslo plėtrai, kultūros mainams, žmonių bendravimui. 

- Iki tapdamas ministru buvote Lietuvos ambasadorius diktatoriaus valdomoje Baltarusijoje. Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos su šia šalimi nutraukė visus ryšius. Lietuva blaškosi tarp noro paklusti bendrajai Vakarų demokratinių šalių laikysenai Baltarusijos atžvilgiu ir troškimo vis dėlto neaštrinti santykių su kaimynine šalimi, kurios kariuomenė stovi tik už 30 km nuo Vilniaus. Už kokią "baltarusišką" politiką pasisakytumėte Jūs?

- Su Baltarusija esame ir būsime kaimyninės valstybės, lietuviai ir baltarusiai - artimos tautos, kad ir  kokia politinė situacija yra ar bus abiejose šalyse. Lietuva yra  artimiausiai  Baltarusijos esanti ES šalis. Mums svarbu, kad Baltarusijos reikalai, parama bręstančiai jos  piliečių visuomenei nuolat būtų  ir mūsų euroatlantinių partnerių akiratyje.  

Neteisinga teigti, kad Europos Sąjunga ir JAV nutraukė visus ryšius su Baltarusija. Minske veikia ES valstybių ir JAV  ambasados, šias šalis su Baltarusija sieja daug ekonominių ryšių. Beje, Lietuvos ambasada Minske atliko ir kontaktinės NATO ambasados funkcijas, nes Baltarusija dalyvauja NATO Partnerystės taikos labui programoje. Stiprėja  Baltarusijos ekonominiai ryšiai ir su Lietuva, ir su kitomis  Vakarų šalimis, o  baltarusių prekybos su Europos Sąjunga apimtys net didesnės negu su Rusija.

- Jaunystėje Jūs buvote radikalus politikas - esate vienas iš Demokratų partijos atkūrėjų (1989 m. jai atsiradus, Lietuvoje suiro komunistų partijos monopolis), reikalavote, kad sovietų kariuomenė nedalyvautų renkant 1990 m. Aukščiausiąją Tarybą, pradėjote leisti pusiau pogrindines "Sąjūdžio žinias" ir dalyvavote kitose radikaliose akcijose. Ar būsite ir kategoriškas  užsienio reikalų ministras?

- Taip, Sąjūdžio metais ne tik aš, bet ir daugelis  Lietuvos žmonių troškome  radikalių pokyčių - siekėme nepriklausomybės, teisės laisvai gyventi savo valstybėje, nevaržomai bendrauti su kitomis šalimis ir visais žmonėmis.  Atgavę nepriklausomybę, ne mažiau atkakliai siekėme tapti visaverčiais Europos Sąjungos ir NATO nariais. Abejojantiems mūsų sėkme tokie tikslai taip pat atrodė radikalūs.  

Ir Lietuva, ir pasaulis nestovi vietoje. Mes patys, vertindami visas aplinkybes ir savo veiklos pasekmes, turime nuolat diskutuoti ir rinktis geriausius sprendimus. Nėra vieno ir visiems atvejams tinkamo recepto: dabar reikia žengti radikalų žingsnį, o kitu atveju protingiau eiti pirmyn atsargiau.  Esu subalansuotos užsienio politikos šalininkas, tačiau  tai nereiškia, kad turime vengti drąsių siekių, sprendimų ir atsakomybės.

Klausinėjo ,,Ūkininko patarėjo" korespondentas

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS