Naujienos

Šio straipsnio idėja gimė naktį klausant JAV Kongreso finansuojamos radijo stoties „Svoboda“, savo eteryje daug vietos skiriančios istorinėms ir kultūrinėms temoms, laidos. Publicistas Viktoras Šenderovičius su istoriku Nikita Sokolovu kalbėjo apie Rusios senovę. Ir pašnekovai, ir iš visos Rusijos skambinusieji klausytojai ne kartą minėjo ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Visi miegai išlakstė! Betgi išties smalsu, kaip rusai – oficialiai ir neoficialiai – traktuoja mūsų senosios valstybės įvykius. Knygų Rusijoje apie tuos laikus leidžiama nemažai, jose (pardavinėjamose ir Vilniaus knygynuose) galima rasti labai įdomių dalykų. Skaitant truputėlį laiko sugaišti, kol pripranti prie savotiškai rašomų mūsų didžiavyrių vardų (Ягайло, Кейстут, Витовт ir kt.) ir, anot rusų, tuometinio oficialaus LDK pavadinimo – Великое княжество Литовское и Русское... 

Igoris Kurukinas – istorijos mokslų daktaras. 1975 m. baigė Maskvos istorijos ir archyvų institutą. Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Rusijos viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų katedros profesorius. Mėgiamiausias užsiėmimas – raustis archyvuose.

Maskvietis istorikas Igoris Kurukinas sutiko atsakyti į ISTORIJŲ klausimus.

– Iškart paklausiu: su kuo galėtumėte palyginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) likimą?

– Analogijos toli ieškoti nereikia. XIV–XV amžiais Europos širdyje buvo tokia valstybė – Burgundijos hercogystė, tarp kurios regionų nebuvo jokio ekonominio, etninio bendrumo. Burgundija kartu su Anglija ir Prancūzija dalyvavo Šimto metų kare, prisijungė žemių iš dabartinių Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos, Liuksemburgo, berods ir Šveicarijos teritorijų. Turtingi miestai, o Dižone – puikus dvaras. Hercogui Karlui Drąsiajam (1467–1477) buvo vis negana, jis siekė naujų valdų Lotaringijoje, Elzase. Galiausiai buvo sutriuškintas, o jo valstybė ėmė griūti.

– Prieš porą metų teko šnekinti Krokuvoje buvusį Lenkijos ambasadorių Lietuvoje Janą Vidackį. Nors kalbėjome apie Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, neišvengėme ekskursų į LDK ir Abiejų Tautų Valstybės (Žečpospolitos) likimą. Ponas J. Vidackis pasakė: „Nei rusai, nei ukrainiečiai nenorėjo vadintis lenkais ar lietuviais, gal ir dėl to viskas sugriuvo. Jei būtume turėję tokį universalų žodį kaip britai, kuris tenkino visus Britanijos imperijos gyventojus, istorija galėjo būti kitokia.“

– Ambasadoriaus žodžiuose yra tiesos. Žečpospolita buvo labai stipri valstybė, bet taip ir nesugebėjo integruoti didžiulių rytinių teritorijų ir jų gyventojų, paversti pastarųjų tikrais savo piliečiais. O galimybių įvairiais laikotarpiais turėjo labai realių. Netgi fantastiškai patrauklių! Štai 1610 metais tuometinis rusų elitas, taip pat ir vidurinieji sluoksniai buvo pasirengę sodinti į sostą karalaitį Vladislavą Vazą, jei tik jis leis Rusiai išsaugoti autonomiją, įstatymus, papročius. Ši idėja žlugo, nes karalius nesutiko išleisti į Maskvą savo sūnaus.

– Knygoje „Besirenkant savo istoriją“ priminėte dar ankstesniais metais praleistą galimybę. 1381 metais buvo sukurtas rusų ir lietuvių sutarties projektas. Didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius (Dmitrijus Donskovas) siūlė jaunam lietuvių kunigaikščiui Jogailai sudaryti dinastinę sąjungą.

– Taip. Jogaila galėjo tapti Dmitrijaus Donskovo žentu, jei tik būtų priėmęs stačiatikių tikėjimą, įvykdęs kitas sąlygas.

– Kaip atrodytų šiandien Europos žemėlapis, jeigu XIV amžiaus pabaigoje tokia sąjunga būtų sudaryta? Jeigu Jogaila būtų vedęs ne lenkę Jadvygą, bet maskvietę?

– Jei būtų susijungusios Maskva ir LDK? Na ir klausimėlis! Manau, Prancūzija, Anglija, Ispanija toliau ramiai gyventų. Kitaip – Rytuose. Ten būtų atsiradusi supervalstybė, kuri daug greičiau būtų įveikusi Aukso Ordą nei tai įvyko realybėje. Galima daug fantazuoti... Maskva turėjo stiprų integravimo potencialą, ji prijungtose žemėse greitai likviduodavo anksčiau ten galiojusias taisykles, viską aukojo vienvaldžiai monarchijai. Bet nereikia gąsdintis: XV amžiaus Rusia – tai dar ne Ivano Rūsčiojo karalystė ir ne Petro I imperija. Gal naujoje valstybėje vis dėlto būtų nugalėjusios LDK puoselėtos vietinės savivaldos ir luomų atstovavimo tradicijos.

Įsivaizduoju, kad tokios supervalstybės jungtinė kariuomenė XVI amžiaus pradžioje nesunkiai būtų sutriuškinusi Livonijos ordiną ir šturmu paėmusi Rygą. Petrui I nebūtų reikėję kirsti „lango į Europą“ – kelias būtų buvęs jau nutiestas... Ir Krymo chanas nebetekęs galimybės laviruoti tarp Lietuvos ir Maskvos (jei jos tikrai būtų susijungę!), sudarinėdamas sąjungą su silpnesniu priešininku prieš stipresnį – taip buvo įprasta elgtis XVI–XVII amžiuje. Na, tektų ir Krymą užkariauti, tokiu būdu apsisaugant nuo užpuolimų ir sustiprinant pietinius pakraščius. Kas dar būtų įvykę? Lenkai nebūtų valdę slavų žemių ir neterorizavę stačiatikių. Lenkija viena būtų grūmusis su Teutonų ordinu, taigi abi pusės būtų nusialinę. Bet svarbiausia, kokios pasekmės būtų Maskvai ir Lietuvai? Būtų įvykusi Maskvos „liberalizacija“ ar LDK „maskvietinimas“? Ar etninė Lietuva kartais nebūtų ėmusi kalbėti rusiškai? Štai kokiais politiškai nekorektiškais svarstymais tenka atsakyti į kvietimą pafantazuoti.

– Rusų istoriko A. Širokorado knygoje „Rusia ir Lietuva“ rašoma: „Šiuolaikinėje Baltarusijoje kai kam nepatinka būti... baltarusiais, jie pareiškė esą litvinai. Ne lietuviai, bet litvinai. Neva tarp šių terminų nuo pat X amžiaus yra didžiulis skirtumas. Litvinai – tai slavai, o lietuviai – šiuolaikinės Lietuvos etniniai gyventojai.“ Ką manote apie litvinų sąjūdį Baltarusijoje?

– Baltarusiai turi identiškumo problemų. Jie tarsi pasiklydo savo palyginti jauname valstybingume. Na ką padarysi, jei jokie viduramžių šaltiniai nemini baltarusių. Mūsų šaltiniuose XVII amžiuje rašyta apie beloruscus, bet taip galėjo būti vadinami ir ukrainiečiai. Štai ir pagriebė baltarusiai litvinų vardą. Skamba garbingai. Rimtai apie tai būtų galima kalbėti tik tiksliai žinant, ką reiškė šis etnonimas konkrečiu metu konkrečioje vietoje, ką juo vadino LDK žmonės. Rusijoje šis žodis reiškė pavaldumą, o ne tautybę.

– Taigi, tarsi ir turime britų atitikmenį, bet nevisavertį. Baltarusiams labai patinka vadintis litvinais, o lenkams tai būtų nepriimtina... Beje, kaip atsirado rusų pavardės Litovčenka, Litvinenka, Litovcev, Litvinov ir t.t.?

– Šios slavų pavardės, be abejo, susijusios su Lietuva. XVI–XVII amžiais Rusioje litvinais, kaip sakiau, vadino ne etninius lietuvius, o belaisvius, ateivius iš užsienio. Litvinas – tai LDK pavaldinys. Taip galėjo būti pravardžiuojami patekę į nelaisvę LDK pavaldiniai, be abejo, tarp jų galėjo būti ir lietuvių, o vėliau tą pravardę paveldėjo palikuonys.

– Kurie Lietuvos didieji kunigaikščiai Jums imponuoja – charakterio savybėmis, veikla?

– Mindaugas man yra pusiau legendinė asmenybė, kaip ir tuo pačiu laiku gyvenęs Aleksandras Nevskis. Lyg tai būtų ne realūs žmonės, o personažai, įvaizdžiai. Štai Vytauto figūra – labai spalvinga. Išguitasis kunigaikštis sugebėjo tapti valdovu, šiuolaikine kalba kalbant, politiniu lyderiu. 1410-aisiais laimėjo Žalgirio mūšį, jo valia lemdavo, koks chanas užims Aukso Ordos sostą. Maskvos kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius, už kurio ištekėjo Vytauto dukra, pripažino lietuvio autoritetą ir pirmenybę. Lygaus Vytautui veikėjo tuometinėje Rusioje nebuvo. Deja, karaliumi jis netapo, nors nuo karūnos jį skyrė vos žingsnelis. Jau rengtasi karūnacijai, į Vilnių atvyko Novgorodo ir Pskovo, Bizantijos imperatoriaus ir Didžiosios Ordos chano pasiuntiniai, Maskvos didysis kunigaikštis su motina, Tverės, Riazanės kunigaikščiai... Bet karūnos nesulaukta – lenkai sutrukdė. Po Vytauto mirties nebuvo kam tęsti jo politikos. Jogailaičiai ėmė siekti valdžios ir centrinėje Europoje. Kartais jiems sekdavosi, bet, deja, už viską reikia mokėti. Susilpnėjo valstybės centralizacija, nebeliko Algirdo ir Vytauto puoselėtos dinamiškos politikos rytiniuose pakraščiuose. Iniciatyvą perėmė Maskvos kunigaikščiai.

– Kalbame apie tokius senus laikus. Ar aptikote faktų, kurie leistų pajusti, kaip tuo laiku gyveno žmonės, apie ką kalbėjo, apie ką svajojo?

– Tai – labai sunkus klausimas net ir profesionaliausiam istorikui. Ne tik prieš 500, bet ir prieš 100 metų žmonės buvo kitokie. Tačiau reikia stengtis juos perprasti, kitaip nesuvoksime jų poelgių. Be abejo, jie valgė ir gėrė, draugavo, kūrė šeimas, pykosi, auklėjo vaikus – tie dalykai nedaug keičiasi. Bet daug yra ir paslapčių. Svarbu nebandyti paaiškinti to, ko nesuvokiame. Juk paprastai remiamės savo šiandieniniu patyrimu, o tai veda klaidingu keliu. Geriau sąžiningai prisipažinti: negaliu paaiškinti, o meluoti nenoriu. Levas Tolstojus buvo sumanęs parašyti romaną apie Petro I epochą ir tuo laiku gyvenusį savo protėvį. Daug mąstęs ir svarstęs rašytojas atsisakė šio sumanymo, nes nesugebėjo „įlįsti“ į dominusios epochos žmonių sielas. Pasiteisino: pernelyg seniai tai buvo. Mus nuo LDK laikų skiria dar daugiau metų! Štai mane labai domina, kokios iš tikrųjų buvo po Vytauto mirties LDK kilusio pilietinio karo priežastys, daug ten neaiškumų.

– Ar LDK buvo imperija?

– Ne. Nei LDK, nei Žečpospolitos negalime vadinti imperijomis. Tiesiog jos neturėjo stiprių imperinių struktūrų, panašių į britų prekybos kompanijas ir laivyną ar rusų armiją.

– Ką Maskvai reiškė Liublino unija, sujungusi Lietuvą ir Lenkiją?

– Na, lenkams tai buvo tautinio pakilimo, karinės garbės metai. Yra kuo didžiuotis. Maskvai Liublino unija – nelaimės ženklas. Maskvos kariai buvo sutriuškinti Livonijos kare, teko gintis nuo bandymų pajungti Maskvą Varšuvai, Rusioje stiprėjo izoliacinės nuotaikos. Netgi liutoras – protestantas buvo laikomas mielesniu už liachą – kataliką. Kiek naudinga buvo unija Lietuvai, ne man spręsti. Tačiau žinome, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje unijos klausimas nelengvai buvo sprendžiamas. Ne visi jos pageidavo.

– Ar lietuviai protingai tvarkėsi valdytose slavų žemėse?

– Jie ten gan sumaniai elgėsi. Prijungdami prie savo valstybės labiau išsivysčiusias už tėvynę Lietuvą žemes, Gediminaičiai išsaugojo jų autonomiją – didieji kunigaikščiai nesikišo į stačiatikių cerkvės reikalus, neiškeldino vietinių bajorų, nedalijo žemės ateiviams iš kitų vietų, nekeitė vietinių teismų priimtų sprendimų. Vilniuje, Kaune, Breste, Polocke, Minske, Kijeve ir kitur buvo renkami du „burmistrai“ (vienas katalikas, kitas stačiatikis). Nuo XV amžiaus LDK steigiami amatų cechai, kurių teises įtvirtino specialiais nuostatais – nieko panašaus šiaurės rytų Rusioje nebuvo girdėti.

 – Savo pernykštę publikaciją žurnale „Vokrug sveta“ pavadinote labai intriguojančiai: „Didžioji Lietuva ar „alternatyvi“ Rusia?“. Ar galėtumėte į du sakinius sutraukti svarbiausią straipsnio idėją?

– LDK kurį laiką labai sėkmingai padėjo jungtis senosios Rusios žemėms ir šiame reikale net konkuravo su Maskvos kunigaikščiais. Taip buvo maždaug iki XV amžiaus vidurio. Be to, Maskvoje formavosi unitarinė vienvaldė monarchija, o LDK – tai žemių „federacija“ ir karaliaus valdžia, ribojama seimo. Tad tokia ta Rusios alternatyva. Žvelgdami į LDK galime įsivaizduoti panašų kelią, kuriuo galėjo eiti Rusia.

– Kaip apie LDK pasakojama jaunajai rusų kartai?

– Labiausiai paplitusiuose Rusijos mokyklose vadovėliuose senajai Lietuvai suteiktas priešo įvaizdis. Rusiai teko su ja kovoti kaip ir su Aukso Orda, ginti savo laisvę ir žemes. Didieji kunigaikščiai Algirdas, Jogaila, Kazimieras vaizduojami nuolatiniais Ordos ir Krymo chanų sąjungininkais. Dar priekaištaujama, kad LDK trukdė Rusiai prekiauti su Vakarais. Tačiau yra ir kitokių vadovėlių. Juose objektyviau aprašoma, kaip susiformavo LDK – baltų ir slavų valstybė, kokio būta bendravimo tarp LDK ir Rusios. Šių vadovėlių autoriai ramiai analizuoja įvairių Rytų Europos politinių centrų – Tverės, Novgorodo, Vilniaus – konkuravimą. Pasakojama apie Lietuvos socialinę ir politinę santvarką – jos federacinį charakterį, stačiatikybės ir katalikybės sanbūvį, valdovo ir pavaldinių „sutartinius“ santykius, miestų laisves. Galima sužinoti ir apie Mindaugą, apie kovą su Orda Algirdo laikais, apie taikų ir net sąjungininkišką Vasilijaus Dmitrijevičiaus bendravimą su savo uošviu Vytautu, apie kunigaikščius Glinskius, Elenos Glinskos (Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III našlės ir Ivano Rūsčiojo motinos) valdymą. Tad vadovėliai tikrai nenutyli LDK. 2001 metais Smolenske išleistame G. Lastovskio parengtame vadovėlyje apie Smolenščinos istoriją labai geranoriškai ir nuodugniai pasakojama apie LDK – valstybės struktūrą, žymiausius veikėjus, slaviškų žemių autonomijos specifiką.

– O kaip yra mokslinėje literatūroje

– XIX amžiuje, XX amžiaus pradžioje rusų istorikai daug rašė apie LDK. Galiu paminėti fundamentalius M. Liubavskio, I. Lapo, M. Dovnar-Zapolskio darbus. Po 1917-ųjų dėl suprantamų priežasčių tokie tyrimai tapo vis mažiau aktualūs, istorija ėmė tarnauti politikai. Beje, I. Lapo tęsė darbą Lietuvoje. LDK istorijos siužetai „išsivažinėjo“ po buvusios SSRS respublikas. Tik pastaraisiais metais padėtis gerėja, mokslininkai vėl imasi rimtų tyrimų.

– Kokiuose Rusijos archyvuose vertėtų padirbėti Lietuvos istorikams?

– Esu tikra archyvų žiurkė ir žinau, kad ten galima aptikti labai įdomių dalykų. Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve yra Žečpospolitos turto nuosavybės (daugiausia jėzuitams priklausiusių bažnyčių ir namų) dokumentų kolekcija, o joje – žavūs XVIII amžiaus Vilniaus namų ir gatvelių piešiniai.

 – Ar teisingą susidariau įspūdį iš kelionių į Rusiją: rusams lietuviai yra artimesni už estus ir latvius?

– Mano individualiu suvokimu – taip. Vienas iš nepamirštamų vaikystės įspūdžių – kelionė su tėvais automobiliu po Lietuvą. Nepažįstamų žmonių svetingumas, pirmą kartą išvysta tikra viduramžių pilis Trakuose...

Apie lenkų ir lietuvių interventus

Rusijos parlamentarai 2004 metais nutarė lapkričio 7-ąją (per Spalio revoliucijos metines) švęstą Vienybės ir susitaikymo dieną (šis pavadinimas atsirado valdant Borisui Jelcinui) pakeisti nauja švente – Liaudies vienybės diena. Kalendoriuje jai skyrė lapkričio 4-ąją. Mat Spalio metinės įvairiems visuomenės sluoksniams kelia įvairių, ne visuomet teigiamų emocijų, o lapkričio 4 diena bus priimtina visiems, nes primins Maskvos išsilaisvinimo nuo lenkų ir lietuvių interventų pabaigos metines, neramumų laikų (smutos) galą. Be to, nauja švente neva bus atiduota duoklė garbingai Rusijos istorijai iki 1917 metų.

Lapkričio 4-oji dabar garsėja nacionalistų maršais įvairiuose Rusijos miestuose, kitataučių užpuldinėjimu. I. Kurukinas tikisi, kad ateityje ši šventė „susigulės“ ir viskas bus gerai.

Kitos nuomonės yra I. Kurukino kolega maskvietis istorikas N. Sokolovas. „Naujos šventės idėja galėjo kilti tik nieko nenutuokiantiems apie istoriją žmonėms ar net... ciniškiems apgavikams, – teigia N. Sokolovas. – Mūsų žymiausi istorikai savo knygose niekada neminėjo jokių „lenkų interventų“, šį terminą imta vartoti tik Stalino epochoje. 1603 metais prasidėjusią smutą galime pavadinti tikru pilietiniu karu tarp įvairių Maskvos Rusios partijų. O jei dar labiau supaprastinsime įvykių eigą ir nelįsime į smulkmenas, tai galime sakyti, kad vienoje barikadų pusėje stovėjo neribotos vienvaldystės šalininkai, kitoje – „lietuvių Rusioje“ veikusios laisvesnės politinės sistemos mylėtojai. Smuta – tai, kai rusų mužikai ėmė „balsuoti“ kojomis ir bėgti į Lietuvą, kuri buvo visai šalia. Smolenskas jau buvo Lietuva, siena ėjo prie Viazmos, vos pusantro šimto kilometrų nuo Maskvos. Viskas, kas į Vakarus nuo Viazmos, buvo Lietuva. Kijevas, Černigovas, Pereslavlis – viskas priklausė Lietuvai. Mužikai masiškai ten bėgo nuo opričninos (tai – šiandieninės slaptosios policijos prototipas, valdžios organizuotas teroras prieš savo žmones). Maskvos žemės ištuštėjo. Po kurio laiko žmonės pradėjo grįžti. Grįžo ne „interventai“, o bėgliai, kurie sugrįžę siekė liberalizuoti maskvietišką sistemą. Štai ir visa smuta. Be abejo, priešininkai ieškojo pagalbininkų, kurie kovojo ne kaip savanoriai. Visi ko nors prašė už pagalbą. 1608 metais Vasilijaus Šuiskio komanda pakvietė švedus, kuriems atsidėkojo žemėmis Pabaltijyje, be to, keleriems metams leido pasiimti visą Novgorodo teikiamą pelną. 1609 metais jau kita Maskvos valdžia nutarė baigti smutą pakviesdama užimti sostą lenkų karalių Vladislavą. Štai ši „partija“ ir buvo sumušta 1612 metų vėlų rudenį.“

Kas gi įstabaus įvyko 1612-ųjų lapkričio 4 dieną? Kokias metines švenčia šiandieninis Kremlius?

Anot Nikitos, nieko neįvyko! Maskvos garnizonas kapituliacijos sąlygas suderino spalio 26-ąją, o kitą dieną paliko tvirtovę. Beje, garnizone lenkų tikrai nebuvo daugiau nei kitų tautybių žmonių. Ten buvo rusų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (tuo laiku jau susijungusios su Lenkija) – būsimųjų ukrainiečių ir baltarusių, buvo samdinių iš Vakarų Europos (vokiečių, prancūzų ir kt.). „Jei seksime mūsų parlamentarų logika, teks lenkais pavadinti ir Kremliuje kartu su visais samdiniais besigynusius svarbiausius Maskvos valdžios žmones – bojariną Michailą Saltykovą ir iždininką Fiodorą Andronovą, vėliau sugebėjusį su visu iždu pabėgti į Švediją, - sako istorikas. - Parinkta data – juokinga, nes neparemta realiais įvykiais.“

Tik pagal cerkvės naudojamą senąjį kalendorių galime rasti 1612 metų lapkričio 4-ąją (pagal Grigaliaus kalendorių) atitinkantį spalio 22-ąją (pagal Julijaus kalendorių) atsitikusį įvykį. Tai – vadinamasis Kazanės Dievo Motinos ikonos stebuklas, neva lėmęs Kremliaus išlaisvinimą.

Laimėjo ne Lietuva – jos vardas

XIII amžiaus pirmoje pusėje lietuviai pradėjo puldinėti Vitebsko žemes (1235, 1263 m. ir kt.). 1281–1297 metais Vitebskas vėl pateko Smolensko kunigaikščių įtakon. Paskutiniu daliniu Vitebsko kunigaikščiu buvo Jaroslavas Vasiljevičius, kuris ištekino savo dukrą už lietuvių kunigaikščio Algirdo. 1320 metais Jaroslavas Vasiljevičius mirė nepalikęs sūnų. Algirdas žento teisėmis ėmė valdyti Vitebsko kunigaikštystę.

xxx

XIII amžiaus penktą dešimtmetį tarp lietuvių kunigaikščių išsiskyrė ir iškilo protingas, drąsus ir žiaurus Mindaugas. 1252 metais jis pasiuntė savo dėdę Vykintą ir sūnėnus (Tovtivilą ir Edividą) į Smolenską tardamas: „Kas ką įstengs paimti, tegu ir laiko sau.“ Iš tikrųjų Mindaugas atsikratė giminaičių, kad lengviau užimtų jų žemes. Įkandin išsiuntė kariuomenę, kad pavytų ir nužudytų. Tačiau kunigaikščius kažkas perspėjo, jie pasiprašė pagalbos pas Daniilą Romanovičių, vedusį Tovtivilo ir Edivido seserį.

xxx

Ukrainos ir Baltarusijos nacionalistai dabar ginčijasi: kokia kalba kalbėjo LDK gyventojai XIV-XVI amžiuose – ukrainiečių ar baltarusių? Abi pusės įsitikinusios, kad būtent jų kalba buvo valstybinė LDK teritorijoje. Vieni teigia, kad 1529 metų Lietuvos Statutas parašytas ukrainiečių, kiti – baltarusių kalba. Deja, statutas parašytas rusų kalba.

xxx

Kijevas ir Černigovo kunigaikštystė buvo palyginti ramiai prijungti prie LDK. Laimėjo ne Lietuva, bet jos vardas! Lietuva suteikė vardą naujai didelei rusų valstybei panašiai kaip vikingų normanų vardu buvo pavadinta prancūzų provincija. Tarybiniai istorikai nepastebėjo akivaizdaus dalyko: laukinė etninė Lietuva neturėjo nei kultūros, nei religijos, kurias galėtų diegti Vakarų ir Pietų Rusioje. Taigi ne rusai sulietuvėjo, o etninė Lietuva žymiai surusėjo, priėmė stačiatikybę.

xxx

XIX amžiuje kone kas penktas lenkas buvo bajoras. Lenkijoje kelis šimtmečius veikė žydų kontoros, kur buvo meistriškai padirbinėjami genealogijos dokumentai. Ypač lengva buvo kurti neva iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių giminių legendas.

xxx

750 metų Rusią valdė grynakraujai Riurikovičiai. Stačiatikis lietuvių kunigaikštis buvo lygus Riurikovičiams. Nuo XIII amžiaus vidurio iki XIV amžiaus pabaigos Riurikovičiai už stačiatikių lietuvių kunigaikščių ištekino 16 kunigaikštyčių ir patys vedė 15 lietuvaičių. Iš Aleksandro Širokorado knygos „Rusia ir Lietuva“ (Maskva, 2004)

Apie Vytauto karūną

Vytautas turėjo būti karūnuotas 1430 metais Vilniuje. Pasirinkta šventinė Žolinių diena. Kadangi imperatoriaus Sigizmundo pasiuntiniai nespėjo atvežti karūnos, šventę perkėlė į Dievo Motinos gimimo dieną. Vilniuje susirinko visi didžiojo kunigaikščio vasalai, tarp jų – ir 15-metis Vytauto anūkas Vasilijus II, Tverės kunigaikštis Borisas Aleksandrovičius ir kiti.

Lenkai žinojo apie pasirengimą karūnavimui ir ties valstybės ribomis bei kitose vietose išstatė sargybą, kad nepraleistų imperatoriaus pasiuntinių. Saksonijos ir Prūsijos pasienyje lenkai pagavo du vyrus, kurie skubėjo pranešti Vytautui gerą žinią (karūna jau pakeliui!) ir įteikti raštus, garantuojančius teisę į karaliaus titulą. Karūną vežusį didikų būrį lenkai užpuolė.

Vytautas buvo įkalbinėjamas karūnuotis Vilniuje pagaminta karūna, nes tai būtų teisėta. Vytautas dvejojo. O spalio 27 dieną numirė. Matyt, kaltinti tenka senatvę (vis dėlto 80 metų), tačiau neatmetama ir nunuodijimo versija. Iš Aleksandro Širokorado knygos „Rusia ir Lietuva“ (Maskva, 2004)

Gediminas – kunigaikščio arklininkas?!

Didelių miestų Lietuvoje buvo nedaug: Vilnius, Trakai, Kaunas, Naugardukas, Minskas, Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, Luckas, Kremenecas. Kunigaikščiai juose kurtis, kaip ir Lenkijoje, kvietė svetimtaučius (vokiečius ir žydus), kuriems suteikdavo ypatingų privilegijų. 1495 metais didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė visas žydų bendruomenes ir konfiskavo jų turtą. Tačiau prasidėjusi finansinė krizė privertė didįjį kunigaikštį 1503 metais grąžinti žydus į savo valstybę; žydai atgavo namus, krautuvėles, sodus, laukus ir pievas – viską, ką valdė prieš išvarant. Netgi galėjo ir skolas išieškoti iš visų skolininkų. Žydų pirkliai ir bankininkai nuolat parūpindavo iždui pinigų.

xxx

Lietuvos ir Maskvos politinis elitas pats sukūrė tradicijų, vėliau tapusių istorinėmis, prisigalvojo mitų apie savo praeitį. Lietuvių kronikose galima rasti pasakojimą apie kunigaikštį Palemoną, kuris su penkiais šimtais didikų bėgo nuo Nerono priespaudos iki pat Baltijos krantų ir pavergė buvusias Kijevo kunigaikštystes. Ivano Rūsčiojo raštuose ir Maskvos diplomatiniuose aktuose atsirado teorija, kad Riurikovičiai kilme susiję su Romos imperatoriumi Augustu. Vienoje Maskvos bylinoje teigiama, kad Gediminas buvo kunigaikščio arklininkas, kuris vedė savo pono našlę ir užgrobė valdžią Vakarų Rusioje.

xxx

XVI amžiaus pabaiga – XVII amžiaus pirmoji pusė – tai šlėktų respublikos klestėjimo laikas. Žečpospolita tapo galinga Rytų Europos valstybe, svarbiausia Europos maitintoja. Grūdai buvo plukdomi Vysla iki Gdansko, iš ten Baltijos jūra į Olandiją ir toliau vežami po visą Europą. Didžiulės gyvulių bandos buvo varomos iš pietinių žemių į Vokietiją ir Italiją. Iš Igorio Kurukino, Irinos Karacubos ir Nikitos Sokolovo knygos „Besirenkant savo istoriją“ (Maskva, 2006)

Paskutinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio likimas

Žečpospolita neatlaikė „trijų juodų erelių“ – Prūsijos, Austrijos ir Rusijos – spaudimo ir buvo padalinta (1772, 1793 ir 1795 metais). Valstybė dingo iš Europos politinio žemėlapio iki 1918 metų.

Paskutinis Žečpospolitos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislavas Augustas Poniatovskis apsigyveno Gardine, faktiškai jam buvo skirtas namų areštas. Kai po metų mirė imperatorė Jekaterina II (Poniatovskis kažkada buvo jos favoritu), Pavelas I pakvietė ekskaralių į Peterburgą.

Stanislavą apgyvendino Marmuriniuose rūmuose. Būsimasis Rusijos užsienio reikalų ministras kunigaikštis Adamas Čartoriskis 1797–1798 metų žiemą kartais matydavo jį rytais – užsimetęs chalatą, nesišukavęs, rašė prisiminimus. Paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis čia ir mirė 1798 metų vasario 12 dieną. Pavelas I surengė puošnias laidotuves. Karstas su balzamuotu kūnu buvo pastatytas Šv. Jekaterinos bažnyčioje. Imperatorius atsisveikino su velioniu, uždėjo ant jo galvos lenkų karalių karūnos kopiją.

Buvusiam monarchui nesisekė ir po mirties. Tarybų valdžia nutarė griauti bažnyčią, kurios rūsyje stovėjo karstas. Lenkijai pasiūlyta pasiimti savo karalių. 1938 metais karstas su Stanislavo Poniatovskio palaikais buvo slapta pervežtas iš Leningrado į Lenkiją. Tačiau jam nerasta vietos nei Krokuvoje, nei Varšuvoje. Buvo patalpintas Šv. Trejybės bažnyčioje baltarusių kaime Volčine – ten, kur ir gimė monarchas. Po karo palaikai dingo iš kriptos. Kur jie dabar – nežinia. Iš Igorio Kurukino straipsnio „Didžioji Lietuva ar „alternatyvi“ Rusia?“ („Vokrug sveta“. –2007, Nr. 1)

Brigita Balikienė